Nebijoti nežinojimo
Pokalbis su aktoriais Mantu Jančiausku ir Lyja Maknavičiūte
Pokalbis su aktoriais Mantu Jančiausku ir Lyja Maknavičiūte
Kaip aktoriai debiutuojate pilnametražiame kine, ir iš karto pas žymiausią pastarojo dvidešimtmečio lietuvių režisierių Šarūną Bartą. Kokie pirmieji įspūdžiai po filmo peržiūros?
Mantas Jančiauskas: Įdomu buvo žiūrėti filmą, prie kurio tris mėnesius intensyviai dirbome. Ir tas rezultatas atsispindi ekrane. Viena vertus, keista į save žiūrėti, nes nebuvau su tuo susidūręs. Kartais reikėdavo atsiriboti nuo minties, kad ten (Kanuose) esu tam, jog pamatyčiau filmo visumą. Kartais tai pavykdavo, bet kartais – visiškai ne, nes atsimeni, ką tuo metu galvojai, kaip ką darei. Didesnis įspūdis ne dėl paties filmo, o dėl to, kad sugrįžo labai stiprūs prisiminimai apie tai, kas buvo. Tarsi kažkas dokumentavo, ką mes ten veikėm, tas istorijas, kurios buvo ganėtinai tikros. Buvo daug scenų, kurios patiko, buvo ir nepatikusių.
Lyja Maknavičiūtė: Labai keista pamatyti save ekrane, išgirsti balsą. Daug galvojau, ar pakeisčiau kažką filme, jei turėčiau tokią galimybę, bet nusprendžiau, kad ne – nekeisčiau nieko.
Papasakokite, prašau, apie save.
L. M.: Gimiau Vilniuje. Mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, dvylika metų grojau smuiku ir fortepijonu. Ilgai dvejojau, kokią profesiją pasirinkti. Visgi 9 klasėje pradėjau lankyti „Elementoriaus“ būrelį pas Gediminą Storpirštį ir Vytautą Rašimą, ir supratau, kad būtent šioje srityje noriu toliau tobulėti. Vienuoliktoj klasėj pradėjau galvoti, pas ką studijuoti, rinkausi pjeses. O dabar studijuoju pas Vidą Bareikį ir Algimantą Latėną.
M. J.: Studijuoju teatro režisūrą pas Gintarą Varną, esu magistrantūros pirmame kurse. Man įdomu tai, ką darau. Patinka domėtis įvairiais dalykais. Režisūra tuo ir žavi, kad ji turi labai platų temų spektrą. Galų gale, tai vienas iš komunikacijos būdų.
Mantas vaidmeniui buvo patvirtintas greitai, o merginos paieškos užtruko ilgai. Režisierius niekaip nerado tinkamos aktorės, kol jo akiratyje neatsidūrei tu, Lyja. Papasakokite, kaip vyko aktorių atranka.
M. J.: Mūsų laukė labai sudėtinga kelionė visomis prasmėmis. Tad svarbu buvo išsirinkti aktorius, kurie galėtų dirbti ne vieni, o komandoje, kad jaustų vienas kitą. Dėl to aktorių atranka vyko tikrai ilgai. Buvo gal dešimt kandidačių. Teko su visomis repetuoti. Įdomu, kad su kiekviena iš jų aš ir pats atitinkamai keisdavausi.
L. M.: Prisimenu, nuvykau į Šarūno Barto studiją ir ten labai ilgai tiesiog turėjau žiūrėti į kamerą. Tas momentas atmintyje labai įstrigo. Po to nuvažiavome į Bekupę (miestelis Molėtų rajone, kur vyko pasiruošimas ekspedicijai, – aut. past.), kur buvo nedaug žmonių, bet labai aiškiai pajutau tarp jų stiprų ryšį – jie buvo tarsi viena šeima. Prisimenu, buvo daug rūkoma ir vyko visai paprastas pokalbis su Šarūnu. Aš pasakojau apie save, savo vaikystę, mokyklą. Tiesiog pamenu, kad mes labai ilgai kalbėjomės. Manau, tas atviras pokalbis ir padėjo gauti vaidmenį.
Kaip filmavimai paveikė Jūsų mokslus? Kaip į sprendimą vykti į karo siaubiamą Ukrainą reagavo dėstytojai, bendramoksliai?
L. M.: Su dėstytojais susitariau lengvai, jie labai noriai priėmė šią mintį. Sakė, keliauk ir mėgaukis tuo, sugerk visą informaciją į save. Aišku, nesitikėjau, kad viskas truks taip ilgai, bet per filmavimus nuo mokslų smarkiai neatitrūkau, buvau grįžusi į Vilnių laikyti egzaminų.
M. J.: Trys mėnesiai filmavimų, aišku, padarė savo, nes grįžus reikėjo integruotis ir į studijas, ir į gyvenimą. Kažką praleidau, kažko nepadariau, bet kartu įgavau kitų naudingų patirčių.
Dalis filmavimų vyko pavojingomis sąlygomis, karo zonoje Ukrainoje, šalia fronto linijos. Kas labiausiai įsiminė iš to periodo?
L. M.: Geriausiai prisimenu, kai su Mantu buvome lauke susikibę už rankų, o aplinkui vien tik pastatų griuvėsiai. Kai ukrainiečių kareivis mums pasakojo, kad vaikščioti reikia vien tik išmintais takais, išgirdome sprogimą. Ir mes, ir visa filmavimo grupė kritome ant žemės. Išsigandome, pamanėme, kad prasidės apšaudymas.
M. J.: Ten įvyko labai daug įdomių dalykų. Smagu, kad šis filmas labai realistiškas. Daug dalykų yra nesumeluota: kareiviai, bendravimas su jais, fronto linija, kurioje buvome ir mes. Dabar aiškiausiai prisimenu momentą, kai su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, o sutemus iš separatistų pusės ima šaudyti. Jokių garsų aplinkui. Tik tokia slegianti, nežmoniška tyla, kokios nesu girdėjęs. Būtent – girdėjęs ir jautęs. Tokia prisirpusi, spengianti tyla. Šito tikrai nepamiršiu. Ir tada pasigirdo šūviai. Mes kritome ant žemės, Lyja pradėjo rėkti, aš ją bandžiau raminti, kažkur šliaužėme.
Filme sukūrėte pagrindinius Roko ir Ingos vaidmenis. Apibūdinkite savo personažus. Ar jie artimi jums asmeniškai?
M. J.: Jeigu vežčiau humanitarinę pagalbą į Ukrainą ir sužinočiau, kad turiu ją vežti į patį frontą, vargu ar pasiimčiau su savimi draugę. Charakterio prasme sunku analizuoti, kiek Rokas panašus į mane. Galbūt jis yra artimas, nes nekūriau jokio charakterio. Atsiribojęs galėčiau pasakyti, kad Rokas padarė tai, ko viduje labai laukiau ir norėjau: pamatyti, kas yra karo zona.
L. M.: Kurdama vaidmenį atsižvelgiau į šių dienų jaunuolių situaciją: jie, nežinodami, kas tokie yra, ieško savęs užsieny. Inga būtent tokia: naivi ir gal per mažai patyrusi, tad jai ši kelionė buvo išbandymas. Ji, manau, daug mokosi iš Roko: kaip bendrauti, kalbėtis, elgtis, išklausyti.
Jums teko filmuotis su žinomais aktoriais – prancūze Vanessa Paradis bei lenku Andrzejumi Chyra. Taip pat ir su neprofesionaliais aktoriais – tikrais ukrainiečių kareiviais. Ką jums, kaip jauniems aktoriams, davė šios patirtys ir kuo jos skyrėsi?
