Laikui nepavaldūs randai

Filmo „Atsiprašymas“ režisierė Tiffany Hsiung pasakoja apie „paguodos moteris“

Režisierė Tiffany Hsiung
Režisierė Tiffany Hsiung

Du šimtai tūkstančių moterų iš įvairių Azijos šalių Antrojo pasaulinio karo metais buvo seksualiai išnaudojamos Japonijos armijos karių. Tuomet sekso vergėmis tapusios mergaitės ir paauglės šiandien – garbaus amžiaus moterys. Nors nuo šių įvykių praėjo jau daug metų, laikas moterų žaizdų neišgydė. Vienos „močiutės“ skausmą laiko savyje ir apie tai nekalba, kitos aktyviai kovoja protestuodamos. Lietuvoje viešėjusi Kanados režisierė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė dokumentinį filmą „Atsiprašymas“ („The Apology“, 2016), kuriame pasakoja trijų nukentėjusių moterų – Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adelos iš Filipinų – istorijas.

Tiffany, filmo kūrimas užtruko 7 metus. Žiūrovams salėje sakėte nesitikėjusi, jog teks skirti tiek daug laiko, tačiau tai buvo būtina norint užmegzti ryšį su veikėjomis. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip susidraugavote su šiomis moterimis? Kaip keitėsi jūsų santykiai laikui bėgant?

 

Per visą tą laiką susitikau su daugiau nei 35 senolėmis. Viskas vyko natūraliai: arba sutariau su jomis, arba ne. Su filmo veikėja močiute Gil susipažinau tiesiog gatvėje, kai vyko viena iš jų rengiamų demonstracijų. Prisimenu, tada iškart pamaniau, kokia ji nepaprasta. Sužinojau, kad ji palyginus neseniai (prieš maždaug 8-erius metus) prisijungė prie „močiučių“ judėjimo veiklos. Ji daug jaunesnė už kitas moteris. Tačiau artimas kontaktas neužsimezgė greitai. Man reikėjo įgauti ne tik Gil, bet ir organizacijos, kurios veikloje ji dalyvavo, taip pat prieglaudos vadovybės pasitikėjimą.

 

Pirmiausia, į prieglaudą nėra paprasta patekti. Žiniasklaidos atstovai pokalbiui gauna tik 15 minučių. Į mus žiūrėjo kaip į žiniasklaidą. Jiems nesvarbu, kad buvau kino kūrėja iš Kanados, nes jų pareiga – apsaugoti seneles nuo per didelio dėmesio. Filmavimai ir klausimai jas vargina, todėl pasirenkamas trumpų susitikimų formatas. Santykiai su prieglaudos vadove, senelių interesus ginančia organizacija ir močiute Gil užsimezgė tik po daugelio vizitų. Lupdama vaisius savo kambaryje senelė Gil džiaugėsi galėdama leisti laiką su mumis.

 

Filme atskleidžiama ne tik moters iš Korėjos istorija, tačiau pasakojama ir apie judėjimą. Taigi mums reikėjo įgauti pasitikėjimą, kad galėtume keliauti kartu su organizacija, eiti į jų kambarius, įamžinti pačius intymiausius pokalbius tarp senelės ir organizacijos atstovės. Tik po 2–3 metų bendravimo mes pirmąkart paprašėme kartu su jais vykti į kelionę. Jie sutiko. Tai buvo didelis lūžis. Tada iš tikrųjų supratau, kad mes jiems patinkame. Tos kelionės metu įvyko natūralus lūžis – buvome kviečiami į jų kambarius, kartu valgėme.

 

Filipinuose, kaip ir kitur, kontaktas neužsimezgė per vieną naktį. Filme yra scena, kurioje visos senelės dainuoja, o aš visų jų klausinėjau, ko jos norėtų. Mano ryšys su Adela pamažu pradėjo megztis nuo šio klausimo – ji atsakė, kad norėtų, jog šeima sužinotų jos istoriją ir ją priimtų. Tuo metu jos šeimos nebuvo šalia. Kartu su ja gyveno anūkai ir proanūkis. Ji jais rūpinosi, tačiau jos pačios vaikai gyveno kitur. Keista ir kartu liūdna, kad jos pačios vaikai, kurie nelabai ją gerbia, paliko jai savo atžalas.

 

Kaip moterims paaiškinote, kodėl kuriate filmą ir kaip jis atrodys? Ar nebuvo sunku?

 

Manau, jos nuolat savęs klausė, ką aš noriu padaryti, ir ar jos nori, kad jų gyvenimas būtų šitaip įamžintas. Visoms sakydavau, kad noriu parodyti, kaip jos gyvena dabar, kad žmonės suprastų, koks yra jų gyvenimas po skaudžių praeities įvykių. Norėjau parodyti ne tik kliūtis, su kuriomis jos susiduria, bet ir sugebėjimą atsitiesti, t. y. kaip jos sugebėjo gyventi toliau. Siekiau joms paaiškinti, ką noriu akcentuoti (jų asmenybes ir kasdienybę).

