Ačiū tau, Bebeli! Sudie, Bebeli!
Jean-Paul Belmondo (1933–2021)
Jean-Paul Belmondo (1933–2021)
Mes, gyvenę Sovietų Sąjungoje, pirmą kartą Belmondo išvydome jau keturiasdešimtmetį filme „Neprilygstamasis“ (1973). Vėliau ir mes, ir gimę po mūsų, gerai žinojome tik vėlyvąjį pramoginį aktoriaus karjeros periodą. Paauglystėje ir mano kambario sienos buvo apklijuotos jo atvaizdais iš lenkiškų kino žurnalų. O Mišelį Puakarą dabar gal dar atsimena tik sinefilai.
Paryžiuje yra Belmondo gatvė, pavadinta Jeano-Paulio tėvo skulptoriaus Paulio Belmondo (1898–1982) garbei. Ir jau čia prasideda legenda. Yra teigiančių, kad keliuose Paryžiaus parkuose stovi fontanai su žavių amūrų skulptūrėlėmis, iškaltomis pagal mažąjį Jeaną-Paulį. Kitur sakoma, kad tėvas taip niekada ir nenulipdė savo labai judraus sūnaus. Anot paties Jeano-Paulio, jis labai mėgęs sukiotis tėvo studijoje. Žinoma, dėl pozuotojų. Ir vieną jų, būdamas šešerių, pirmą kartą įsimylėjo. Tai senelio italo, emigravusio į Alžyrą XIX a. pabaigoje, genai. Iš jo ir ta skambi pavardė. O štai šešiolikos Jeanas-Paulis pirmą kartą pasipiršo Aiman, tą kartą vestuvės neįvyko. Čia ir baigsime apie Belmondo moteris. Apie tai nekrologuose parašyta daugiau nei apie jo filmus.
Belmondo mokėsi prastai, pamokose nuobodžiaudavo ir apskritai nekentė paties mokymosi. Vienas mokytojas rašė: „Negabus tiek protiniam, tiek fiziniam darbui.“ Mokyklos psichologai net bandė jam prikabinti „debilizmo“ diagnozę, nes jis neišlaikė nė vieno testo intelektui nustatyti. Užtat garsėjo kaip peštukas, daug sportavo. Mėgo važinėti dviračiu, gynė futbolo aikštės vartus, tačiau labiausiai sekėsi bokse. Net pateko į Prancūzijos jaunių rinktinę. Dėl ne visai aiškių priežasčių boksą netrukus metė. Kaip vėliau aiškino, nepatiko atvaizdas veidrodyje, o nosis, pasak liudininkų, buvo sulaužyta mušantis.
Belmondo mėgo cirką, į kurį vedžiodavo mama, o tėvas tempdavo berniuką į Luvrą ir kitus muziejus. Jau tuomet Jeanas-Paulis nuolat krėtė įvairiausius pokštus, nutaisydavo juokingas minas ir taip gimė mintis apie aktorystę. Tėvai reagavo ramiai – su jiems būdinga ironija. Kai sūnus pareiškė būsiantis aktoriumi, tėvai pasikvietė savo pažįstamą aktorių profesionalą, kuris pasižiūrėjęs Jeano-Paulio pasirodymą buvo negailestingas: „Jaunuolis yra absoliučiai negabus.“
Trejus metus Belmondo bastėsi po Monmartrą, Sen Žermeną, kur kavinėse susipažino ar net susidraugavo su tais, kurie vėliau taps Prancūzijos pasididžiavimu. Lankė kartais visai neblogus privačius aktorių kursus ir atkakliai stodavo į Paryžiaus teatro meno konservatoriją. Per trečią bandymą stengėsi kuo išraiškingiau deklamuoti ištrauką iš Pierre’o Corneille’o „Sido“, o tai labai nederėjo prie jaunuolio išvaizdos ir gestų. Vos tramdydama juoką, komisija Belmondo priėmė, nutarusi, kad jis galėtų būti komiku. Įstojęs Jeanas-Paulis vėl ėmė išdykauti: nelankė paskaitų, neišlaikydavo egzaminų, kurstydavo bendrakursius krėsti dėstytojams įvairiausias šunybes ir nuolatos įsiveldavo į romanus su bendramokslėmis. Dėstytojai neatsilikdavo: „Kaip tu su tokia fizionomija bučiuosiesi scenoje? Žiūrovai leips iš juoko. Galėsi vaidinti tik kvailius.“ Apie tą laikotarpį Jeanas-Paulis kalbėjo su liūdesiu: „Aš buvau įsitikinęs, kad mano veidas bjaurus.“ Bet nepaprastas populiarumas tarp silpnosios lyties atstovių truputį pagerindavo savijautą – vos pabendravusios kelias minutes, merginos imdavo žvelgti į jį įsimylėjusiomis akimis. Itališkų šaknų turintis prancūzas, boksininkas, aktorius – šis sprogstamasis kokteilis vesdavo merginas iš proto. „Be moterų aš niekas“, – dažnai pripažindavo Belmondo. Sakiau, nerašysiu apie moteris, bet nesusilaikiau...
Išaušo diena, kai dėstytojai galėjo atsilyginti neklaužadai studentui. Išleistuvių spektaklyje pagal Molière’ą Belmondo pasirodė scenoje susikišęs rankas į kišenes, nemokėdamas teksto, o sulaukęs pastabų parodė didįjį pirštą. Komisija nutarė neteikti Belmondo diplomo, tačiau šis buvo bendramokslių numylėtinis, tad prasidėjo studentų maištas. Diplomas, deja, su žemiausiais balais, jam buvo įteiktas... Aišku, neapsieita be problemų. Su tokiais balais jis negalėjo gauti vaidmenų Paryžiaus scenose (tada Jeanas- Paulis tiesiog kliedėjo teatru), tad blaškėsi po regionų teatrus, o ten negalėjai tikėtis jokios karjeros. „Buvau pasmerktas komiškų kvailių vaidmenims. Jei būčiau turėjęs kompleksų, matyt, būčiau išprotėjęs. Beveik dešimt metų teatre vaidinau tik tokius vaidmenis.“
Iš pradžių nesisekė ir kine. 1956 m. Belmondo debiutavo trumpo metražo filme „Moljeras“, tačiau montuojant buvo išmestos visos jo scenos. 1958 m. jis gavo jau didesnį vaidmenį režisieriaus Marco Allégret komedijoje „Būk graži ir tylėk“ („Sois belle et tais-toi“), kuriame debiutavo ir Alainas Delonas. Pamažu jis pradėjo filmuotis dažniau, o dėl to buvo kaltas keistuolis režisierius, iš pradžių taip nervinęs Belmondo...
Godard’as
„Tai nutiko Saint-Benôit gatvėje. Prie manęs priėjęs tipas paklausė, gal norėčiau filmuotis kine? Žiūriu aš į tą liūdno žvilgsnio akiniuotą vyruką ir jis visai nekelia man pasitikėjimo. Taigi atsakiau: „Ne.“ Jis neatstojo: „Aš sumokėsiu. Mokėsiu jums penkis tūkstančius per dieną.“ Susimąsčiau, o žmona sako: „Sutik. Ką prarasi? Jis toks gležnas. Jeigu kas, tu juk boksininkas.“
Iš tiesų Godard’as kūrė filmą už skatikus, viskas buvo nufilmuota per vieną pamainą. Trumpa novelė „Šarlotė ir jos Žiulis“ („Charlotte et son Jules“, 1958) buvo susukta Godard’o viešbučio kambaryje ir iš esmės ją sudarė ilgas monologas: Belmondo personažas priekaištauja savo buvusiai merginai, būtinai turinčiai pas jį sugrįžti, o ši grįžta tik pasiimti dantų šepetuko. Personažas kalba Godard’o balsu – sinchrono nebuvo, o kai reikėjo garsinti aktorių, šį staiga paėmė į kariuomenę, tad režisieriui pačiam teko įgarsinti Belmondo, kol šis tūnojo Alžyre.
Filmas nebuvo parodytas kinuose, tačiau jį pamatė gausybė kinematografininkų ir, aktoriui vos grįžus, ėmė siūlyti scenarijus. Suvaidinęs keliuose detektyvuose, Belmondo vėl atsiduria Godard’o filmavimo aikštelėje, nors agentas jam aiškino, kad šis sumanymas baigsis katastrofa. Vėliau aktorius pasakojo, kad jie puikiai sutarė. Tačiau iš pradžių Godard’as tiesiog siutino Jeaną-Paulį – juodi akiniai aktoriui atrodė nemandagu ir įtartina, be to, režisierius be perstojo rūkė baisiai smardžias cigaretes, buvo apšepęs, nesišukavo, lėtai ir labai tyliai kalbėjo, kėlė nuobodulį. Tačiau jo darbo metodas, suteikiantis daug laisvės improvizuoti, Belmondo patiko.
Kai 1959 m. buvo kuriamas „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“), filmui niekas nepranašavo sėkmės. Savo pirmąjį filmą debiutantas kūrė įkvėptas amerikietiškojo noir kino. Ne be reikalo kambaryje, kur trumpam įsikuria jauna herojų pora, ant sienos kabo plakatas su Humphrey Bogartu. Pagrindinis filmo personažas – neapibrėžtos tapatybės ir profesijos Mišelis Puakaras – kelia simpatijas, nors jau pirmoje filmo scenoje vagia automobilį ir nušauna besivejantį policininką. Tai laisvę mylintis anarchistas, bandantis paveikti ir jauną amerikietę, tačiau ši įskundžia Mišelį policijai ir jaunuolis, priverstas bėgti, žūva pakirstas kulkos, šypsodamasis jį įdavusiai merginai. Belmondo atsiminė: „Kai sutikau filmuotis, Godard’as davė man tris mažus lapelius, ant kurių buvo parašyta: „Jis išvažiuoja iš Marselio. Nuvaro automobilį. Nori vėl permiegoti su ta mergina. Ji nenori. Pabaigoje jis miršta, o gal pabėga – dar nenusprendžiau.“
Taip Godard’as ir filmavo – be scenarijaus, užtat puikiai suprasdamas savo personažų psichologiją. Belmondo jis sakė: „Matai tą barą? Užeik į jį. Ir kalbėk, ką nori.“ – „Ką man ten daryti?“ – „Ką nori.“ Paskui: „Matai tą telefono būdelę? Užeik ten. Ir kalbėk, ką nori.“ Belmondo buvo įsitikinęs, kad filmas žlugs, tad jiedu su Jean Seberg dūko ir išsidirbinėjo kaip galėdami. Tai buvo išsilaisvinimo sprogimas. Vėliau aktorius sakė niekuomet taip laisvai nesijautęs filmavimo aikštelėje. Mišelis Puakaras – bebaimis, beprotis, įžūlus, žavus, bet nejuokingas. Nepaisant genialaus režisieriaus, filmo stilistiką diktavo, kūrė ir pats aktorius, kuris ekrane tiesiog egzistavo. Netrukus tokia vaidyba tapo labai madinga. Daugelis net manė, kad vaidino neprofesionalas, juk iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kad ta bravūra, žargonas, ironija, nesuvokiamas lengvabūdiškumas – tai vaidyba. Per svajotojo Mišelio charakterį Godard’as atskleidė nepaprastą Belmondo spontaniškumą ir natūralumą. Vėlesniame interviu Belmondo sakė: „Mano koziris – atsipalaidavimas. Šis pojūtis į mano profesiją atėjo iš mano charakterio.“ Godard’as pirmasis tai pastebėjo. Nuo Mišelio prasidėjo visas šiuolaikinis kinas: visi Alo Pacino, Roberto De Niro, Seano Penno personažai yra jo palikuonys...
Antrą kartą jie susitiko filmuojant „Moteris yra moteris“ („Une femme est une femme“, 1961). Filmas buvo skirtas režisieriaus mūzai Annai Karinai, o abu jos partneriai – tik pagalbiniai filmo personažai ir tikri nevėkšlos.
Visai kitoks Belmondo ir Karinos duetas filme „Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“, 1965), kur Belmondo vėl vaidina su visu pasauliu susipykusį personažą. Jo Ferdinandas – lyg ir Mišelio tęsinys, bet jau suaugęs, turintis šeimą, dirbantis televizijoje, tapęs tipišku miesčioniu, tik šį kartą į kriminalinį verpetą su pinigais, mafija bei gaudynėmis jį įtraukia moteris. Belmondo ir Annos Karinos personažai – tai lyg ugnis ir ledas. Ferdinandas užpildo savo gyvenimą knygomis, Mariana – plokštelėmis. Jis idealistas, ji – praktiškas žmogus.
Vėl nuotykiai, į kuriuos leidžiasi spontaniškai. Vėl išdavystės, vėl iliuzinės meilės mirtis. Kas sieja intelektualą Ferdinandą ir bastūną Mišelį? Moteris išdavikė, atkeliavusi pas Godard’ą iš noir filmų. Pirmajame filme lengvumas, jaunystės natūralumas, o čia – jau brandus tragizmas, gyvenimą ir meilę suvokiant per mirtį. Galiausiai – garsioji klasikinė filmo pabaigos scena: Ferdinandas apsivynioja sprogmenimis, uždega dagtį, išsigandęs bando jį gesinti, nebespėja... Vėliau Belmondo prisiminė, kad „Pamišėlio Pjero“ filmavimo aikštelėje tvyrojo labai niūri atmosfera. „Jis buvo įsimylėjęs Anną Kariną, o ji mylėjo kitą. Tai smarkiai apsunkino jų tarpusavio santykius.“
Net tris kartus nusifilmavęs pas Godard’ą, Jeanas-Paulis taip ir neapsiprato su jo manieromis. Kartą šis pakvietė aktorių papietauti ir per visus pietus neištarė nė žodžio. Belmondo buvo mirtinai nuobodu. Tik po deserto Godard’as atsikvėpė ir su malonumu pasakė: „Mes puikiai papietavome, ar ne?“ Kartą Belmondo net svarstė, nors Godard’as niekada to neprisipažins, – „Man parašyti vaidmenys buvo apie jį patį.“ Jiedu dar buvo susitikę. Vieną projektą Godard’ui pasiūlė pats aktorius, į kitą jį norėjo įtraukti režisierius, deja, jie nesusitarė. Tiesa, anot aktoriaus, Godard’as kartą pajuokavo: „Klausyk, man gimė idėja: sukurkime filmą apie vaikiną, kuris nuvaro automobilį...“
Bėgimas nuo Mišelio...
Po filmo „Iki paskutinio atodūsio“ Belmondo tapo savo kartos simboliu. Paryžiaus Lotynų kvartalą tiesiog užtvindė jaunuoliai, apsirengę kaip Mišelis, provokuojantys, besistengiantys pamėgdžioti jo eiseną, kalbantys jo žargonu, su cigarete, stumdoma iš vieno lūpų kampučio į kitą. Atsirado net terminas „belmondizmas“. Ir šiame maištininko prieš moralės normas, prieš jaukumą ir konformizmą amplua aktorius išbuvo gana ilgai.
„Mano veidas ekrane pasirodė tą akimirką, kai jam atsirado paklausa. 1960 m. baigėsi amantų tipas. Pasirodžiau su savo sulaužyta nosimi, netvarkingais drabužiais, visiškai atsipalaidavęs. O svarbiausia – nieko nemėgdžiojau ir nekalbėjau knygine kalba“, – atsiminė Belmondo.
Nors tikru Naujosios bangos veidu Belmondo netapo, pasirodė visų garsių jos atstovų filmuose. Tuoj po Godard’o trumpametražio Claude’as Chabrolis nufilmavo Jeaną-Paulį detektyve „Dukart pasukti raktą“ („À double tour“, 1959), tačiau tai nebuvo proveržis. Įdomesnį personažą aktorius sukūrė šio režisieriaus juodojoje komedijoje „Daktaras Popolis“ („Docteur Popaul“, 1972). Belmondo daktarą Polį Simė traukia tik negražios moterys, nes šios, jo manymu, viskuo patenkintos ir nekelia vyrams jokių reikalavimų. Tačiau dėl jų jis patiria daug rūpesčių, nors filmas – su Chabroliui visai nebūdinga gera pabaiga. Tada ciniškas režisierius, retai dalijęs komplimentus, pasakė: „Belmondo yra toks, koks yra. Jam nereikia sugalvoti savo personažų, rinktis kaukės. Jis tikrai „simpatiškas“, tikrai „sportiškas“, tikrai „atsipalaidavęs“.“
Režisieriaus Louis Malle’o detektyve „Vagis“ („Le voleur“, 1967) Belmondo vaidina iš prigimties talentingą vagį Žoržą, šiek tiek primenantį naująjį Robiną Hudą. François Truffaut drama „Misisipės sirena“ („La sirène du Mississipi“, 1969) pasakoja apie klastingą meilės galią, galinčią paversti žmogų aklu kvailiu, nepastebinčiu, kad myli tikrą velnio išperą. Taip nutinka Belmondo įkūnytam vienišam turtuoliui Lui, kovojančiam su savo jausmu sužinojus, kad jo išrinktoji – vagišė ir žudikė.