M. J.: Darbas su Vanessa buvo gana trumpas, tiesiog paprasta scena: mes turėjome bendrauti. Šis patyrimas sugriovė stereotipą apie pasipūtusias žvaigždes. Kokio nors glaudesnio ryšio, kuris duotų peno apmąstymams, nebuvo. Gal pritrūko laiko susipažinti labiau. Šiaip Vanessa labai įdomi ir protinga moteris. Andrzejus labiau įkvėpė kaip aktorius, jis yra itin intelektualus, bet tai jam netrukdo vaidinti, atvirkščiai – leidžia atsipalaiduoti, improvizuoti, būti kadre laisvam ir ieškančiam. Jis drąsiai atveria savo žaizdas prieš kamerą. Tai labai trapus žmogus, kuris nepabijojo filmavimo metu būti pažeidžiamas, ir tai buvo labai žavu.
Na, o darbas su kareiviais davė šimtąkart daugiau naudos. Tai buvo unikalu. Jie – labai stipraus vidinio kodekso žmonės. Labai atviri esamam momentui. Bet kurią dieną žmogus, su kuriuo tu kalbi, gali mirti, todėl tas bendravimas tampa vertybe. Labai su jais susidraugavau ir juos pamilau. Net ir filme pokalbio su kareiviais scena man yra kertinė. Jie, aišku, jokios aktorinės mokyklos nebaigę, bet valdė situaciją, reagavo čia ir dabar. Tik iš šitų žmonių buvo galima suprasti, kas yra karas.
L. M.: Pasitaikė neįtikėtina galimybė filmuotis su tokiais pripažintais aktoriais kaip Vanessa ir Andrzejus. Prieš filmavimą neretai tekdavo ilgai laukti, o tam reikia nemažai kantrybės. Stengiausi būti susikaupusi ir nesiblaškyti. O kareiviai, manau, puikūs aktoriai, nes jie žino, kaip elgtis tokiose situacijose. Neretai jų bijodavau.
Ne paslaptis, kad Šarūno Barto darbo metodai yra gana specifiniai. Kaip tai paveikė jus, kaip asmenybes?
L. M.: Valia ir ryžtas. To išmokau aš. Atsikelti anksti, būti pasiruošusiai, klausyti, girdėti, kas vyksta aikštelėje, ir stengtis suprasti režisieriaus užduotis. Norisi improvizuoti, bet kol dar nesu įgudusi, tol tą padaryti sunku. Darbas su Bartu šiuo atžvilgiu taip pat buvo labai naudingas.
M. J.: Pirma, jis ir prodiuserė Jurga (Dikčiuvienė, – aut. past.) man suteikė galimybę nuvažiuoti ir atsidurti tose aplinkybėse, kuriose atsidūrėme. Antra, filmavimo procesas buvo labai ilgas ir gilus ieškojimas. Taip nėra, kad viskas nuo pradžių yra žinoma ir padaroma tiksliai, kaip sugalvota. Tai labiau primena didelį nežinojimą ir jo nebijojimą. Mane tai paskatino nebebijoti nežinojimo, nes tai yra absoliučiai žmogiška ir natūralu. Kartais gyvenime išlaukus įvyksta gerokai įdomesni dalykai, bet tam reikia daug daugiau kantrybės, imlumo tiesai, ryžto. Šarūnas yra labai įdomus žmogus. Aišku, dar matai ir visą tą kino virtuvę, bet aš stengiausi stebėti, kas vyksta aikštelėje, kaip dirba operatorius; klausdavau, kodėl būtent tokia kompozicija, o ne kitokia. Bandžiau analizuoti visą procesą.
Nors Šarūno Barto kūryba plačiai žinoma pasaulyje, jo asmenybę gaubia savotiška paslaptis. Kas jums yra Bartas?
L. M.: Tai žmogus, pasižymintis nežmonišku žmogiškumu ir empatija. Kartais atrodydavo, kad režisierius jaučia, kaip jautiesi tu. Ar žvilgsniu, ar palaikymu aikštelėje, ar po filmavimų nuramina.
M. J.: Aš gyvenime sutikau du burtininkus, su kuriais dirbau ilgą laiką: Gintaras Varnas ir Šarūnas Bartas. Jis yra burtininkas, ir tiek. Paprasčiausia šio žodžio prasme.