 

„Atsiprašymas“ – daugiau nei filmas. „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose veikia aktyvi bendruomenė, taip pat greitai pristatysite interaktyvios dokumentikos projektą...

 

Taip, projektas yra daugiau nei filmas, tačiau jis yra esminė projekto dalis. Socialinė veikla, judėjimas už teisingumą gyvuoja daugiau nei 25 metus. Informacijos sklaida ir peticija atsirado dar iki filmo kūrimo pradžios. Juk viskas prasideda nuo edukacijos. Šia kampanija siekiama skleisti informaciją ir pasidalinti peticija, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie „paguodos moteris“ir jas suprastų.

 

Interaktyvų dokumentinį projektą birželį pristatysime Šefildo dokumentino kino festivalyje. Visada labai sunku apibūdinti interaktyvųjį būdą, tačiau jis suteikia galimybę kitaip priartėti prie „močiučių“ istorijų – atrasti jų praeitį ir dabartį, parodyti, kaip iki šių dienų prievarta gali būti naudojama kaip karo ginklas. Dokumentinis filmas daugiau susitelkia į „močiučių“ kasdienybę, dabartines problemas, su kuriomis jos susiduria savo šeimose. Interaktyvi dokumentika įveda į pasakojimą ir istoriją bei kartu perteikia, kas vyksta šiandien. Po to žiūrovas gali pasirinkti išklausyti vieną iš močiučių istorijų. Tam, kad išklausytum istoriją, turi laikyti ranką ant kompiuterio klavišo. Atitraukus ranką, istorija nutrūksta. Žiūrovams leidžiama komentuoti, taip pat galima skaityti kitų komentarus.

 

Kas jums, kaip dokumentinio kino kūrėjai, buvo svarbiausia kuriant šį filmą?

 

Filmo kūrimo metu visą laiką filmavau procesą, o nuo 2010-ųjų rašiau tinklaraštį. Per tuos metus, kai kūriau filmą, norėjau dalintis šios „kelionės“ įspūdžiais ir užkulisiais: ką darysime toliau ir kur vyksime. Man buvo svarbu tai pradėti dar prieš pasirodant filmui, nes norėjau, kad žmonės sužinotų apie visą procesą. Procesas man yra vienas iš svarbiausių kino elementų. Taip pat ir tai, kaip yra užmezgami santykiai su žmonėmis. Manau, kad mano filmo herojėms reikia pačioms kalbėti apie tai, kas įvyko. Dėl tos priežasties visas įsitraukimo procesas tiek ir užtruko – reikėjo perprasti jas ir susipažinti su jų šeimomis.

 

Daug kartų aš tiesiog pamiršdavau, kad esu kino kūrėja. Palikdavau kamerą ir sėdėdavau su senelėmis – daug valgydavau, rūkydavau ar eidavau popietinio miego. Tai yra privilegija, kurios daugelis žmonių neturi. Mes, dokumentinio kino kūrėjai, visada turime prisiminti, kad esame kito žmogaus erdvėje ir joje negyvensime amžinai. Nesvarbu, ar esame pabėgėlių stovykloje, ar senelių namuose. Privatų kasdienį žmonių gyvenimą reikia gerbti ir vertinti. Mes tik trumpam įsikišame ir pakeičiame jų gyvenimo dinamiką tam, kad jų istoriją įamžintume kiek įmanoma autentiškiau.

 

Filmo pavadinimas yra „Atsiprašymas“. Kaip jums atrodo, ar sulaukusios atsiprašymo moterys galėsi atleisti? Gal jos jau atleido?

 

Ar jos bus ramios, kai Japonija oficialiai atsiprašys? Manyčiau, taip. Tačiau yra ir kita medalio pusė: ryšys su šeima taip pat be galo svarbus. Filmo pavadinimas nurodo į politinį atsiprašymą, tačiau pažiūrėjus filmą paaiškėja, kad „atsiprašymas“ kiekvienoje iš jų istorijų atsispindi savaip. Filipinuose Adelai atsiprašymas reiškia susitaikymą su savimi: kad ji nebeturi jausti gėdos ir gali pasakyti savo šeimai, kas jai nutiko. Mano filmas yra gana abstraktus bandymas pažvelgti, ką atsiprašymas reiškia kiekvienai iš senelių ir mums patiems. Manau, kad „atleidimas“ netinkamai apibūdina tai, ko jos siekia. Be to, žmonės šio žodžio reikšmę gali suprasti visai kitaip. Senelių norą kur kas tiksliau apibūdina jų dvasios ramybės ir susitaikymo su savimi siekis.

 

Gil filme sako, kad turi randų, tačiau labiausiai ji trokšta ramybės. Ramybės, kad pasiekė teisingumą, kurio nusipelnė. Ramybės ir palengvėjimo siekė ir Adela, kai savo sūnui papasakojo apie tai, kas jai nutiko. Tačiau yra senelių, kurios niekada taip ir nepasisakė.

 

Kiek kuriant filmą buvo svarbi estetika? Ar apie ją galvojote?

 

Kurį laiką buvau apsėsta stambių planų, siekdama perduoti bėgantį laiką ir senelių išgyvenimus, tačiau po 2–3 metų mano filmavimo stilius pasikeitė, nes pasikeitė ir mano santykis su senelėmis. Kai pradėjau kurti filmą, man buvo 25-eri. Dabar man 32-eji. Stilius neteko reikšmės, todėl kadrai tapo neutralesni. Savo dėmesį sutelkiau į turinį. Pastebėjau, kad kai žmonės supranta, kiek laiko filmas buvo filmuojamas, jie jį priima kitaip.

 

Kaip pavyko apdoroti visą 400 val. trukmės medžiagą?

 

Buvo labai sunku. Montažas užtruko pusantrų metų. Be abejo, norėjau, kad filmas būtų ilgesnis, pavyzdžiui, taptų trilogija. Labai gaila, bet daug nepaprastų momentų į filmą nepateko, tačiau mūsų užduotis buvo glaustai papasakoti apie visas tris moteris. Viename iš filmo variantų kartu su trimis senelėmis aš buvau filmo veikėja, nes, kaip matėte filme, buvau kai kuriuose kadruose. Buvo be galo daug scenų su manimi ir senelėmis, kur gaminame maistą, valgome ar kalbamės, tačiau vėliau nusprendėme tuos kadrus išimti, nes geriausia, kai auditorija su senelėmis susipažįsta tiesiogiai, o ne per mane.

 

Ar nesvarstėte galimybės filme pavaizduoti kito požiūrio ar nuomonių? Kodėl svarbu išgirsti moterų istoriją iš jų pačių?

 

Istoriją galima papasakoti įvairiais būdais. Ji priklauso ir nuo to, kas tau svarbu. Vilniuje po filmo vienas vyriškis manęs paklausė, kodėl filme neperteikiau japonų karių perspektyvos. Tai nebuvo mano tikslas. Yra sukurtų vaidybinių filmų, kuriuose rodomas Antrasis pasaulinis karas, o šios moterys yra vadinamos „savanoriškomis“ prostitutėmis. Internete galima rasti šios trikdančios medžiagos, tarp jų ir baisią popmuzikos dainą, kurią apie seneles sukūrė jauni vaikai.

 

Kaip ir sakiau, mano intencija buvo suteikti galimybę kuo geriau susipažindinti su moterų asmenybėmis. Mes dažnai girdime pasakojimų apie įvairius žiaurius nusikaltimus, tačiau niekada nesigiliname, kas tie žmonės. Jei nepriartėsime prie tų asmenybių, niekada iš tikrųjų nesuprasime, ką žmonėms teko iškęsti, kokią įtaką tai turėjo jų ateičiai. Gyvename visuomenėje, kuriai patinka šokiruojančios naujienos. Tai vadinu „autoavarijos“ efektu. Manau, kad dokumentinio kino forma suteikia galimybę pasiūlyti žmonėms daugiau erdvės ir informacijos. Taigi labai svarbu skirti laiko ir permąstyti, kieno požiūrį nori pateikti. Mano filme nėra tik pateikiami faktai. Nors šioje istorijoje yra politikos, filmas nėra politinis. Tai, ką filmo herojės patyrė, yra politinis nusikaltimas, tačiau mano dėmesio centre yra jos.

 

Filme yra scena, kur su viena iš senelių susitinka Japonijos universiteto studentai. Ar pavyko filmą parodyti Japonijoje?

 

Ne, bet norėčiau, nes tai – vienas iš mano pagrindinių tikslų. Iš tikrųjų, Japonijoje yra daug žmonių, kurie palaiko seneles. Deja, informacijos apie šiuos įvykius mokyklų istorijos vadovėliuose nėra. Apie tai papasakoti negali nei tėvai, nei seneliai, nes jie patys to nežino. Taigi prieigos nėra. Kai valstybė cenzūruoja informaciją ir siekia istoriją pateikti savaip, žmonės susipažįsta su gana subjektyviais istorijos faktais.

 

Tikimės, kad filmą galėsime parodyti Japonijoje. Ieškome būdų, kaip tai padaryti, netgi jei tai būtų arthauzinis kino teatras. Tačiau nenorime, kad kas nors patektų į bėdą ar įsiveltų į konfliktą dėl to, kad rodo šį filmą. Manau, esu atsakinga už tai, nes Japonijoje tai jautri tema. Esame nufilmavę konservatyvius nacionalistus protestuotojus, kurie tikrai nenori, kad kas nors panašaus būtų rodoma jų šalyje.