Žmogus filmuoja ne kamera, o galva, akimi...

Pokalbis su kino operatoriumi Vladu Naudžiumi

Vladas Naudžius – vis retesnis svečias Lietuvoje, nes jau dešimt metų gyvena Olandijoje. Vilniuje jis lankėsi kaip „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Istorijos ateitis“ („History’s Future“) operatorius. Tai – Indonezijoje gimusios, Australijoje augusios, o dabar Olandijoje kuriančios menininkės Fionos Tan pilnametražis debiutas kine. Videoinstaliacijomis ir fotografijos darbais garsėjanti Tan kviečia žiūrovus pakeliauti po ateitį. Gidas – atmintį praradęs, Dingęs Žmogus, – DŽ (Mark O’Halloran). Autorės kuriamą pasakojimą sujungia asociatyvus archyvinių kadrų ir suvaidintų scenų montažas. Vienoje jų – aklo loterijos bilietų pardavėjo (Denis Lavant) ir gido susitikimas. Pantomimos meistras įtaigiai, bet lyg Kasandra, kurios pranašystėmis niekas netiki, sako, jog „sėkmė nuo žmogaus gali nusigręžti bet kurią akimirką, ypač tada, kai pameti savo kelią“. Sutrikęs, pasiklydęs žmogus, krizių, katastrofų išvarginta Europa – pagrindinės režisierės temos.

Dirbote su Šarūnu Bartu, Valdu Navasaičiu, Kristijonu Vildžiūnu, Audriumi Stoniu. Tačiau išvykote ir jų naujus filmus filmuoja kiti operatoriai. Tapo nebeįdomu?

Gimiau ne Lietuvoje. Mokslus baigiau Maskvoje. Atvažiuodavau į Lietuvą pas savo studijų draugus – Bartą ir Navasaitį. Apsistodavau išnuomotuose butuose ir dirbdavau prie jų filmų. Drauge su Šarūnu filmavome jo pirmąjį filmą „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), po to – „Tris dienas“ (1992). Tada Šarūnas manęs laukė du mėnesius, nes filmavau kitą filmą. „Trys dienos“ buvo puikiai sutiktas Liuksemburge, Belgijoje ir Nyderlanduose. Kai nuvažiavau į Roterdamą, ten mane jau žinojo kaip Barto filmo operatorių. Stilius, kurį plėtojome kartu su Šarūnu, padarė didžiulę įtaką visai kartai. Roterdame gavau įdomių pasiūlymų ir ėmiau vis rečiau grįžti į Lietuvą. Viskas susidėliojo savaime. Gyvenu ten, kur dirbu.

Naujausią Barto filmą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015) filmavo jaunas operatorius Eitvydas Doškus, jo darbas įvertintas „Sidabrine gerve“. Beje, jūsų asistentu filmuojant „Istorijos ateitį“ buvo kitas jo kartos operatorius – Vytautas Katkus. Ar sutiktumėte, kad Lietuva gali nesijaudinti dėl jaunosios kino kartos?

Lietuvoje daug talentingų žmonių, tačiau jų talentui atsiskleisti trūksta pinigų ir išsilavinimo. Man jie primena lakūnus, kurie mokosi skraidyti negaudami valdyti lėktuvo. Taip ir režisieriai – pristato filmus, nesusipažinę su visomis galimybėmis. Niekas nepradeda nuo antro filmo, labai svarbi informacijos bazė, kurią turi debiutuodamas. Seniau daugelis važiuodavo mokytis į Maskvą ir negrįždavo arba emigruodavo į Ameriką. Kalbant apie operatorius – vilties tikrai yra. Žmogus filmuoja ne kamera, o galva, akimi. Gaila, bet negaliu to paties pasakyti apie režisierius.

Šiemet buvote vienas iš „Kino pavasario“ studentų filmų konkurso žiuri narių. Kokį įspūdį susidarėte?

Labai gerą. Pažiūrėjęs filmą, 90 proc. tikslumu galiu pasakyti, kas iš to žmogaus išeis. Aplinkybės išmokė iš karto pamatyti klaidas: perskaitęs scenarijų turiu nuspręsti, imtis projekto ar ne. Tai labai slidi riba. Jei atsisakysi, žmogus priims tai asmeniškai ir daugiau tau nebesiūlys dirbti, nors kitas projektas gali būti labai sėkmingas. Filmuoju jau 25 metus. Skaudžiausia būna tada, kai matau, kad idėja labai gera, tačiau jai įgyvendinti neužteks pinigų. Tokiu atveju rezultatas tavęs tiesiog netenkins. Manau, kad tokia situacija Lietuvoje labai dažna. Tad ir sakau, kad, kalbant apie kino režisierius, vilties lieka vis mažiau. Pavyzdžiui, manau, kad Linas Ryškus turi didelį potencialą. Jo filmo „Šachmatininkas“, kuriam jis negauna pinigų, scenarijus fantastiškas, tačiau gali taip ir likti neįgyvendintas. Dėl jo buvau pasirengęs atsisakyti kitų projektų.

