„Man patinka kurti veikėją iš detalių“
Pokalbis su filmo „2 naktys iki ryto“ aktore Marie-Josée Croze
Pokalbis su filmo „2 naktys iki ryto“ aktore Marie-Josée Croze
Kaip atsiradote šiame lietuvių ir suomių projekte?
Režisierius Mikko Kuparinenas atsiuntė scenarijų mano agentui. Jie ieškojo prancūzės aktorės. Kuparinenas išsiuntė scenarijų dar kelioms aktorėms, o po to atvyko į Paryžių ir susitiko su mumis visomis. Susitikimas buvo nuostabus, daug juokėmės, iškart užsimezgė ryšys. Scenarijus man pasirodė labai įdomus. Papasakojau, kaip įsivaizduoju savo veikėją Kerolin, kaip ją vaidinčiau. Netrukus jis paskambino ir pasakė, kad norėtų dirbti su manimi. Labai nudžiugau.
Sakėte, kad daug juokėtės bendraudama su suomių režisieriumi? Ar Jums, prancūzų kultūros atstovei, buvo lengva suvokti suomių humoro jausmą, mentalitetą?
Nėra gerai, jei sunku suprasti vienam kitą. Tada nebus kokybiško bendradarbiavimo. Man visai nesunku suprasti suomišką humorą, dievinu Aki Kaurismäki filmus. Šiaurietiškas humoras – labai savotiškas išraiškos būdas. Jų ekspresija vidinė, intravertiškesnė. Aš irgi šiaurietė. Esu labai drovi, bet išmokau tai slėpti. Man sunku atvirai kalbėti apie asmeninius dalykus, daug ką slepiu, turiu nemažai paslapčių. Žmonėms atrodo, kad su manimi labai lengva kalbėtis, bet iš tiesų tai tik mano išorė. Niekad neverkiu kitų akivaizdoje. Net jei kenčiu, slepiu tai. Kas svarbiausia, pasilaikau sau.
O kaip sekėsi su lietuviais?
Tik dalis filmavimo komandos buvo suomiai, visi kiti – lietuviai. Nors jie nekalba suomiškai, įspūdingiausia buvo tai, kad visi puikiai vieni kitus suprasdavo. Aš esu dirbusi kuriant daugybę bendros gamybos filmų, pavyzdžiui, portugalų ir prancūzų, amerikiečių, prancūzų ir marokiečių, ir t. t. Dažniausiai gali jausti, kad skirtingų šalių žmonės nesusikalba. Visi tik apsimeta, kad moka angliškai. O čia buvo visai kitaip. Jaučiau, kad visi labai atidūs, ypač kino operatoriui suomiui. Labai svarbu, kad komanda suprastų, ko reikia, tada viskas vyksta greitai, nes kitaip – tikras košmaras. Čia viskas vyko labai intensyviai, nes turėjome tik 20 filmavimo dienų. Visi buvo ramūs, susikaupę, žinojo, ką daro. Lietuviai nebijo sunkiai dirbti, niekas nesiskundė, tik dirbo ir tai darė su pagarba. Aš taip pat jaučiausi komandos gerbiama kaip niekada anksčiau. Visi labai mane palaikė – žinojo, kad mums su kolega aktoriumi (Mikko Nousiainen, – aut past.) labai sunku, nes mes prieš kamerą išbūdavome nuo ryto iki vakaro – 12 valandų. Kine dažnai tenka daug laukti, o čia mes visąlaik vaidinome, jei ne prieš kamerą, tai režisieriaus prašymu nuolat repetuodavome scenas. Tikrai buvo labai intensyvus filmavimas. Komanda tai jautė. Kiti dažnai nesupranta, kaip aktoriui sunku nuolat būti prieš kamerą, verkti, tai kartoti nuolat, perteikti skirtingas emocijas. Lietuviai aikštelėje buvo nepriekaištingi.
Kaip renkatės projektus?
