Gyvename įdomiais laikais
Interviu su režisieriumi Corneliu Porumboiu
Interviu su režisieriumi Corneliu Porumboiu
Papasakokite, kaip sužinojote apie švilpavimo kalbą?
Prieš dešimt metų pamačiau televizijos laidą apie švilpavimo kalbą. Tuo metu užbaiginėjau filmą „Policija, būdvardis“. Susidomėjau ir ėmiau tyrinėti šią temą, net parašiau trumpą scenarijų, tačiau nebuvau juo patenkintas. Grįžau prie švilpavimo kalbos pabaigęs filmą „Lobis“. Naujame filme sutinkame „Policija, būdvardis“ veikėją, prie kurio norėjau sugrįžti, tačiau jis visiškai sutrikęs, pakeistas sistemos. „Švilpautojus“ ir pradėjau nuo šių išeities taškų – ankstesnio filmo personažo ir švilpavimo kalbos.
Ar pats bandėte išmokti šią kalbą?
O, taip, žinoma! Atvyko mokytojas iš Kanarų salų, tačiau aš kaip tik turėjau baigti kitą projektą. Neskyriau pakankamai dėmesio, tad sekėsi ne taip gerai (juokiasi).
Ar iš pat pradžių žinojote, kad pagrindinį personažą vaidins Vladas Ivanovas, įkūnijęs policininką filme „Policija, būdvardis“?
Taip, iškart žinojau, kad tai turi būti Vladas Ivanovas. Jis jau pažinojo šį veikėją ir jo istoriją. Kai „Švilpautojuose“ personažas kalba apie pakištus narkotikus, puikiai tai prisimena iš ankstesnio filmo. Dabar matome šios istorijos pasekmes. Menkas poelgis sugriovė žmogui gyvenimą.
Ar šis veikėjas elgiasi tipiškai, ar siejote jo veiksmus su Rumunijos kontekstu?
Man šis veikėjas labai uždaras ir tylus. Jis toks turi būti, kad tinkamai vykdytų užduotis. Nemanau, kad tai tipiškas rumuniškas elgesys, greičiau tam tikro žmonių tipo. Jis žino, kad yra sekamas ir turi slėpti jausmus. Tiesą sakant, manau, kad visų mano filmų veikėjai turi panašią savybę.
Filmo scenarijaus struktūra – tarsi dėlionė. Ar iš pradžių parašėte nuoseklią istoriją ir po to ją sukarpėte, ar iškart rašėte atskirus segmentus?
Filmo struktūra suverta ant mokymosi švilpauti eigos. Pirminė idėja buvo tokia: kažkas turi atvykti į svetimą šalį išmokti slaptos kalbos, kad įvykdytų nusikalstamus veiksmus, tačiau besimokant kalba tampa daug svarbesniu gyvenimo elementu.
Sumanymas buvo toks, ir jei prieš penkerius metus būtumėte manęs paklausęs, ar filme bus šuoliai į praeitį, būčiau atsakęs, kad ne. Tačiau rašydamas supratau, kad noriu veikėją atskleisti labiau ir tada atsirado praeities prisiminimai. Dabar man atrodo, kad skyrius apie motiną yra vienas svarbiausių filme. Iš jo suprantame, kodėl Vlado Ivanovo veikėjas atsidūrė saloje.
Ar būtina žiūrint filmą sekti pasakojimą ir jį iššifruoti? Ar galima tiesiog mėgautis nerišlia įvykių grandine?
Man patinka ne tik filmų veikėjus, bet ir žiūrovus įmesti į neaiškią situaciją, leisti jiems pasiklysti. Visada mėgau tokius filmus kaip „Gilus miegas“ („The Big Sleep“, rež. Howard Hawks, 1946 – red. past.) ar „Maltos sakalas“ („The Maltese Falcon“, rež. John Huston, 1941 – red.past.). Pagaudavau save, kad kažkuriuo metu nebesuprantu, kas su kuo ir prieš ką pasakojamoje istorijoje. Mano filmo veikėjas Kristis manosi galintis kontroliuoti savo likimą, tačiau tai apgaulė. Kaip sutrinka jis, taip šioje istorijoje gali sutrikti ir žiūrovai. Todėl filme labai svarbi muzika, ji padeda geriau suprasti veikėjus.
