Kiek atsakomybės pakanka?
Kalbamės su kino prodiusere Viktorija Akavickaite
Kalbamės su kino prodiusere Viktorija Akavickaite
Magistriniame darbe, remdamasi sociologų ir psichologų tyrimais, daugiausia analizuoji savižudybės vaizdavimo įtaką žiūrovams. Be to, vienoje dalyje atskleidi, kaip savižudybės reiškinį padeda suprasti audiovizualinis menas.
Kiekvienas iš mūsų, žiūrėdamas bet kokio žanro filmą, patiria tam tikrus jausmus. Jie gali varijuoti nuo džiaugsmo iki nusivylimo, pykčio ir kitų žmogui būdingų emocijų. Stebėdama savo draugų ar kolegų reakcijas į tam tikras filmų scenas, personažų sprendimus ar jų patiriamą beprasmybės jausmą, palaipsniui ėmiau ieškoti atsakymų, kodėl sureaguojame vienaip ar kitaip. Sociologai savo darbuose nagrinėja skirtumus tarp emocijų, kurias žmonės patiria žiūrėdami filmą, bei tų, kurias išgyvena realiame gyvenime. Teigiama, kad filmo keliamos emocijos yra saugesnės ir mažiau reikšmingos, o žiūrovui jos padeda suvokti ne tik personažų, bet ir savo problemas. Tas pats galioja ir vaizduojant savižudybę, kurios priežastis kinas gali padėti suprasti. Dažnai žmogui sunku įsivaizduoti, ką patiria kitas, todėl filmas ir gali tapti tuo įrankiu, atskleidžiančiu ne tik patį savižudybės reiškinį, bet ir jo priežastis ar pasekmes.
Šiais laikais dėl daugybės įtampų, psichologinių sutrikimų savižudybės tema yra kaip niekad opi. Apie tai rašai aiškindama kiną kaip įmanomą terapijos priemonę. Ar nemanai, kad terapijos sumetimais atsisakant vaizduoti (savi)destruktyvumą yra susiaurinamos kalbėjimo šia tema galimybės?
Į šį klausimą norisi atsakyti kitu. Tarkime, sekso vaizdavimas kine. Jei nefilmuosime tokios scenos, pavyzdžiui, stambiais, kuo natūralesniais planais, ar tikrai žiūrovui nebus aišku, kad tarp personažų įvyko suartėjimas? Manoma, kad „taisyklės“ gali apriboti režisieriaus ar operatoriaus kūrybinius sumanymus, tačiau dažnai įvyksta priešingai – pasiruošimo, filmavimo ar montažo metu randama įdomesnių, temą praplečiančių išraiškos priemonių.
Kaip žiūrėdama filmus reaguoji į fizinius bandymus žudytis, nesibaigiančius mirtimi, tačiau aiškiai perteikiančius veikėjų vidinį skausmą? Ar manai, kad tokių scenų reikėtų vengti, ar jos taip pat turėtų būti kuriamos paslepiant atvirą elgesį?
Manau, kad svarbu ne tik tai, kaip tokia scena reprezentuojama, bet ir kokią žinutę nori perteikti kūrėjai. Mano manymu, jeigu kūrėjai rodo tai ekrane kaip vienintelę išeitį spręsti vidines problemas, yra didelė tikimybė, kad žiūrovas, ištiktas krizės, patiriantis sunkumus savo gyvenime, kopijuos personažų elgesį. Tai gali būti paaiškinama „socialinio išmokimo“ teorija. Pavyzdžiui, rūkymo reprezentavimas filmuose dažnai yra labai glaudžiai susijęs su auditorijos įpročiu rūkyti. Man taip pat skaudu ir liūdna stebint fizinį savęs žalojimą, todėl galiu tik įsivaizduoti, ką išgyvena žiūrovas, esantis rizikos grupėje.
Pateikdama statistikos duomenis, kai po savižudybės scenų jų skaičius realybėje išaugo, pasitelki vadinamąjį „Verterio efektą“. Galbūt savižudybės vaizdavimo kine pagrindinė problema yra jos romantizavimas? Ar visgi, tavo nuomone, bet kokio pobūdžio savižudybės reprezentacija gali sukelti šį efektą?
Nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad romantizavimas yra ta vienintelė problema, galinti sukelti „Verterio efektą“. Filmas niekada nėra ir negali būti vienintelė priežastis, dėl kurios žiūrovas nuspręstų bandyti žudytis, mat šalia egzistuoja daug kitų sunkumų, su kuriais žmogus susiduria ir gali nebetekti vilties, tačiau rizikos faktorių romantizavimas, žinoma, turi. Anksčiau, kai dar nebuvo Pasaulinės sveikatos organizacijos parengtų gairių žiniasklaidos atstovams, visuomenėje žinomo asmens savižudybė dažnai būdavo romantizuojama, o tai smarkiai padidindavo savižudybių rodiklį. Kartu specialistai teigia, kad jei filme vaidmenį atlieka garsus aktorius ir jo personažas nusižudo, pranešimų apie bandymus žudytis gali padidėti net iki 50 procentų. Pavyzdžiui, svarstoma, kad filmas „Paliekant Las Vegasą“ („Leaving Las Vegas“, rež. Mike Figgis, 1995), kuriame personažas nusižudo viešbučio kambaryje, galėjo turėti įtakos savižudybių viešbučiuose padaugėjimui. Savižudybių skaičiaus padidėjimas sąmoningai nuvažiuojant automobiliu nuo skardžio pastebėtas ir pasirodžius filmui „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“, rež. Ridley Scott, 1991).
Nemažai dėmesio skiri Pasaulio sveikatos organizacijos duomenims. Kokios rekomendacijos čia siūlomos kino kūrėjams? Ar teisingai supratau, kad atsakingumas siejamas su vengimu atvirai vaizduoti pačią savižudybę? Kaip manai, kiek apskritai už žiūrovo galimus veiksmus (nebūtinai kalbant tik apie savižudybės vaizdavimą) turi būti atsakingi kino kūrėjai?
Pasaulio sveikatos organizacija išskiria dvylika pasiūlymų, kuriais galėtų vadovautis kino kūrėjai. Rekomenduojama vengti vaizduoti patį savižudybės veiksmą ar būdą; atskleisti sudėtingesnes ir platesnes su savižudybe susijusias problemas; į filmo scenarijų įtraukti galimus įspėjamuosius signalus, taip pat personažus ir siužetus, parodančius atsparumą ir galimus problemos sprendimo būdus; pabrėžti, kaip gauti pagalbos iš prevencijos tarnybų; parodyti teigiamą draugų, šeimos ir kitų asmenų palaikymo svarbą. Rengiant scenarijų ir filmuojant patariama kreiptis į savižudybių prevencijos ir komunikacijos ekspertus, psichinės sveikatos specialistus ir asmenis su ilgamete patirtimi; įvertinti savižudybės vaizdavimo poveikį asmenims, dalyvaujantiems filmo kūrime. Be to, siūloma įtraukti patariamąjį turinį prieš pradedant filmo demonstravimą ir rekomendacijas tėvams, skirtas žiūrovams iki 18 metų.
Kaip jau ir minėjau, anot psichologų, žmonės yra nesąmoningai linkę pamėgdžioti tai, ką mato. Kino kūrėjas, detaliai vaizduodamas savižudybės ar smurto veiksmus, rizikuoja sukelti grandininę reakciją, skatinančią pasekti matytu pavyzdžiu, todėl kiekvienam kūrėjui yra svarbu jausti atsakomybę už savo sprendimus, veiksmus ir kinematografinę viziją.
Ar atlikdama savo tyrimą ir apklausą su kino kūrėjais, kurie filmuose nagrinėja savižudybės temą, susidūrei su atvejais, kai „nusižengiama“ tavo išvardytoms PSO rekomendacijoms?
Gairės, apie kurias kalbu, pasirodė visai neseniai – 2019 m. spalį. Iki to laiko jau buvo įvykę ne tik visų filmų, kurių kūrėjus kalbinau, filmavimai, bet ir premjeros tarptautiniuose ar Lietuvos festivaliuose. Tačiau įdomu, kad nepaisant to, jog PSO rekomendacijų dar nebuvo, visi režisieriai ir prodiuseriai lyg jausdami, kokios tos rekomendacijos galėtų būti, jų laikėsi ir sukūrė gerus filmus.
Dalį savižudybės reprezentacijos problemų atskleidi kalbėdama ir apie filmavimo dalyvius, nes rizikos grupėje esantis žmogus gali būti visai šalia. Pagal pateiktas rekomendacijas savižudybės sceną turi filmuoti kuo mažesnė grupė, o aikštelėje turėtų dalyvauti net ir psichologas. Gal tuomet išvis neverta kurti tokių scenų? Ir ar tokį požiūrį taikytum ne tik savižudybės scenų, bet ir, pavyzdžiui, bandymų nusižudyti filmavimui?
Nemanau, kad tokių scenų reikėtų išvis atsisakyti. Juk, pavyzdžiui, filmuojant sekso sceną, kuri taip pat reikalauja atvirumo, siekiama, kad komanda būtų kuo mažesnė, kad aikštelėje liktų tik būtiniausi dalyviai, o visi kiti filmavimo grupės nariai iš jos išprašomi. Arba kai filme yra smurto scena, kurioje, tarkime, dalyvauja vaikas, dažnai dirbama su psichologu, paaiškinančiu jaunajam aktoriui, kad tai, kas vyksta, nėra prieš jį nukreiptas smurtas, kad tai tik vaidyba. Labiau kalbu apie patį scenos reprezentavimą, ne apie jos tikslingumą ar reikalingumą. Taip, manau, kad konsultacijos reikalingos ir savęs žalojimo veiksmų filmavimui.
Pastaraisiais metais pokalbiai apie savižudybę Lietuvoje tapo atviresni. Ar manai, kad lietuvių kinas taip pat dalyvauja šioje diskusijoje? Kaip vertini psichologinių problemų vaizdavimą lietuvių filmuose?
Iš tiesų, per pastaruosius kelerius metus atsirado nemažai meno projektų, gvildenančių psichinės sveikatos temas. Kine – taip pat. Po truputį ištrūkstame iš ilgą laiką egzistavusios stigmos spąstų. Lietuvių filmuose psichologinių sunkumų vaizdavimas yra nepaprastai subtilus, reikalingas, keliantis klausimus ir išprovokuojantis aktualias diskusijas. Gera stebėti šį augimą, o labiausiai – išgirsti iš pačių žiūrovų, kad vienas ar kitas jų matytas filmas suteikė vilties ar įkvėpė norą gyventi.
Viename iš tavo prodiusuotų trumpametražių filmų „Senas šautuvas“ (rež. Jokūbas Vilius Tūras, 2019) paliečiama savižudybės tema. Ar pradėjus kurti filmą nekilo vidinių ar kūrybinės grupės prieštaravimų, kaip kalbėti apie emocinius sunkumus ir kiek pati savižudybė turi būti įtraukta į filmo veiksmą?
„Seno šautuvo“ vystymo ir klausimų kėlimo etapas apskritai buvo labai ilgas. Kartu su režisieriumi nuo pat idėjos atsiradimo svarstėme apie atsakomybę ne tik prieš žiūrovus, bet ir kūrybinę grupę, todėl konsultavomės su specialistais, organizacijomis, netektį dėl artimojo savižudybės patyrusiais žmonėmis. Jokūbą jau rašant scenarijų konsultavo vienas žymiausių Lietuvos suicidologų Paulius Skruibis, o idėją palaikė ir kūrybiniame kelyje lydėjo visuomenės sveikatos specialistė Viktorija Andreikėnaitė. Nuo pat pradžios žinojome, kad vaizduosime subtiliai, paties veiksmo nerodysime. Svarbiausia buvo – kokią žinią norime perduoti, kokias pagalbos galimybes norime parodyti ir kaip apskritai svarbu kalbėti šia tema.
Savanoriauji „Vaikų linijoje“. Žiūrėdama neseniai pasirodžiusį režisieriaus Tomo Smulkio filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ir sekdama veikėjos Justės, dirbančios psichologinės pagalbos skambučių centre, liniją, pagalvojau apie tave. Emocinę pagalbą telefonu vaikams ir paaugliams teiki jau šešerius metus, kaip per tą laiką pasikeitė tavo santykis su skambinančiais? Kiek įsileidi juos į savo gyvenimą?
Kai prieš šešerius metus užpildžiau atrankos anketą, nesitikėdama nieko mainais, o tik manydama, kad ateisiu, atiduosiu visą savo rūpestį ir šilumą skambinantiems bei rašantiems vaikams, stengdamasi juos palaikyti, išklausyti ir taip galbūt bent truputį palengvinti jų buvimą, negalvojau, kad „Vaikų linija“ mane apdovanos brangiausiais dalykais, kuriuos dabar turiu. Per šiuos metus išmokau išlipti iš savo siauro patirčių ir įsivaizdavimų rato, kuris labai ribotas, palyginti su visu aplinkiniu pasauliu. Paradoksalu, bet pradėjusi savanoriauti pirmiausia padėjau pati sau. Išmokau pamatyti ir išgirsti šalia esantį, o suvokusi, kokia nepaprasta gali būti žodžio galia, dažniau ištariu šiltus ir palaikančius žodžius ne tik artimiesiems ar draugams, bet ir nepažįstamiems. Išmokau palikti pokalbius uždariusi „Vaikų linijos“ duris ar išjungusi pokalbio langą, nes emocinis šių pokalbių svoris yra nepaprastai didelis ir būtų sunku gyventi kiekvieną jų išsinešant ir kaupiant savo širdyje.
Gal ši patirtis paskatino jautriau pažvelgti į savižudybės vaizdavimą kine?
„Vaikų linija“ tikrai turėjo tam įtakos, tačiau ir savo gyvenime esu susidūrusi su ne vienu žmogumi, galvojusiu apie savižudybę, bandžiusiu nusižudyti ir pasidalinusiu tuo su manimi. Neslepiu, kad ir pati žinau, ką reiškia jausti beviltiškumą, galintį paskatinti tokias mintis. Mintis apie savižudybę yra natūrali žmogaus egzistencijos dalis ir kiekvienam iš mūsų ji bent kartą gyvenime sukirba, tačiau svarbu suprasti, kad ji dažniausiai susijusi ne su noru nutraukti gyvenimą, o su dideliu skausmu, kurį tuo metu žmogus išgyvena ir kurio tuo metu nebepakelia. Savanorystė „Vaikų linijoje“ turėjo įtakos ir „Seno šautuvo“ atsiradimui.
Jei reikėtų prisiminti du filmus... Vieną, paveikusį labai negatyviai, ir kitą, kuris grąžino viltį?
Vienas įstabiausių, poetiškiausių ir viltingiausių matytų filmų – kinų režisieriaus Hu Bo „Ramiai sėdintis dramblys“ („Da xiang xidi erzuo“, 2018). Tai beveik keturias valandas trunkanti jautri socialinė drama, kurią žiūrint gali aplankyti didžiulis liūdesys. Tačiau ne tik filmo personažams, bet ir man jis suteikė vilties, kad kažkur ten, šiaurėje, galima aplankyti tą ramiai sėdintį ir pasaulio žiaurumo tarsi nepastebintį dramblį. Gaila, kad pats režisierius tos vilties neišsaugojo, nes vos tik baigęs šį savo debiutinį filmą nusižudė.
Negatyviai gali paveikti ir prastas, klišiniais personažais erzinantis filmas. Tačiau kalbant apie emocinį poveikį, labiausiai norėčiau išskirti prancūzų režisieriaus Louis Malle’o filmą „Žaltvykslė“ („Le feu follet“, 1963). Jis pasakoja apie nusižudyti nusprendusį, tačiau paskutinį sykį priežasčių to nepadaryti ieškantį vyrą. Nors filmas ir žavi savo stiliumi, kruopščiai atskleistais žmonių santykiais ir ramybe, beviltiškumo ir beprasmybės jausmas nepaprastai intensyvus ir slegiantis.
Kalbino Gina Kimantaitė