Aktorius nenorėjo įstrigti viename amplua, todėl stengėsi rinktis skirtingus vaidmenis. Netrukus po Belmondo išgarsinusio Godard’o filmo pasirodė Peterio Brooko „Moderato cantabile“ (1960) pagal Marguerite Duras romaną. Mažai kas jį mini ir atsimena, nebent Jeanne Moreau heroję. Už šį vaidmenį aktorė net buvo apdovanota Kanų kino festivalyje. Pasakojama apie ištekėjusią turtuolę, užmezgusią romaną su paprastu darbininku. Istorija būtų banali, jeigu ne ryšys su nusikaltimu. Belmondo šis filmas apskritai nepatiko: toks tylus, ramus, niekuo nestebinantis, nepavojingas, be rašytojos kūrinio potekstės. Režisierius Brookas, kurio patirtis kine tada buvo labai nedidelė, prisipažino, kad tiesiog pasimetė tarp tokių žvaigždžių. Kiekviena diena aikštelėje jam buvusi kančia.
Visus nustebino absoliučiai kitoks Belmondo – nerangus, drovus, inteligentiškas, kairių pažiūrų idealistas akiniuotis Mikelė Vittorio de Sicos „Čiočiarėje“ („La ciociara“, 1960, „Scanoramoje“ pasirinktas angliškas pavadinimas „Dvi moterys“), kur jo partnere tapo neprilygstamoji Sofi Loren.
Iš eilės pasirodė ir net trys įdomios režisieriaus Jeano-Pierre’o Melville’io ekranizacijos. 1961 m. režisierius įtikino aktorių suvaidinti filme „Leonas Morenas, šventikas“ („Léon Morin, prêtre“), kur Belmondo labai įtikinamai suvaidino jauną kunigą. Po metų pasirodo „Vyresnysis Frešo“ („L’aîné des Ferchaux“, 1962), sukurtas pagal Georges’o Simenono to paties pavadinimo romaną. Visi pripažįsta, kad geriausias jų bendradarbiavimo filmas yra „Skundikas“ („Le doulos“, 1962), kur Belmondo personažas, draugaujantis ir su vagimi, ir su policininku, blaškosi neapsispręsdamas, kuriam iš jų turėtų padėti. Vėliau Belmondo susipyko su Melville’iu, o šis sukūrė puikius filmus su Alainu Delonu.
1962 m. pasirodė ir režisieriaus Henri Verneuilo komedija „Beždžionė žiemą“ („Un singe en hiver“), kur Belmondo buvo prancūzų kino patriarcho Jeano Gabino partneriu. Jie vaidina du svajotojus alkoholikus, likimo suvestus Normandijos miestelyje. Po filmo jiedu labai susidraugavo ir dažnai kartu vakarieniaudavo. Jeanas Gabinas apie Belmondo kalbėjo: „Tas vaikinas negražus, bet kažkas jame yra... Jis primena mane jaunystėje.“
1962-aisiais Jeanas-Paulis pirmą kartą suvaidino ir linksmame režisieriaus amatininko Philippe’o de Broca nuotykių filme „Kartušas“ („Cartouche“), o paskui pasirodė jo nuotykių trileryje „Žmogus iš Rio“ („L’homme de Rio“, 1964), po kurio tapo nepaprastai populiarus ir viena pelningiausių Prancūzijos kino žvaigždžių. Tuomet aktorius suprato, kad jam labiau patinka filmuotis pramoginiuose filmuose, tad derino intelektualinį autorinį kiną su grynai komerciniu. Nusprendė, kad pavargo nuo autorinių filmų – paskutinis lašas buvo Alaino Resnais biografinės dramos „Staviskis“ („Stavisky...“, 1974) nesėkmė. Vėliau Belmondo kalbėjo: „Labai norėjau suvaidinti Staviskį, nes jis visai nepanašus į mano ankstesnius darbus. Man svarbu buvo įrodyti, kad sugebu daryti kažką kitą. Sugalvojau filmą, išrinkau scenaristą, paskui režisierių Alainą Resnais. Šiandien filmas žiūrovams patinka, o tada...“ Aktorius pats tapo filmo prodiuseriu, tačiau liepė nesakyti apie tai režisieriui, kad šis nesijaustų suvaržytas ir su Belmondo elgtųsi kaip su aktoriumi. Nors filmas buvo parodytas Kanuose, po seanso girdėjosi plojimai, tačiau žiūrovai jį nušvilpė, kritikai rašė triuškinančias recenzijas. Niekam nepatiko toks Belmondo...