Labai anksti vaikystėje pamėgau literatūrą. Kai perskaitau scenarijų, iškart jaučiu, ar jis geras, ar turi potencialą. Vien aprašymai, kur vyksta veiksmas ir pan., man iškart duoda labai daug informacijos apie tai, koks žmogus jį parašė. Dažnai su autoriumi susitinki tik vėliau. Pavyzdžiui, jei yra per daug aprašymų, vadinasi, greičiausiai jis jaučiasi nesaugus ar nėra talentingas, nes tikras profesionalas rašo labai aiškiai, suprantamai, kaip pirštu į akį. Kai perskaičiau „2 naktys iki ryto“ scenarijų, pagalvojau, kad jis tikrai labai gerai parašytas. Taip pat istorijoje buvo daug erdvės aktoriams, nes pasakojama apie du žmones. Tai filmas, kuris nėra kažkas, ko nesate matę anksčiau, bet jame viskas tikslu. Režisierius nesistengia nieko nustebinti, nėra pretenzingas. Tai man patinka. Kitiems aktoriams gali patikti kas kita. Iš tiesų aš ne taip dažnai ir randu gerai parašytą scenarijų, kuris turėtų gilią prasmę, šerdį. Jei skaitydama jauti, kad scenarijus gali funkcionuoti pats savaime, tada įsivaizduoji jame ir save, tikiesi įnešti ką nors sava.
Tai kokia ta Jūsų Kerolin?
Svarbiausias man buvo jos darbas. Jis šiai moteriai labai svarbus. Tai žmogus, gyvenantis dėl darbo. Ji architektė. Jei norėjo tapti architekte, greičiausiai labai daug mokėsi, be to, turi būtent architektui būdingų asmeninių savybių. Aš pati studijavau skulptūrą, lankiau techninio dizaino paskaitas, tai yra architektūros pagrindai, ir man tai buvo labai sudėtinga, nes turi būti preciziškas, griežtas. Tai ne man. Taigi profesija formuoja ir tavo savybes. Taip pat buvo svarbus herojės asmeninis gyvenimas. Ji draugauja su kita moterimi, tačiau taip pat turi partnerių vyrų. Kodėl ji palaiko tokius santykius? Kodėl tiek daug dirba? Kodėl renkasi verčiau nuolat keliauti negu būti namuose? Matyt, čia nesijaučia laiminga. Su Mikko aptarėme jos aprangą ir elgesį, laikyseną. Jos išvaizda labai griežta, plaukai itin tiesūs, ji labai švari. Tačiau slepia, kad norėtų būti pašėlusi, norėtų beprotiško gyvenimo. Viduje vyksta kova. Dėl to nuolat keliauja ir miega vis su kitais partneriais. Ji žino, kad elgiasi negerai, bet tai tarsi priklausomybė. Pati sau meluoja, jaučiasi kalta. Pabaigoje ji ir susimąsto, ar neturėtų pakeisti savo gyvenimo, kad taptų savimi. Kaip sakė Nietzsche: „Tapk, kuo esi.“ Tai skamba paprastai, bet nėra paprasta. Apie tai man ir kalba šis filmas.
Kas jums padėjo įsikūnyti į šią veikėją?
Niekad neklausiu savęs, ar mano veikėjos panašios į mane. Jos išgyvena savas problemas. Aš niekada nepatyriau santykių, nuo kurių man reikėtų bėgti ar slėptis. Mano, kaip aktorės, darbas yra pasitelkti vaizduotę. Aš žiūriu dokumentiką, klausausi žmonių istorijų, skaitau psichologinę literatūrą. Juk iš tiesų nemiriau, o scenoje, kine – daugybę kartų. Taigi turi įsivaizduoti, ką išgyvena tavo veikėjas. Filmuodamasi visada mąstau apie smulkmenas. Pavyzdžiui, gal mano veikėja nenori būti toje vietoje, kurioje yra, galbūt ji kalba su žmogumi, bet jai neįdomu, ji galvoja apie ką nors kita? Visad turi atrasti, koks tinkamiausias tavo veikėjos elgesys toje vietoje. Iš pradžių reikia apgalvoti, suprasti, apie ką filmas, o paskui kiekvieną dieną klausti, kokia scenos prasmė, ką joje nori daryti tavo veikėja, kokia mano fizinė jausena, ar aš gerai jaučiuosi, o gal išvis nenoriu ten būti, gal noriu išeiti į lauką, bet reikia apsimesti, kad man ten patinka arba kad man nerūpi – atvirai parodau, kad esu nepatenkinta ir t. t. Tai klausimai, kuriuos kaip aktorė sau užduodu nuolat. Vieta filme daug reiškia, nes ją vis keiti: vieną dieną ten, kitą ten, po to vėl sugrįžti į ankstesnę. Scenos aplinka keičia ir tavo vaidybą. Kaip ir gyvenime – aplinka ar tavo fizinė jausena keičia tavo veiksmus. Man patinka formuoti veikėją per detales. Šiame filme buvol abai įdomu dar tai, kad matome veikėjus, gyvenančius savo gyvenimą, scenos ilgokos, vieta beveik nekinta, yra laiko kurti veikėjus per nutylėjimus, žvilgsnius, dvejones. Gali išreikšti jų mintis tyla, akimis, niuansais. Man patinka, kai yra laiko apie tai pagalvoti. Galima sukurti gražių dalykų. Tik filmavimas buvo labai intensyvus, norėjosi turėti tam daugiau laiko.
Ar buvo padaryta pakeitimų specialiai Jums?
Filme nėra jokios improvizacijos. Vaidinome pagal tekstą. Prieš prasidedant filmavimui kelias dienas repetavome su režisieriumi ir kitu pagrindiniu aktoriumi. Supratome, kad kai kas filme galėtų pasirodyti keista. Pavyzdžiui, scenarijuje buvo išryškintas jos ir vaikino amžiaus skirtumas, vaikinas iš jos dėl to šaiposi. Bet Mikko išėmė porą pokštų: dabar jau truputį senoviška juoktis iš to, kad moteris vyresnė už partnerį. Šiais laikais tokių porų daug.
Dirbote su Wimu Wendersu naujame jo vaidybiniame filme „Viskas bus gerai“ („Every Thing Will Be Fine“). Kaip sekėsi?
Tai ne itin lengvas filmas. Kai pamačiau pirmą kartą, man nepatiko. Bet pažiūrėjusi antrąkart tiesiog įsimylėjau jį ir atsiprašiau Wimo. Dirbti su Wendersu tiesiog nuostabu. Jis labai ramus ir žmogiškas, būtent toks, kokie yra jo filmai. O dirbti su 3D man, kaip aktorei, nelabai patiko. Ruošiantis kadrui reikėdavo laukti visą amžinybę. Labai komplikuotas apšvietimas. Viskas turi būti techniškai tobula, o tik po to aktorius gali ateiti į aikštelę. Nelikdavo daug laiko vaidinti... 3D kol kas daugiau naudojama veiksmo filmuose, o šiame filme daug emocijų, intymių scenų. Tai tikra priešprieša Larso von Triero „Dogmai ’95“, kur viskas turi būti filmuojama maža, lengva kamera. Kai vaidini dramoje, laikas labai svarbus, jo reikia paieškoms. Tai ne veiksmo filmas, kur viskas yra arba juoda, arba balta, veikėjai stereotipiški. Tau reikia ieškoti niuansų, subtilumų. Didelės mašinos nėra geriausi aktorių draugai. Jos užkerta kelią emocijoms. Bet buvau labai patenkinta rezultatu. Manau, 3D suteikia tam filmui labai daug – tas sniegas...
Trumpam sugrįžkime į „2 naktis iki ryto“. Gyvenote ir filmavotės tame pačiame viešbutyje?
Juokinga, tai buvo tikra beprotybė. Viena vertus, labai patogu, nes tiesiai iš lovos gali eiti filmuotis. Aš atsikeldavau, palįsdavau po dušu ir su šlapiais plaukais bei pižama patraukdavau į grimo kambarį. Čia apsirengdavau veikėjos drabužius. Tačiau jausmas toks, tarsi tu niekada nebaigi vaidinti. Kartais, kai vakare eidavau miegoti, nebesuprasdavau, kur esu, būdavo, vidury nakties pabundu ir klausiu savęs, ar aš filme, ar savo lovoje. Visąlaik sapnuodavau filmavimą, visąlaik buvo nemiga. Bet viešbutis buvo labai patogus – baseinas, sauna. Kai turėdavau laisvo laiko, visuomet ten nueidavau. Kaip veikėja (juokiasi).
Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė
