„Saulės miestas“ ir absurdą nugalėję jo žmonės
Pokalbis su režisieriumi Rati Oneli
Pokalbis su režisieriumi Rati Oneli
„Saulės miestas“ yra Jūsų debiutinis filmas, sėkmingai keliaujantis po kino festivalius. Kaip ir kodėl pasirinkote kino režisūrą?
Niekada nemaniau, kad tapsiu režisieriumi, – paprasčiausiai man patiko žiūrėti filmus. Vaikystėje norėjau būti rašytoju, tačiau mano tėvai, neturintys jokių sąsajų su menu ir linkėdami man gero, sakė, kad pirmiausia turiu įgyti profesiją. Pamažu aš pamiršau savo svajones ir daug metų skyriau Artimųjų Rytų studijoms, literatūrai. Pasiekęs kritinę ribą ir bandydamas įveikti juodą gyvenimo etapą, kuris tęsėsi gana ilgai, vėl pradėjau rašyti. Mano nelaimei, tai, ką rašiau, buvo ne literatūra, o visiškas šlamštas. Puoliau į depresiją, bet vieną dieną prabudęs supratau, kad mano rašiniai – tai judantys vaizdiniai, scenarijai. Šis suvokimas padėjo išsilaisvinti. Iš tiesų, visą gyvenimą ieškojau, kaip išreikšti savo mintis, patirtį. Kinas buvo visiškai kitoks pasaulis, nei įsivaizdavau, tačiau būtent to man ir reikėjo.
Režisūros amato specialiai nesimokėte?
Ne, šioje srityje esu savamokslis. Prieš keletą metų sukūriau trumpo metražo vaidybinį filmą. Paskui pamačiau kelias nuotraukas, darytas Gruzijoje, Čiaturoje. Negalėjau patikėti, kad toks miestelis egzistuoja, tad nusprendžiau ten nuvykti. Nuvykęs pasilikau trejiems metams.
Koks buvo pirmasis įspūdis pamačius Čiaturą?
Miestelio atmosfera yra magiška, ji įkvepia kurti. Jaučiausi panašiai kaip žiūrėdamas į Egipto piramides – niekaip negalėjau suprasti, kaip kalnų tarpekliuose atsirado gigantiški pastatai ir milžiniškos konstrukcijos, kurios dabar stovi tuščios, nebenaudojamos. Jas po truputį praryja miškas. Tai labai keista, paslaptinga simbiozė. Tarytum žvelgtum į kadaise egzistavusios civilizacijos liekanas. Kilus milžiniško masto katastrofai, viskas ištuštėjo, o vėliau čia apsigyveno žmonės, kurie tebejaučia buvusios civilizacijos poveikį. Netgi po dviejų metų, kai prieš montuodamas peržiūrėjau nufilmuotą medžiagą, aiktelėjau iš netikėtumo. Tai, kas buvo užfiksuota kino juostoje, priminė gryniausią mokslinę fantastiką!
Tačiau filmas dokumentinis. Kiek laiko truko formos ir turinio paieškos, kas Jums buvo svarbiausia šiame procese?
Neieškojau universalios tiesos, be to, filmas pasakoja ne apie ypatingus įvykius ar perversmus. Jis labiau susijęs su kontempliacija, žmonių kasdienybe. Pradėjęs kurti „Saulės miestą“, didžiąją laiko dalį praleidau laukdamas ir stebėdamas. Visų pirma, nenorėjau skubėti, o antra, neturėjau pinigų, nes filmo niekas nenorėjo finansuoti. Fondai nesuprato, ką ruošiuosi daryti, – scenarijaus nerašiau, pateikiau tik idėją. Taigi, pusę metų gyvenau Čiaturoje vienas, be filmavimo komandos. Per tą laiką artimai susidraugavau su filmo herojais ir jų šeimomis. Iki smulkmenų žinojau, kada jie ilsisi, kada ir kaip keliauja į darbą. Kai galiausiai suradome rėmėjus, komandą sudarė keturi žmonės – aš, filmo bendraautoris ir prodiuseris Jimas Starkas, operatorius Arsenijus Chačaturianas ir geras mano draugas, apsiėmęs būti asistentu. Filmo gamyba užsitęsė trejetą metų. Tačiau būtent tai man ir patiko, nes procesas buvo laisvas ir nevaržomas.
Kaip susipažinote su pagrindiniais filmo veikėjais: muzikos mokytoju Zurabu, kalnakasiu Arčilu, sportininkėmis Mariam ir Irina?