Realus asmuo aferistas Serge’as Stavisky darė įtaką svarbiausiems Prancūzijos politikams ir verslininkams. Jo demaskavimas vos nevirto valstybiniu perversmu. Filmas šiandien nepaseno, jį malonu žiūrėti, jis stilingas, prancūziškai elegantiškas, profesionali ir režisūra, ir aktoriniai vaidmenys. Vėliau Belmondo didžiavosi šiuo filmu, džiaugėsi, kad šiandien žmonės jį žiūri su malonumu. O tada Alainas Resnais taip išgyveno nesėkmę, kad net penkeriems metams apleido režisūrą. Belmondo nusprendė nesipriešinti ir nuo tada stengėsi filmuotis tik juostose, atnešdavusiose komercinę sėkmę.
Septintajame dešimtmetyje jį bandė prisivilioti Holivudas, tačiau aktorius teigė, kad jis per didelis tinginys mokytis anglų kalbą, be to, jam puikiai sekėsi tėvynėje. Net gavo pasiūlymą dėstyti garsiojoje Niujorko aktorių kalvėje „Actor’s Studio“, tačiau atsisakė ir juokaudamas žurnalistams pasakojo: „Kaip ruošti aktorių? Reikia imti vaikinus, norinčius jais tapti, ir mokyti boksuotis, gaminti valgyti, doroti skerdieną. Jie turi mokėti vairuoti automobilius ir pilotuoti lėktuvus, valyti batus, pjaustyti sūrį, valdyti buldozerį, šokinėti į vandenį iš 15 metrų aukščio, plepėti įvairiomis kalbomis ir t. t. “
„Žiūrovai yra karaliai...“
Belmondo rinkosi lengvo turinio filmus, vaidino pas režisierius amatininkus, o svarbiausia – jam buvo įdomūs scenarijai ir gera linksma komanda. Tapęs prodiuseriu, visada į antraplanius vaidmenis įpiršdavo artimus draugus, kurių karjera buvo ne tokia sėkminga. Na, o režisierius rinkdavosi tokius, kurie neerzintų. Pats labai mėgo veiksmo filmus, komedijas, nuotykių melodramas. Besifilmuodamas juose patirdavo didžiulį malonumą. Apie šį laikotarpį jau rašė visi, kas netingi. Pagal juos apie Belmondo karjerą sprendžia ir mano jaunieji kolegos žurnalistai.
Nepasakysi, kad atsisakęs vaidmenų autoriniuose filmuose Belmondo atprato vaidinti. Jis visada pasižymėjo nepaprasta charizma su labai profesionalia vaidyba: jis mokėjo išraiškingai tylėti, klausytis, plačiai šypsotis ir meistriškai išlaikydavo pauzes. Suteikdavo komiškų natų rimtiems vaidmenims ir šiek tiek pavojaus komiškiems. Nepaisant maištingo charakterio, filmavimo aikštelėje jis buvo tikras profesionalas ir atiduodavo viską, kad įkūnytų savo personažą. Jis suvaidino daug vienodų vaidmenų, tačiau mokėjo padaryti tą pačią sceną dvidešimčia įvairiausių būdų.
Galiausiai Belmondo ėmė mažinti darbų apimtį, juk nebereikėjo nieko įrodinėti. Iš pradžių dirbo kaip patrakęs: per pirmus dešimt metų suvaidino keturiasdešimtyje filmų, o paskui ėmė mažinti tempą: 8-ajame dešimtmetyje nusifilmavo šešiolikoje, 9-ajame – devyniuose, o paskutiniame XX a. dešimtmetyje – tik šešiuose.
Kartu labai mėgo vaidinti kelis visiškai skirtingų, net kontrastingų charakterių personažus, tai tapo savotišku žaidimu „Belmondo išjuokia Belmondo“. Savo draugo de Broca komedijoje „Neprilygstamasis“ („Le magnifique“, 1973) jis vaidina drovų vėplą rašytoją ir jo knygose sukurtą drąsų, nenugalimą šnipą. Claude’o Zidi komedijoje „Žvėris“ („L’animal“, 1977) vaidino kino žvaigždę gėjų ir jo mačo kaskadininką.
Didelį malonumą Belmondo teikė galimybė pačiam atlikti daugelį triukų. Jis leisdavosi nuo dangoraižių, šokinėjo tarp traukinių vagonų, kybojo ant iš malūnsparnio leidžiamo lyno, nutrūktgalviškai vairavo automobilius ir net nėrė į upę, kurioje knibždėjo piranijos Tik 1985 m., gavęs traumą besifilmuodamas „Apiplėšime“ („Hold-Up“, rež. Alexandre Arcady), jis aprimo ir nusprendė, kad netaps „skraidančiu prancūzų kino seneliu“. Tada jam buvo 52 metai.
Kaip vieną įdomiausių to laikotarpio vaidmenų paminėčiau režisieriaus Georges’o Lautnero dramatišką trilerį „Profesionalas“ („Le professionnel“, 1980), kuriame skambėjusi Ennio Morricone’s muzika lydėjo aktorių ir per laidotuves.
Belmondo herojus Žoslenas Bomonas – savo valstybės išduotas slaptasis agentas. Jis turėjo nužudyti gan bjaurų vienos Afrikos valstybės prezidentą, tačiau vyriausybės netikėtai susitaiko, o Žoslenas atsiduria kalėjime. Išsivadavęs, agentas visų pykčiui nutaria užbaigti užduotį. Tai bene mėgstamiausias žiūrovų filmas. Puikus siužetas, puikus aktorius ir nuostabi muzika – viskas, ko reikėjo šiam paprastam, tačiau tikrai įspūdingam filmui.
Žiūrovai tokius mėgo. Jie dievino brutalius Belmondo personažus, kilnius nusikaltėlius, ciniškus antiherojus, žavius niekšus ir mielus vėplas. „Komerciniai“ Belmondo projektai surinkdavo pilnas sales, iki 9-ojo dešimtmečio vidurio Bebelis, kaip meiliai jį vadino ir artimieji, ir žiūrovai, liko pačiu pelningiausiu prancūzų aktoriumi.
Delonas
Jiedu nuolatos buvo lyginami. Dvi Prancūzijos kino legendos. Kurtos istorijos apie Delono ir Belmondo tarpusavio konkurenciją, nesuderinamumą, o tai žadino aistras. Tačiau nuo debiuto kine juodu siejo gan draugiški santykiai. Jie visada mielai kartu filmuodavosi. Garsiausiu tapo jų gangsterinis filmas „Borsalino“ (rež. Jacques Deray, 1970). „Tikro pavydo tarp mūsų niekada nebuvo. Mes vaidinome skirtingus vaidmenis. Ir visada likome draugais“, – prisiminė aktoriai. Delonas išliko jaudinančios melancholijos įsikūnijimu, „mirties meilužiu“, kuriam prieš kamerą labiausiai sekėsi kentėti ir mirti. Belmondo spinduliavo energija ir optimizmu.
1998-aisiais jiedu sutiko nusifilmuoti Patrice’o Leconte’o komiškame veiksmo filme „Viena galimybė dviem“ („1 chance sur 2“) apie du pagyvenusius avantiūristus, bandančius išsiaiškinti, kuris iš jų yra suaugusios gražuolės tėvas. Filmas labai patiko žiūrovams, o aktoriai vėliau kalbėjo, kad puikiai pasilinksmino filmavimo aikštelėje. Tačiau už ankstesnius pasiekimus juos pamilę intelektualai neatleido aktoriams pramoginių filmų. 1997 m. į Kanų festivalio penkiasdešimtmetį nebuvo pakviestas nei Belmondo, nei Delonas. Abu įsižeidė. „Jeigu aš nusifilmuosiu nuogas, intelektualų nuomone, tai bus normalu, jei šoksiu nuo malūnsparnio – siaubas.“ Paskutinį kartą jiedu susitiko vaidindami pačius save dokumentiniame filme „Belmondo apie Belmondo“.
Vėl teatras
Baigęs daryti triukus, Belmondo grįžta į teatrą. Po 26 metų pertraukos aktorius kalbėjo: „Vaidinau teatre dešimt metų, kol nuėjau į kiną, tačiau kiekvienais metais vis planuodavau grįžti. Sugrįžau, kol dar nesu senas.“ 1987-aisiais Paryžiaus „Marigny“ teatre jis suvaidino pagrindinį vaidmenį pagal Jeano-Paulio Sartre’o pjesę „Kinas“ apie dramatišką garsiausio XIX a. pradžios britų aktoriaus Edmundo Keano likimą, o po trejų metų įkūnijo neprilygstamą poetą, ilganosį Sirano de Beržeraką Edmond’o Rostand’o pjesėje.
Buvo ir kino vaidmenų. Režisieriaus Claude’o Leloucho dramoje „Likimo numylėtinis“ („Itinéraire d’un enfant gâté“, 1988) Belmondo vaidinamas klestintis verslininkas imituoja savo mirtį, pasislėpęs šešėlyje stebi, kas vyksta, ir pagaliau pradeda naują gyvenimą. Šis vaidmuo kiek skyrėsi nuo to, ką pastaraisiais metais kūrė Belmondo, tačiau jis buvo apdovanotas „Cezariu“ už geriausią vyro vaidmenį. Aktorius labai laukė šio apdovanojimo, tačiau statulėlės nepriėmė, nes jos autorius Césaras Baldaccini kažkada blogai atsiliepė apie Belmondo tėvo darbus. 1995-aisiais Lelouchas ir vėl pakvietė filmuotis. Šį kartą šis suvaidino Žaną Valžaną Hugo romano „Vargdieniai“ ekranizacijoje. Filmas surinko nemažai garbingų apdovanojimų, o kritikai įvertino puikią Belmondo vaidybą.
Epilogas
1993 m. Jeanas-Paulis Belmondo išgyveno savo pirmą tikrą netektį – per gaisrą žuvo jo vyriausioji duktė Patricia. Nors aktorius ir toliau vaidino, o po dešimties metų jam net gims duktė Stella, prasidėjo sveikatos problemos.
2001-aisiais atostogaujant Korsikoje aktorių ištiko insultas. Nors kelias dienas jo gyvybė kabojo ant plauko, per pusmetį jis sugebėjo atsigauti, tiesa, sunkiai vaikščiojo ir kalbėjo iki mirties. 2008 m. jis suvaidino paskutiniame savo filme „Žmogus ir jo šuo“ („Un homme et son chien“, rež. Francis Huster), kurį įkvėpė De Sicos šedevras „Umberto D.“ (1952). Tai jaudinanti tragedija apie žmogų, atsidūrusį gatvėje be pinigų ir pastogės. Jį paliko moteris, nusigręžė visi draugai. Ištikimas jam liko tik šuo. Be abejo, jį vaidino paties Belmondo jorkšyras (aktorius labai mylėjo šunis). Belmondo reikalavo, kad visi jo negalavimai nebūtų slepiami, nes tai sustiprins personažo išgyvenamą tragediją.
Vienintelis sūnus Paulis 2015 m. sukūrė dokumentinį filmą apie tėvą „Belmondo apie Belmondo“ („Belmondo par Belmondo“) ir aktorius pranešė, kad galutinai palieka kiną, tačiau po metų atvyko į tarptautinį Venecijos kino festivalį atsiimti prizo už indėlį į kino meną. Žilas, su lazdele, tačiau įspūdingai įdegęs, efektingais žiedais ant pirštų ir plačia šypsena...
Paskutinius gyvenimo metus praleido tarp savo trijų vaikų ir šešių anūkų. Kol kas tik vienas jų, jauniausias sūnaus Paulio vaikas, bando jėgas aktoriaus profesijoje.
Viename paskutinių interviu jo paklausė: „Ar yra režisierius, su kuriuo jūsų likimas nesuvedė, o labai norėjote su juo padirbėti?“ Belmondo atsakė: „Yra. Fellini. Mes buvome daug kartų susidūrę, bet filmavimo aikštelėje taip ir nesusitikome. Jam nieko nereikėjo: pas jį filmavosi Mastroianni, kuris vertas didžiausių pagyrų. Kam gi dar aš jam reikalingas? Apskritai supratau, kad dėl nieko nereikia apgailestauti.“ O kitame interviu pasakė: „Aš niekada negalvoju apie praeitį. Pirmyn, pirmyn, pirmyn...“
Jenas-Paulis Belmondo mirė šių metų rugsėjo 6 dieną savo namuose. Ačiū tau, Bebeli! Sudie, Bebeli!
