Ieškojęs tiesos ir grožio

Išėjo iš gyvenimo vienas talentingiausių ir originaliausių Lietuvos menininkų, paskutinis mohikanas iš tų režisierių, kurie buvo pirmieji šalies kino profesionalai, prisistatę novelių filmu „Gyvieji didvyriai“ (1960) – autorinio lietuvių kino pradžia.

Arūnas Žebriūnas išliks savo nepamirštamais filmais „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Gražuolė“ (1969), „Naktibalda“ (1973), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Velnio nuotaka“ (1974), „Riešutų duona“ (1977), kitais kino kūriniais. Tai filmai, formavę ne vienos kartos moralines vertybes, gerumo ir grožio suvokimą, įtvirtinę tiesos ir ištikimybės siekį, dvasinės švaros būtinybę.

Jie įvertinti ir tarptautiniu mastu: Arūnas Žebriūnas apdovanotas daugeliu nacionalinių ir kitų valstybių prizų, yra vienintelis Lietuvos kino režisierius, pelnęs Didįjį prizą Kanų jaunimo kino festivalyje. Taip 1966 metais buvo įvertintas filmas „Paskutinė atostogų diena“.

Daugelio Arūno Žebriūno filmų herojais tapdavo vaikai, per kurių paveikslus režisierius teigė savo vertybines nuostatas. Konkretus trapios, bet stiprios asmenybės simbolis, žebriūniškojo pasaulio pagrindinė herojė – mergaitė taškuota suknele, pasirodžiusi novelėje „Paskutinis šūvis“ iš „Gyvųjų didvyrių“, „Paskutinėje atostogų dienoje“, telefilme „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968). Pastarojo kūrinio finale prasmingai perplėšusi taškuotąją suknelę iš skausmo dėl mylimojo, Mergaitė atėjo į naują filmą – „Gražuolę“, kad sušoktų ritualinį tyros ir gražios asmenybės šokį.

Šiais ankstyvaisiais savo filmais Arūnas Žebriūnas esmingai pakoregavo „vaikiško“ kinematografo sampratą. Vaiką režisierius traktuoja nepaprastai rimtai ir pagarbiai, vaikai jo filmuose patiria nelengvas situacijas – pirmąją išdavystę kaip Vika „Paskutinėje atostogų dienoje“, pirmąjį įžeidimą kaip „Gražuolės“ Inga, pirmąsias skriaudas. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji iš Arūno Žebriūno filmų sėmėsi stiprybės.

Jo filmai laikomi lietuviško poetinio kino pradžia, nors pats Arūnas Žebriūnas pašaipiai reaguodavo į tokį apibūdinimą. Iš tiesų – jo filmai skaudžiai dramatiški, bet jų estetika paremta metaforišku vaizdu, o pats autorius buvo ypač jautrus plastinei filmo išraiškai. Meno istorijos, muzikos, literatūros, filosofijos eruditas Arūnas Žebriūnas mokėjo kalbėti vaizdais ir bendradarbiavo su tokiais meistriškais kino operatoriais kaip Jonas Gricius ir Algimantas Mockus. „Plastinė lietuvių kino kultūra apskritai aukšta, tačiau Žebriūnas sugeba išsiskirti netgi šitame fone“, – rašė autoritetingas kino kritikas Saulius Macaitis.

Gimęs 1930 metais Kaune, augęs Lietuvos karininko šeimoje, Arūnas Žebriūnas vaikystėje patyrė to laiko politinių pervartų dramas: tėvo tremtį, šeimos persekiojimą ir slapstymąsi. 1955 metais baigęs Dailės institutą, diplomuotas architektas atėjo dirbti į Lietuvos kino studiją nepaprastai įdomiu laiku – kai viskas ten tik prasidėjo. Iš pradžių dailininko padėjėjas (filmuose „Tiltas“ ir „Ignotas grįžo namo“), vėliau ir dailininkas („Žydrasis horizontas“, „Julius Janonis“), Arūnas Žebriūnas domėjosi visu kino procesu. Tad nieko nuostabaus, jog jis buvo viena svarbiausių asmenybių kuriant „Gyvųjų didvyrių“ idėją, suteikusią galimybę net kelių jaunų kinematografininkų sėkmingam debiutui.

Tarp baigusiųjų sąjunginį institutą VGIK’ą Maskvoje ir sugrįžusiųjų dirbti Lietuvos kino studijoje Arūnas Žebriūnas buvo vienintelis režisierius, neturėjęs specialaus kino išsilavinimo. Nepaisant „Paskutinio šūvio“ sėkmės, prislėgtas žinių stokos, jis net buvo pasirengęs mesti kiną, tačiau 1962 metais pasitaikė galimybė stažuotis pas žymų rusų kino režisierių Michailą Romą, ir Arūnas Žebriūnas šią galimybę išnaudojo su kaupu. Michailas Romas patikėdavo savo stažuotojui darbą su aktoriais Inokentijumi Smoktunovskiu, Aleksejumi Batalovu.

Ryškūs, įsimenantys aktorių vaidmenys tapo viena stipriausių Arūno Žebriūno kino savybių. Tai jo filmuose atsiskleidė Algirdas Latėnas („Riešutų duona“, „Kelionė į rojų“, 1980), Vaiva Mainelytė, Gediminas Girdvainis („Velnio nuotaka“), Nelė Savičenko, Liubomiras Laucevičius („Turtuolis, vargšas...“, 1982).

Mąslaus, dramatiško lietuvių kino atmosferą Arūnas Žebriūnas žaismingai paįvairino komedijos, tragikomedijos žanrais. Pirmosios linksmos gaidos pasigirdo filme „Naktibalda“ apie berniuką, kuris sapnuose būdavo labai narsus. Pirmasis lietuvių kino miuziklas „Velnio nuotaka“ pagal Kazio Borutos prozą pasiekė neregėto populiarumo. Pirmoji tragikomedija „Riešutų duona“ pagal Sauliaus Šaltenio apysaką – lyg prisiminimų auros gaubiama istorija apie Lietuvos miestelio Romeo ir Džuljetą. Arūnas Žebriūnas įrodė, jog linksma ir liūdna visada greta, o dramatiškiausi įvykiai laikui bėgant gali kelti ne tik skausmą, bet ir atlaidžią šypseną.

Be galo darbštus, kupinas idėjų, amžinai naujų ir nepažintų kelių kūrybai ieškantis Arūnas Žebriūnas neliko abejingas savo krašto likimui – jis tapo aktyviu Sąjūdžio dalyviu. Svajojo sukurti istorinį filmą apie kunigaikštį Vytautą Didįjį ir ėmėsi konkrečių darbų: bendravo su istorikais, skelbė scenarijaus konkursą. Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės pradžia sutapo su Arūno Žebriūno kino kūrybos pabaiga: nebeliko finansinių galimybių kurti filmus, nebeliko galimybės netgi dėstyti būsimiesiems kino režisieriams. Arūnas Žebriūnas persikėlė gyventi į kaimą ir išdidžioje vienatvėje rašė scenarijus, kuriems nebuvo lemta tapti filmais.

Pastaraisiais metais režisierius tarytum iš naujo atrastas ir įvertintas. 2010 metais Arūnui Žebriūnui įteikta „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo kūrybą. 2011 metais Arūnas Žebriūnas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija „už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojama kalba visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes“.