Man tai buvo pats įspūdingiausias filmas
Pokalbis su Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ garso režisiere Ivenija Jakštaite
Pokalbis su Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ garso režisiere Ivenija Jakštaite
Papasakokite, kaip buvo įrašomas filmo „Šimatmečių godos“ garsas.
Kombinuodavome – slėpdami mikrofoną pastatydavome vazelę ar dar ką nors. „Šimtamečių godose“ labai padėjo... Tie šimtamečiai – be dantų, net arti prikišus mikrofoną nelabai suprasi, ką sako. Sėdi tos dvi bobulės – kambarėlis mažutis: čia pat sofa, čia pat kamera, – nėra kur trauktis. Kamerą, pradarius duris, galima pastatyti kitame kambaryje. O kaip su garsu? Mikrofonus dar gali išdėlioti... Na ir kaip juos užmaskuoti? Reikia kaip galima arčiau juos pastatyti. Gerai, kad Verba buvo supratingas – su juo buvo galima tartis. Kiti sakydavo: „Daryk, ką nori, bet kadre kad nebūtų.“
Bobutės namie turėjo gramofoną su didele triūba. Pažiūrėjome – įdomi detalė, ne kokia nors kėdė ar gėlė ne vietoje prieš nosį. Pastatėme gramofoną ir už jo mikrofoną. Ir ta triūba, matyt, labai gerai atspindėjo – puikiausiai viskas įsirašė, girdėjome kiekvieną žodį. Mums patiems tai buvo netikėta. O šiaip visada reikėdavo ką nors kombinuoti. Būdavo, tikrą meškerę imdavome, pritaisydavome mikrofoną, laidą – tada galėdavome iš viršaus įrašyti. Bet su operatoriumi jau reikėdavo repetuoti. Operatoriai labai bijodavo, kad mikrofonas nepatektų į kadrą ir jo nesugadintų. Repetuojant operatorius sakydavo: „Na, statyk mikrofoną.“ Petras Lipeika (garso operatorius – red.) jį pastato. Operatorius sako: „Kadre, kadre, trauk aukštyn.“ Lipeika patraukia. Operatorius sako: „Vis tiek dar kadre.“
Labai norėjau būti garso operatore, bet vis atsakydavo, kad nėra galimybių. Kol kuris nors nemirs, vietos nebus, ir papildomo etato garso operatoriui niekas nesteigė. Bet vėliau pradėjome kurti daugiau filmų ir man pasiūlė dirbti su dokumentininkais. Dirbau prie kelių Verbos filmų.
Ir kaip sekėsi dirbti su Verba?
Man patiko su juo dirbti. Gerai buvo ta prasme, kad jis tuo gyveno. Ne taip, kad va, – padarėme kažką ir šiandien jau laisvi. Jis nesuprato tokios laisvės. Jei dirbdavo, tai dirbdavo visą laiką. Na, jei sutemsta taip, kad negali net pasišviesti ir nieko nesimato, – ką jau padarysi. Bet jis tada kalbina žmones, žiūri, su kuo jam bus įdomu, ką išgirdo, ką iš to galima padaryti. Ir su tais senukais atrodė – na kam to reikia? Bet kaimo žmones buvo gera filmuoti, nors garsas, dikcija ir nekokie. Sunkiausia dokumentikoje buvo filmuoti inteligentus.
Kodėl?