Šiame filme gerokai daugiau humoro nei Jūsų minėtuose pavyzdžiuose. Kaip apibrėžtumėte savo humorą?
Humorą kuriu instinktyviai, tai kartu ir kultūros, ir individualus klausimas. Montuodamas turėjau iškirpti tris ar keturias scenas, kurios buvo labai juokingos. Nusprendžiau jas iškirpti, kad išlaikyčiau įtampą. Truputį gaila, nes tai buvo tikrai geros scenos. Bet kartais turi daryti negailestingus sprendimus.
Šį filmą pristatėte kaip pagarbos duoklę film noir kinui. Ar rėmėtės konkrečiais pavyzdžiais? Pavyzdžiui, Gildos vardas – labai konkreti nuoroda.
Dėl vardo panaudojimo sutinku. Tačiau, kita vertus, tai netikras, susigalvotas veikėjos vardas, ji apsimeta Gilda. Nenorėjau tuščiai cituoti, bet man patinka žaisti su žanrais. Kurti šį filmą buvo didelis malonumas. Norėjau panaudoti kelis konkrečius elementus, bet buvo svarbu sukurti tam tikrą atmosferą. Turbūt pati sudėtingiausia buvo dušo scena. Taip, tai akivaizdus hommage Alfredui Hitchcockui, bet man buvo labai smagu. Kartu tai tokia klišė, kad pamatę viešbučio kambarį panašaus pobūdžio filmuose iškart spėjame, jog reikia eiti į dušą ir kažkas ten įvyks. Viliuosi, kad mano filmas pasirodys žaismingas, o ne tamsus.
Ar galėtumėte pakomentuoti filmo muziką ir operos pasirinkimą?
Buvau sumanęs taip: veikėjai nori slėpti pinigus viešbutyje, reikia, kad niekas jame nenorėtų apsistoti. Todėl naujas viešbučio administratorius garsiai leidžia Carlo Orffo operą, ir vis mažiau žmonių nori čia apsistoti. Operos kūriniai svarbūs veikėjams. Kai Kristis keliauja pas savo motiną, jis klausosi operos, ji atspindi, kas dedasi jo viduje, nors išorėje atrodo, kad nieko nevyksta. Antrą kartą jis klausosi operos atsidūręs saloje. Šis motyvas skamba per svarbiausias akimirkas. Visą muziką parinkau montuodamas filmą.
Ar pasirinkęs Iggy Popo dainą „The Passenger“ pačioje filmo pradžioje norėjote šmaikščiai ir lengvai įvesti pagrindinį personažą?
Taip, tai buvo viena iš priežasčių. Bet taip pat norėjau pabrėžti jo judėjimą tuneliais – matome jį, tada jis panyra į tunelį, ir vėl antrą kartą pasikartoja tas pats. Kai jis pakliūva į avariją, šis judesys pasikartoja dar kartą. Tai buvo svarbus vizualinis elementas.
Kaip atsidūrėte Singapūre ir kodėl norėjote filmuoti „Gardens by the Bay“?