Kaip susipažinote su Fiona Tan ir kaip filmavimo grupėje atsidūrė Katkus?

Mane ir Fioną suvedė pažįstama montuotoja. Kai susitikome, po pusvalandžio buvo aišku, kad dirbsime kartu. Žinojau, kad ji – žymi ir puikiai vertinama menininkė, tačiau sutikau su pasiūlymu nematęs jos darbų. Užteko pasižiūrėti į akis ir išgirsti, ką ji nori savo filmu pasakyti. Viena iš mano sąlygų buvo – laisvė formuoti komandą, kuria pasitikiu, kuri nedaro klaidų. Pasikviečiau seną kolegą Vitalijų Kiselių, kuris tapo filmo operatoriumi ir vyriausiuoju apšvietėju, ir jo studentą Katkų, su kuriuo buvau dirbęs filmuojant Lino Ryškaus filmą „Sigutė“ (2015). Abiejų darbu likau labai patenkintas.

Vienas pagrindinių kriterijų, lemiančių, ar sutiksite filmuoti, ar ne, yra scenarijus? Pasiūlymų, ko gero, netrūksta...

Daug ką lemia režisierius, istorija, kurią jis nori papasakoti. Kiekvienas filmas – pusė metų ar metai tavo gyvenimo. 10 filmų – 10 metų. Todėl rinkdamasis daug galvoju ir apie laiką. Negali nuo vieno didelio projekto pulti prie kito, turi skirti laiko ir poilsiui. Pinigai tikrai nėra pagrindinis rodiklis.

Kuo „Istorijos ateitis“ Jums ypatinga? Galbūt šiame filme slypi tai, ko pasigendate lietuvių kine?

Tą pačią istoriją kiekvienas žmogus papasakos skirtingai. Kaip jau minėjau, svarbu ne tik istorija, bet ir kas ją pasakoja. Svarbu, kad režisierius žinotų, apie ką kalba, kad kurdamas filmą neperpasakotų kitų istorijų, nes tuomet nebelieka energijos, kinas tampa bedvasis, lyg copy– paste. Tai šiuolaikiniame kine labai dažnas dalykas. Juk žurnalistika ir literatūra skiriasi tuo, kad viena aprašinėja, o kita kuria. Atėjau į kiną iš spaudos, kurį laiką jaučiau jos įtaką, tad žinau, apie ką kalbu, ir nieko nenoriu įžeisti. Perpasakotų istorijų kinas – kaip sintetinis sirupas, kuris turi skonį, tačiau daugiau tau nieko neduoda. Labai norėčiau, kad Lietuvos kine vyktų kūrybos, o ne aprašinėjimo ar atpasakojimo procesas.

Viename interviu Fiona Tan „Istorijos ateities“ operatorių pavadino žmogumi, kuris labai greit suprasdavo, ką ji nori pasakyti. Kokias pagrindines užduotis išgirdote iš režisierės?

Fiona buvo numačiusi du blokus – vaidybinį ir asociatyvųjį. Mano nufilmuota medžiaga turėjo sutapti su režisierės jau turima, kuri perteiks DŽ sapnus ir mintis. Viskas, ką matote filme, nėra tiesiog sulipdyta. Fiona kiekvienam kadrui skyrė ypatingą reikšmę. Taigi pagrindinė užduotis buvo, kad asociatyvioji medžiaga ir vaidybinė dalis sudarytų nedalomą visumą, nepriekaištingai sutaptų jų atmosfera. Turėjau sukurti tą bendrą viziją.

Papasakokite, kaip sekėsi dirbti su žymiu aktoriumi Denis Lavant’u. Jis filme pasirodo maždaug 8 minutes. Ar užteko laiko atskleisti jo personažą, pasinaudoti viskuo, ką šis talentingas aktorius gali duoti?

Kai atvažiavome į sutartą epizodo su Lavant’u vietą, sužinojome, kad tai labai pavojingas Paryžiaus rajonas ir kad praėjusią savaitę čia buvo apvogta amerikiečių filmavimo grupė. Teko greitai organizuotis apsaugą. Turėjome mažai laiko ir kai pamačiau, kad šio profesionalaus aktoriaus vaidyba ima dominuoti, gožti pagrindinį veikėją, reikėjo pergalvoti mizansceną. Kiekviena scena su Marku O’Halloranu buvo suplanuota ir dvi savaites „repetuota“. Taigi siekėme, kad jų dialogas viso to neužgožtų.

Lavant’o anglų kalba netobula, tad daugiausia bendravome akimis. Jei sutikdavau su jo siūlymu, jis pakartodavo, jei ne – siūlydavo kelis variantus. Beje, O’Halloranas – taip pat žymus aktorius. Tik nuvažiavęs į jo gimtąją Airiją ir atsidūręs drauge su juo gatvėje supratau, koks jis populiarus. Tikra sėkmė, kad Fionai pavyko šiuos du aktorius prisikalbinti.

O’Hallorano Dingęs Žmogus klaidžioja po skirtingas šalis, keisdamas tapatybes. Fiona Tan jį pavadino „kvailiu, kuris nieko nesupranta, tačiau jį supantys įvykiai žiūrovui leidžia suvokti tai, kas vyksta aplink jį“. Ar Europos kinas taip pat desperatiškai ieško savo tapatybės?