Penkis pirmuosius mėnesius gyvendamas Čiaturoje nieko negalėjau surasti, nors filmuotis norėjo daug žmonių. Netgi buvau surengęs atranką, bet daugiau tikrai taip nedarysiu. Kadangi tai buvo mano pirmasis pilno metražo dokumentinis filmas, išbandžiau viską. Į atranką žmonės atėjo pasiruošę, tačiau jie nevykusiai vaidino prieš kamerą, ir tiek. Kartą gavau kvietimą papietauti su miestelio gyventojais. Gruzijoje, geriant vyną, įprasta sakyti tostus, tad daugelis linkėjo, kad man pavyktų sukurti filmą, o Zurabas pertraukų metu dainavo. Paskui jis priėjo prie manęs ir pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Iš pradžių pamaniau, kad jis irgi meluoja, tačiau daro tai nepaprastai įtikinamai. Nusprendžiau jį aplankyti, o kai viską pamačiau savo akimis, man atėmė žadą. Dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuris taip drąsiai kovotų už savo vietą po saule.
Kitus filmo herojus taip pat sutikau atsitiktinai. Vieną dieną, vaikščiodamas po miestą, išgirdau žingsnius, lyg kažkas bėgtų. Galvojau, kas čia ką daro apleistame stadione? Priartėjęs išvydau Mariam su Irina, kurios treniravosi čempionatui. Ilgai jas stebėjau, paskui bandžiau pakalbinti, bet trumputis mūsų interviu tapo katastrofa. Jos be galo drovios, o prieš įjungtą kamerą taip jaudinosi, kad nusprendžiau jų nebekankinti savo klausimais. Mariam ir Irina yra iš socialinės rizikos šeimos, gyvena žeminėje, kartais netgi sočiai nepavalgo. Nepaisant to, abi ruošiasi būsimam čempionatui. Jeigu jį laimės, gaus kelis varganus dolerius. Tačiau jų užsispyrimas man atrodo nuostabus. Supratau, kad šios mergaitės yra kaip smulkiausios laikrodžio mechanizmo detalės. Jei šios detalės nebeveiktų, jei jos nustotų bėgusios, galbūt visas gyvenimas mieste galutinai sustotų. Arčilą pamačiau viename televizijos reportaže. Mane sudomino jo charakteris, tad nusprendžiau sužinoti, koks jis yra iš tikrųjų. Nors vyras dirba šachtoje, tikroji jo aistra yra teatras. Arčilo gyvenime daugybė dilemų, o pasirinkti jis nesugeba. Mes ilgai kalbėjomės, įrašiau daugybę interviu, bet tai labiau priminė dienoraštį. Buvo scenų, kurios man nepaprastai patiko, kai Zurabas ir Arčilas pasakojo apie mažus savo gyvenimo nutikimus. Tačiau vizualinė filmo kalba buvo tokia stipri, kad verbalinė komunikacija lengvai galėjo sugriauti šį įspūdį.
Filmo herojai neretai jaučiasi prislėgti, jų gyvenimo sąlygos itin sunkios, bet, kita vertus, jie nesistengia nieko pakeisti, gal tik išskyrus dvi mergaites, kurios stoiškai ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Kodėl taip yra?
Stengiausi pajausti ir priimti viską, kas ten vyksta, o ne spręsti. Žinoma, visus tuos metus klausinėjau miestelio gyventojų: „Kodėl gyvenate tokiomis nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl neišvažiuojate?“ Daugelis net nesuprato klausimo. Jie nepalaiko jokių ryšių su likusiu pasauliu. Po žeme, ant kurios jie vaikšto, slepiasi milžiniški turtai, o žmonės neturi nieko. Mangano rūdos kasyklos priklauso užsienio ofšorinei korporacijai, jai vadovauja multimilijonierius, gyvenantis Floridoje. Oficiali statistika teigia, kad per metus jis uždirba 300–400 milijonų dolerių, pagal neoficialius duomenis – pusę milijardo ar dar daugiau. Tačiau nė vienas centas nepasilieka Čiaturoje. Gruzijoje dabar yra plėšimų epocha, turėdamas pinigų, gali daryti, ką nori.
Kalnakasiai tą žino, bet, neturėdami galios ką nors pakeisti, kiekvieną dieną pradeda naują kovą dėl išgyvenimo. Jie man priminė Sizifą, – diena iš dienos, metai iš metų ritinantį didžiulį akmenį į kalną. Vyrai puikiai suvokia savo veiksmų absurdiškumą, tačiau turi tiek stiprybės, kad sugeba visa tai priimti ir gyventi toliau. Albert’as Camus „Sizifo mite“ rašė, kad vienintelis svarbus filosofinis klausimas yra susijęs su mirtimi. Visa kita – antraeiliai dalykai. Jei mes, turėdami laisvą valią, nusprendžiame gyventi, tuomet tai tampa mūsų gyvenimo tikslu. Netgi jeigu virš mūsų tik plikas dangus, kuriame nėra Dievo, o mes esame vienui vieni beribėje visatoje, – esmė ir prasmė yra ne ten aukštai, o čia. Žinoma, atsipalaidavimo akimirkomis ar geriant vyną emocijos prasiverždavo. Ilsėdamiesi po sunkaus fizinio dirbo, kalnakasiai prisimindavo draugus, tragiškai žuvusius šachtose. Tačiau, kaskart pakilę į viršų, jie vėl pamato nuostabią, magiško grožio gamtą. Galbūt todėl jie taip remia ir atjaučia vienas kitą? Nors konkretaus atsakymo taip ir nesužinojau, man tai buvo stulbinantis patyrimas.
Buvo akimirkų, kai teko įveikti baimę?
Anksčiau maniau, kad turiu uždaros erdvės baimę. Bet negalėjau kasdien sėdėti ir laukti, kol kalnakasiai baigs darbą. Į šachtas leidausi kartu su Arčilu. Paprastai pašaliniai ten neįleidžiami. Man pavyko juos įtikinti, be to, vyrai žinojo, kad neieškau sensacijų ir nesiruošiu parduoti medžiagos televizijai, kuri išpūstų burbulą iš jų vargano gyvenimo. Pasakiau, kad noriu būti kartu su jais ir filmuoti, o situaciją mes visi puikiai žinojome. Jie manimi pasitikėjo, o tai padėjo įveikti abejones ir silpnumą.
Filmo pavadinimą „Saulės miestas“ įkvėpė italų filosofo Tommaso Campanellos to paties pavadinimo knyga apie utopinę visuomenę, kurioje visi lygūs ir visiems užtenka vietos po saule. Tačiau realybėje komunistinės utopijos idėjos pasėjo baimę ir destrukciją. Kaip manote, kodėl taip įvyko?
Ši utopija yra lyg gražus sapnas, o teoriškai – tobuliausia visuomenės perspektyva. Galbūt ji galėtų veikti, tačiau tuo atveju homo sapiens turėtų pakeisti kita žmonių rūšis, kuri nebūtų pavydi, agresyvi, godi ir taip toliau. Mums tektų atsisakyti gyvuliškojo prado ir tapti kažkuo kitu. Galbūt tuomet komunizmas būtų rojaus žemėje versija. Pavadinimas „Saulės miestas“ man turi ironišką atspalvį.
Susitikime su žiūrovais sakėte, kad skeptiškai vertinate tradicinę stebimąją dokumentiką. Kaip paaiškintumėte tokį savo požiūrį?
Dokumentikos raida yra susijusi su kino kronikomis, kurias XX a. pradžioje ir viduryje žmonės priimdavo už gryną pinigą, o jos buvo naudojamos propagandai. Turbūt sutiksite, kad vienas iš geriausių nebyliojo kino dokumentinių filmų yra Roberto Flaherty „Nanukas iš Šiaurės“ (1922). Tačiau jame, režisieriui pageidaujant, eskimai vaidino savo pačių kasdienybę, atkūrė senąsias tradicijas. Daugelis medžioklės ir žvejybos scenų buvo suvaidintos, tad kažin ar galima jas vertinti kaip „objektyvią realybę“. Kino kamera užfiksavo paties kūrėjo subjektyvų įspūdį. Taigi, kameros „objektyvumas“ manęs nedomina. Manau, kad „objektyvi“ gali būti nebent automobilių spūstį stebinti kamera. Tačiau be priežasties ją stebėti yra visiškai neįdomu. Jei tampi stebėtoju, susikuri distanciją ir esi pašalinis. Tai ne tavo tiesa. Mane labiau domina gyvenimiška žmonių patirtis, o ne išsamūs reportažai apie juos. Iš pat pradžių man kilo klausimas, ar man reikia kažkaip priartėti prie filmuojamų žmonių, ar turiu su jais susidraugauti? Kažkuriuo metu nusprendžiau – kaip bus, taip bus. Aš tiesiog gyvenau kartu su vietiniais ir pamažu atsivėrė daug stipresni ir gilesni dalykai, nei būčiau galėjęs sugalvoti.
Ar patys kalnakasiai matė filmą? Kaip jie reagavo?
Filmo premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, Zurabas ir Arčilas taip pat joje dalyvavo. Jie atvyko tiesiai iš Čiaturos, nors prieš tai niekada nebuvo išvykę iš Gruzijos, net neturėjo pasų. Tačiau ši galimybė laimės jiems nesuteikė. Pabuvę festivalyje ir gavę progą pamatyti platųjį pasaulį, po kurio laiko jie buvo priversti sugrįžti atgal į savo egzistenciją. Zurabas jautėsi prislėgtas, bet, tikiuosi, tai taps postūmiu gyvenime ką nors keisti.