Sodo motyvas – labai svarbus filme. Yra motinos sodas, sala taip pat tarsi sodas. Sodas man siejasi su tam tikra kilme. O Singapūro sodai – tai tam tikras filmo analogas. „Gardens by the Bay“ – keistas postmoderinistinis elementas, šiek tiek futuristinis, šiek tiek ironiškas. Kai pamačiau šiuos sodus, supratau, kad jie filme reikalingi. Ten kiekvieną vakarą vyksta muzikos ir šviesų koncertas, jis trunka apie 30 minučių. Šviesos sinchronizuotos su muzika, tad pakeisti nebuvo lengva. Kiekvienas filmo skyrius turi savo spalvinę temą, koncerte taip pat pasirodo visos šios spalvos. Taigi tai dar viena sąsaja – kiekvienas skyrius turi savo spalvą ir koncerto pabaigoje jos visos pasikartoja. Tai dar vienas vizualinis aspektas, kurį man buvo svarbu išplėtoti. Mums su žmona Arantxai Etcheverria, filmo dailininke, buvo įdomu kiekvienam skyriui sukurti spalvinę temą. Ne tik priskirti ją vienam iš veikėjų, bet ir naudoti spalvas kaip muzikos natas ir kurti tam tikrą atmosferą. Nusprendėme ne kurti realistinį pasaulį, bet šiek tiek siurrealistiškai dekonstruoti filmo pasaulį: kiekvieną skyrių pradėti konkrečia spalva, o po to atkartoti tam tikras spalvas, pasitelkiant svarbias detales. Pavyzdžiui, geltonos yra viešbučio sienos, taip pat maišai, kuriuose laikomi pinigai. Kiekviena spalva siejama su veikėju, bet taip pat ir jo istorija. Stengėmės sukurti ir spalvinį ritmą.
Esate siejamas su rumunų Naująja banga nuo pat jos atsiradimo. Dažniausiai su šia banga siejamos socialinės dramos. Dabar pastebime, kad visi šios bangos režisieriai suka į žanrinį kiną. Ar jūs matote šiuos pokyčius?
Man atrodo, kad kiekvienas rumunų režisierius turi savo individualų kelią. Cristi Puiu, Cristianas Mungiu ir aš kuriame skirtingus filmus. Žinoma, iš pradžių vyravo tam tikra bendra estetika, bet pasakojimo būdai skyrėsi. Kita vertus, suprantu, kad žiūrint iš šalies, kai iš nežinomos šalies ateina penki nežinomi režisieriai ir kalba apie tuos pačius žmones ir šiuolaikines problemas, kurias jie mato tikrovėje, sunku neįvardyti jų filmų kaip vieno judėjimo. Bet kiekvienas iš mūsų ėjome savu keliu ir dabar esame labai skirtingi. Įdomu stebėti naujus režisierius, kurie taip pat ieško savo kelio. Juk mes taip pat neturėjome manifesto ir jokios bendros programos, kurią norėjome įgyvendinti.
Ar galima lyginti Kanus, kuriuose pristatėte savo pirmąjį filmą „12:08 į rytus nuo Bukarešto“, su Kanais dabar?
Pristatydamas pirmąjį filmą labai nervinausi, dvejojau. Viskas priklausė nuo atsiliepimų, juk esu iš periferinės šalies. Kanai man buvo svarbūs, tai galimybė būti pamatytam ne tik Rumunijoje. Tačiau pasaulis nuo 2006-ųjų labai pasikeitė su „Netflix“ atėjimu, medijų bumu, socialiniais tinklais.
Viskas tapo sudėtingiau?
Nežinau, ar sudėtingiau. Viskas tiesiog yra kitaip. Turbūt kiekvienas vėl iš naujo turime atrasti savo kelią šiame pasikeitusiame pasaulyje.
Kalbate apie pokyčius pasaulyje, o ar pasikeitė Rumunija?
Žinoma, pasikeitė. Tapome Europos dalimi, į Rumuniją sugrįžta žmonės, dirbę svetur, informacijos prieinamumas pakito. Viskas keičiasi. Man atrodo, kad gyvename labai įdomiais laikais. Net kinas tapo demokratiškesnis. Kiekvienas gali imti kamerą ir filmuoti, atnešti ką nors naujo, o tai – būtina. Žinoma, išlieka didelių biudžetų filmai, tačiau nepriklausomas kinas atrodo gyvybingas. Galbūt iš šiuolaikinių pokyčių gims nauja estetika.
Pagal apskrito stalo diskusiją parengė
Mantė Valiūnaitė