Žiūrint filmą, svarbu atsiminti, kad autorė užaugo Australijoje, tad jos požiūris į Europą ir į tai, kas čia vyksta, šiek tiek kitoks nei grynakraujo europiečio. Žinoma, Europos kinas sutrikęs kaip ir DŽ. Yra filmuojamas kinas ir yra rodomas kinas: kino teatruose rodoma ne tai, kas sukuriama Europoje. Toks modelis tiesiog pelningesnis. Europą užgrobė Amerikos kino industrija – labiau apsimoka rodyti bevertę holivudinę produkciją. Lietuvos didžiųjų kino teatrų repertuaras apskritai klaikus, sudarytas iš trečiarūšių filmų.

Nevaikštau į kino teatrus, nes žinau, kuo baigsis ten rodomi filmai. Ten nepamatysi jokio įdomesnio formos ir turinio sprendimo. Kiekvienam režisieriui svarbu, kad jo autorinis darbas būtų pamatytas. Bet kas iš to, jei kino teatras jį rodo 17 valandą? Bedarbiai į kino teatrus nevaikšto. Vokietijoje, Prancūzijoje kino teatrai puoselėjami, gauna padorias dotacijas. Kinas ne tik pasodinamas, bet ir palaistomas. Tad ne visur situacija tokia jau bloga. Vis dėlto Olandijos kultūrai per pastaruosius ketverius metus valstybė paramą sumažino maždaug 200 milijonų eurų. Žinoma, kinas nuo to taip pat kenčia. Uždarinėjami kino teatrai, filharmonijos. Talentingi žmonės privalo turėti šansą, tačiau, deja, kine ne visuomet tai įvyksta.

Ar Olandijoje didelė konkurencija tarp kino operatorių?

Jei nesi pirmas, būsi paskutinis, tad labai svarbu išlikti ant bangos. Olandijoje konkurencija milžiniška. Kaip ir visur, vyrauja pažįstamų ratas. Kad prasimuštum, turi būti labai geras. Tada ir pinigai kitokie. Tai man leidžia pusmetį filmuoti filmą ir neturėti kitų projektų. Sudėtinga, kad pasibaigus filmavimui tau reikia pertraukos, o tu vienu metu gauni tris pasiūlymus, kuriuos reikia priimti dabar, nes po to gali būti kelių mėnesių tyla. Rizika visuomet yra. Maloniausia, kai režisierius sutinka palaukti. Labai tai vertinu. Yra buvę ir taip – užsidirbdavau Olandijoje, kad galėčiau su man įdomiu filmu dirbti Lietuvoje.

Lietuvoje kino žmones dažnai gelbsti reklaminiai projektai. Ne paslaptis, kad ir Jūs tuo užsiimate. Ar reklama negadina kino specialisto?

Taip, Lietuvoje tie patys žmonės dirba ir kine, ir reklamoje. Aš taip pat kartais filmuoju reklamas arba muzikinius klipus. Nors būna, kad prisidedu ir prie dokumentinių filmų. Paprasčiausiai tai reikalauja mažiau laiko per pertraukas tarp vaidybinio kino. Olandijoje situacija kiek kitokia. Bet tai labiau susiję su režisieriais. Dirbantieji reklamoje neturi jokių iliuzijų, kad kada nors kurs kiną. Olandijoje yra trys didžiulės kompanijos, kurios daro milžiniško biudžeto reklamas, pavyzdžiui, gali vienam projektui išleisti apie 1,5 milijono eurų. Dirbantieji šioje srityje su kinu neturi nieko bendro. Jeigu režisierius kuria kiną ir reklamą, apie jį tai nieko blogo nesako. Tokiu atveju nukenčia tik reklama.

Ko, pristatant filmą „Istorijos ateitis“, klausinėja žiūrovai?

Žiūrovams labiausiai rūpi ateitis. Fionos filmas leidžia suprasti, kad visur žmonės yra tokie patys, tiesiog reikia teisingai pasirinkti kelią ir nelikti abejingam tam, kas dedasi aplinkui. Europa yra vienas organizmas, tik padalintas į skirtingas dalis. Po įvykių Briuselio oro uoste olandams neatrodė, kad tai jų problema ir kad jie turėtų dėl belgų nerimauti. Dvi savaites man mintyse skambėjo dialogas, vykstantis filmo pabaigoje tarp taksi vairuotojo ir DŽ. Jo esmė, kad Pinokis, tik praėjęs visus įmanomus išbandymus, tik nudegęs, galėjo pradėti vadintis žmogumi.

Esate lietuvių ar olandų operatorius?

Pastaruosius dešimt metų labai daug laiko praleidžiu lėktuvuose ir viešbučiuose. Gaunu kvietimą į filmo premjerą, o esu kur nors džiunglėse. Tad dažnai mane vaidina „Flying Dutch“ („Skraidančiu olandu“) arba „Man Who’s Never There“ („Žmogumi, kurio niekada nėra“).