Todėl, kad inteligentas labai bijo suklysti, pasirodyti neprotingas ar juokingas. Jis puikiai supranta, kad yra filmuojamas, ir kiekvienas jo žodis ar atsidusimas yra įrašomas, ir jis susikausto, jaudinasi, nepasitiki. Žymiausias profesorius dažniausiai visai neįdomus – akmeniniu veidu, išmokęs savo tekstą. O kaimo žmogus... Ką tu čia atsivežei, jo visai nejaudina. Nebent pasakytum, kad fotografuoji, tada taip – išsirikiuos ir lauks, kada kas padarys nuotrauką. Bet kadangi niekas neprašo sustoti, tai visa kita jų netrikdo. Todėl jie labai natūraliai sėdi ir šnekasi. Gali dar ir paklausti ko nors, ir pasiginčija tarpusavy ar dar kas nors. Ir nufilmuoti įdomu, ir įrašyti lengva. O dėl inteligentų, kaip sakydavome, tik su rusais lengva. Jie visi – geri oratoriai. Iš prigimties iškalbinga tauta, sustabdykite bet kurį gatvėje, ar bobulę kokią. Lietuviai tokie nebuvo. Dabar jau prasilaužę.
Ir garso, ir vaizdo juostos kiekis tais laikais buvo normuojamas. Kaip dokumentikoje žinoti, kada pradėti įrašinėti?
Tai ir buvo didžiausia problema, – niekada visiškai gerai neišeidavo. Ypač dirbant su Verba. Bet visa laimė, kad studijos direktorius tuo metu buvo Julius Lozoraitis. Tokio direktoriaus nei prieš jį, nei po jo daugiau nebuvo, matyt, ir būti nebegali. Tai buvo tam sukurtas žmogus. Nors Maskvoje buvo baigęs GITIS teatro institutą, kiną labai mėgo. Turėjo gerą skonį, puikiai kiną išmanė, turėjo gerą klausą – jo neapgausi. Buvo tikras specialistas ir išmintingas žmogus. Ir gerai orientavosi Juk viskas, ypač vaidybiniame kine, priklausė nuo Maskvos. Priims – nepriims, praleis – nepraleis, užklius – neužklius. Dabar net nesugalvotum, kad kas nors galėtų užkliūti, o anuomet kokiame nors žodyje ar sakinyje galėdavo įžiūrėti kažką. Arba: per- sonažas komjaunuolis, o netikęs – taip negali būti. Lozoraitis tuos niuansus žinojo puikiai. Režisieriai jam dažnai turėdavo priekaištų, kad jis „užpjauna“, stabdo, gal per daug apsidraudžia. Iš tikrųjų jis nebuvo apsidraudęs, jokiu būdu. Tiesiog žinojo, kad vis tiek nepraeis. O nepraeiti daug kainuodavo. Į Maskvą nuveži – jie ten tave sudirbs, lieps pertaisyti, ką reikia ir ko ne, – veži atgal namo. Tada kažką prifilmuoji. Ir laikas, ir pinigai eidavo niekais. Jis kažkaip tai jausdavo ir užbėgdavo tam už akių. Na, negarantuotai – vis tiek visko būdavo. Ir Lozoraitis labai jausdavo gabų žmogų.
Verbą jis įvertino iš karto ir sudarydavo jam sąlygas. Nes būtent Verba niekaip negalėdavo tilpti į jokius juostos limitus. Ir į laiką. Mat jam nuolat kildavo naujų minčių. Jam vis būdavo maža, prifilmuodavo dešimt kartų daugiau, nei reikia, garsų prirašydavo. Ir mėgdavo su visais tartis. Sumontuodavo gabalą – pagaudavo ką nors kieme: „Einam medžiagos pažiūrėti.“ Bet tai nereiškė, kad į pastabas, kad ir kas jas pasakytų, kreipdavo dėmesį. Jis tiesiog kažkaip kitaip dirbo... Prisiklausydavo, o padarydavo visai kitaip. Taigi laikas gaišosi ir juosta eikvojosi. Jis labai gerai sutarė su Kino-fotofono archyvo direktoriumi Algirdu Žėba. Archyvas galėjo duoti juostos, kurią Verba po to turėdavo sugrąžinti. Visi privalėdavo atiduoti archyvui nufilmuotą, bet nepanaudotą juostą, o kadangi Verba filmavo daug, archyvui tai tiko. Viskas į filmą vis tiek neįeidavo. Buvo ir terminai, ir planai, – baigiasi ketvirtis, planas neįvykdytas – visi inžinieriai iš karto liekame be premijų. Jei padaryta šiandien, o turėjo būti vakar – viskas, žlugome. Per Verbą sužlugti buvo galima gana dažnai. Bet Lozoraitis viską stebėjo ir visada turėjo atsarginį planą – kuo pridengti, ką pakeisti, kad būtų reikiamas filmų skaičius, o Verba galėtų dirbti ilgiau. Tačiau rezultatai buvo geri, Verbos filmai buvo labai geri. Direktorius tai vertino ir dėl to visą laiką dengė Verbą. Kai Lozoraitį, kaip mes sakome, „suėdė“, jis nebeatlaikė ir išėjo į Kultūros ministeriją. Ir viskas. Verbai nustojo duoti daryti filmus. Nes niekam nebuvo įdomu, geras jis ar ne. Svarbu, kad planas būtų laiku, kad juosta nebūtų pereikvota. Iš pradžių dar kiek jį patempė, vėliau – jau ne. Už kiekvieną padarytą darbą mokami pastatyminiai. Jei pavėlavai – juos arba sumažindavo, arba nubraukdavo. Verba nieko nebegalėjo uždirbti, paskui jo jau ir į planus nebeįtraukdavo, atseit, vis tiek pavėluos ir sužlugdys planą. Bet jis tada ir sirgti labai pradėjo. Jo nebepuoselėjo – jis nebegalėjo dirbti.
O kaip patekote į „Šimtamečių godas“?
Net nežinau kaip. Verba pakvietė. Mes buvome pažįstami, kaip ir visi studijoje. Visuose filmuose taip būdavo, režisierius, kaip ponas Dievas, buvo viskas. Jis renkasi operatorių, garso operatorių, dailininką. Aišku, administracija kartais jį bando reguliuoti, kad niekas iš aptarnaujančiųjų neliktų be darbo. Būna, režisierius sutinka, jei kas negali ar užsiėmęs prie kito filmo. Bet šiaip režisierius visada turėdavo teisę pasirinkti. O jei dirbdami gerai sutardavo, ir vėliau norėdavo kartu dirbti. Pavyzdžiui, Raimondas Vabalas daug kartų dirbo su Jonu Griciumi. Jie supranta vienas kitą, kartu jiems gerai sekasi, sugaištama mažiau laiko.
Žodžiu – pakvietė. Buvo labai įdomu! Kiek mes Lietuvos apvažiavome. Tie žmonės, šimtamečiai... Na, prieš tai, aišku, vis tiek buvo atliktas didelis darbas. Verba važinėjo su savo administratoriumi, kol išsiaiškino, kokie šimtamečiai kur gyvena, juos aplankė. O vėliau jau važiavome filmuoti, įrašinėti. Ir visokių atsitikimų buvo. Man vienas buvo labai sunkus. Prasikaltau, kai įrašinėjome pagyvenusių šimtamečių porą, nenoromis, žinoma. Jie dainuoja. O dainos jų – begalinės, ilgiausios. Žinoma, viską įrašinėjome. Turėjau ir padėjėją. Įrašėme, kasetė – persisukusi. Ir po šiai dienai nežinau, kaip ten buvo, bet faktas – užrašėme kažką antrą kartą ant viršaus. Pastebėjome tik grįžę, kai reikėjo nukopijuoti į plačią juostą. Teko eiti pas Verbą ir prisipažinti. Buvo liūdna diena... Bet kažkaip apsiėjome. Net neatsimenu, ar važiavome dar kartą įrašinėti. Susinervino, žinoma, labai. Aš gal labiau, bet jis – irgi.
O senukus kaip sekėsi prakalbinti? Įrašinėdavote viską?
Taip, stengėmės įrašyti viską. Jie kalba, kartais patyli ir nežinai, ar bus įdomu, ar ne. Kamerą gali įjungti, gali neįjungti, bet jau garsą įrašinėti reikėjo visą, nes Verbai viskas buvo įdomu. O juostelė ne begalinė. Ir baigiasi ji kaip tik tuo metu, kai kamera filmuoja. Tokios nemalonios situacijos neišvengiamos. Ir tikrai – nežinai, kas ką ir kada pasakys. Ir būna, atrodo, lyg ir nieko tokio nepasakė, o kai sudedi garsą su vaizdu – kokie nors žodžiai suskamba. Senukai nebuvo labai tylūs. Vienas iškalbingesnis, kitas mažiau, bet klausi – ir kalba. Įdomu buvo, kad jie nesivaržė.
Tačiau filme pavaizduota tik viena pusė, kitos nesimato. Viskas atrodo gerai, pasakoja sau apie gyvenimą O iš tikrųjų – atvažiavę randame tą senuką kur nors už spintos patiestame guolyje, niekas prie jo neprieina, niekas nepakalbina. Tai jie su džiaugsmu mus sutinka, kad atvažiavome, kad kažkam įdomu, kažkas su jais kalbasi... Na ką tas senas žmogus kaime gali? Nieko nebegali, grynas vargas, jokio dėmesio jam namie nėra. Kine tai neatsispindėjo... Visi jie nugyvenę ilgą gyvenimą. Nors nesiskundė, ramiai visa tai pateikė. Toks gyvenimas... Kaip viena senolė pasakė: „Kai vyras mirė, sakiau – ačiū tau, Viešpatie, kad nuėmei tą kryžių gyvos mėsos.“ Taip žiauriai tada nuskambėjo. Ir jau kai mes ją filmavome – ji buvo senelių prieglaudoje. Sakė ten nenorėjusi. Nors nebematė, buvo akla, bet vis tiek sakė – geriau vienai, be pagalbos, bet namie. Vis tiek ją vėliau išvežė. Man tai buvo pats įspūdingiausias filmas ir jo filmavimas.
Filme nesimato ir to, kad kiekvienas rajono partijos sekretorius ir kiti mums norėjo parodyti, jog tais senukais rūpinasi. Kultūros namuose, centre, suorganizuoja balių. Suveža viso rajono senukus su artimaisiais. Tos vaišės būdavo labai išradingos. Ten ir lašinukų papjaustyta, ir kokios briedienos. Ir ne šiaip ten, jeigu sviestas – tai avinėlio formos, su garbanėlėmis, meniškas. Jeigu pyragas – kokia nors meška. Jeigu mėsa – kokio nors gyvūno formos. Iki tol net mačiusi nebuvau. Matyt, sukviesdavo geriausias kulinares – juk filmavimas. O kadrai tai patys neįdomiausi. Bet senukams malonu – juos atvežė, vaišina. Ir jie viską valgė, kas mums buvo labai įdomu. Jeigu degtinės įpildavo – tai ir išgerdavo.
Pirmas klausimas būdavo, kaip jie taip ilgai išgyveno – ar gėrė, ar rūkė, ar ko nors nevalgė? O jie sakydavo: jeigu įpildavo, tai ir gerdavau. Ir matosi: jam šimtas metų, o jis ima tą lašinių gabaliuką ir kramto, kaip jam išeina, net kalbos nebuvo apie kokį nors sveiką maistą – viskas savaime.
O pats Verba ko reikalaudavo iš garso?
Negalėčiau pasakyti, kad norėjo ko nors ypatingo. Jis tiesiog norėjo, kad visą laiką būtum šalia. Kad rūpėtų taip pat, kaip jam, kad būtum atsidavęs darbui. Ir kad montuojant būtum greta, kad viskas būtų derinama iš karto. Daug kas būtent dėl to nelabai mėgo su juo dirbti, nes tada nėra laisvalaikio, nėra darbo valandų. Turi mėgti taip pat, kaip jis. Jeigu nemėgsi – sunku.
Kas būdavo daroma su garsu įrašius jį filmavimo aikštelėje?
Grįžtame iš filmavimo – jo dar ir prifilmuota daugybė ir neaišku, ką paims. Viską, ką parsivežu, perrašau į plačią juostą. Pasidarome darbinę kopiją, kad būtų galima ją karpyti. Ir tada – su juo į montažinę. Sėdi Verba, montažininkė – jau jos pagrindinis darbas atrinkti, koks garsas tiktų kokiam vaizdui. Sudeda viską – kiekvienam nufilmuotam kadrui pritaikomas garsas. Ir visą medžiagą paėmę einame žiūrėti. Žiūrėdavom ne kartą. Nes montažinėje labai mažas ekranas, o norisi pamatyti, kaip tai atrodys dideliame ekrane. Tolesnis Verbos darbas: jis vienas gali vaikščioti į salę ir medžiagą žiūrėti po dešimt kartų. Bet grįžę iš karto viską, ką įrašėme, perrašydavome į magnetinę juostą, buvo svarbu paruošti garsą, kol Verbai bus atspausdinta pozityvinė juosta. Prie vaizdo pridėdavome viską – nesvarbu, prireiks ar ne. Magnetinės juostos netrūkdavo. Magnetinę galima ištrinti, tada vėl panaudoti.
O kas vertindavo broką? Čia, Lietuvoje, ar Maskvoje?
Matote, jau kai priduodame filmą Maskvai – priduodame ne tik filmą, kur vaizdas ir garsas kartu. Reikia priduoti ir magnetinę juostą, ne tik tą, kur viskas suvesta, bet ir muziką, ir triukšmus atskirai. Viskas suvesta kartu, atskirai lietuvių kalbos jiems nereikia, bet muzika ir triukšmai turi būti. Ir ten jau jie kabinėdavosi nežmoniškai.
Prie ko ten kabinėtis?
Adatos galiuku kur nors brūkštelėta, sakys – atsiimkite, brokas. Priekabiai, be būtino reikalo. Bet ir klausydavosi. O trakštelėjimui tiek ir tereikia – pakakdavo net kokio laikrodžio tiksėjimo.
Mes ir čia, vietoje, klausydavomės. Techninė kontrolė buvo juostos apdorojimo ceche, jie žiūrėdavo vaizdą, kartu ir klausydavosi. Buvo įgudę iš praktikos, nors su garsu nieko bendro neturėjo, daugiausia buvo chemikai. Pasisodindavo operatorių ir žiūrėdavo. Vaizdą stebėjo ypač, bet klausydavosi ir garso. Vėliau, kadangi Maskvoje garsą kelis kartus išbrokavo, tai daryti jie atsisakė. Tada vyr. inžinierius prigriebė mane, kad klausyčiausi. Vėliau, tiesa, paprašėme, kad paskirtų Lipeiką – jis turėjo ir patirties, ir klausą, tad buvo pati geriausia techninė garso kontrolė. O šiaip tekdavo klausytis man. Tai buvo didelė įtampa. Klausaisi tai salėje, tai aparatinėje su ausinėmis. Ir kai klausaisi taip įsitempęs – pradedi girdėti ir tai, ko nėra. Ir nebežinai, ar čia su ausinėmis kažkas, ar tai tikrai yra juostoje. O daug kartų varinėti baisu, kad netyčia kur nors neįplyštų, nes Maskvoje jau nepraeis. Dabar jau niekas nieko panašaus nebedaro.
Su vaizdu paprasčiau?
Vaizdą lengviau įvertinti. Tačiau garsą dar galima pataisyti, o vaizdo jau ne, nebent ieškotum kito panašaus kadro, kurį būtų galima įklijuoti. Mes irgi ne viską galėjome taisyti
Parengė Elena Jasiūnaitė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė
