Ateities metafora

Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip, gyvendamos ir kurdamos skirtinguose Europos miestuose, Viktorija – Berlyne, o Marta – Stokholme, tapote bendraautorėmis? Kaip susidomėjote antrepreneryste bei bendro gyvenimo ir darbo erdve „Tech Farm“, esančia Stokholme?

Viktorija Šiaulytė: Taip, kai kūrėme filmą, gyvenau Berlyne, dabar jau Vilniuje. O nuo ko, Marta, viskas prasidėjo?

Marta Dauliūtė: Mes abi šiaulietės, pažįstamos dar iš mokyklos laikų. Vėl susitikome Stokholme, kai Viktorija atvyko ten studijuoti.

V. Š.: Sumanymas kurti filmą apie antreprenerystę išsivystė iš mūsų pokalbių ir bendros patirties. Antreprenerystė dažnai pristatoma kaip pažadas, kad būti antrepreneriu yra geriausia, nes niekas neaiškina, kaip tau dirbti, bet mūsų patirtis buvo kiek kitokia, nes darbas su kultūriniais projektais iš tikrųjų labai sunkus. Tai nuolatinis finansinis nestabilumas, skirties tarp asmeninio gyvenimo ir darbo nebuvimas. Diskutuodavome, kad su tuo pažadu kažkas ne taip. Tuo metu Lietuvoje ir kitur atsirado daug programų, pradėjo steigtis inkubatoriai, žodžiu, tai plito ir tapo mada. Dar jautėsi ir 2008 m. ekonominės krizės padariniai, yra tyrimų, kurie nurodo, kad startuolių kultūros iškilimas glaudžiai susijęs su šia krize ir jos valdymu. Atsimenu, kartą buvau pakviesta į kūrybines dirbtuves jauniesiems verslininkams ir susidarė įspūdis, kad jų dalyviai yra tokie patys bedarbiai, kaip daugelis kitų tuo metu, bet jie labai pozityviai ir entuziastingai vertino savo situaciją. Jie tikrai tikėjo pažadu, kad turėdamas telefoną kišenėje gali įkurti multimilijoninę kompaniją. Mums su Marta realybė atrodė kur kas komplikuotesnė ir norėjosi tą perspektyvų skirtumą panagrinėti giliau.

Kaip susipažinote su antrepreneriu Gustavu ir kaip jis praplėtė Jūsų požiūrį į bendruomeniško gyvenimo erdvę, kurioje tarsi vystoma nauja socialinė santvarka?

M. D.: Gustavas buvo prisidėjęs prie „Tech Farm“ projekto „Hus 24“, jų abiejų įkūrėja – švedų antreprenerė Lisa Renander. Vėliau nuo projekto veiklos jis atsitraukė. Gustavas turėjo įdomių įžvalgų apie startuolių kultūrą ir iš vidaus, ir iš šalies. Mes kartu bandėme apžvelgti tas skirtingas perspektyvas, apie kurias kalbėjo Viktorija. Iš pradžių nebuvo labai lengva, bet Gustavas noriai kalbėjosi, kėlė klausimus, kartu skaitėme tekstus, bandėme giliau suprasti skirtingus požiūrius. Jis taip pat sakė, kad tokio pokalbio tarp pačių antreprenerių jam asmeniškai labai trūksta, nes toje žaibiškoje plėtroje nebelieka vietos diskusijoms.

V. Š.: Filme yra keletas citatų iš tekstų, kuriuos skaitėme kartu. Tai prancūzų sociologų Pierre’o Dardot ir Christiano Lavalio knyga „The New Way of the World: On Neoliberal Society“. Joje autoriai kalba būtent apie antreprenerystę, kaip ji keičia mūsų buvimą ir mąstymą, kad tai gerokai daugiau nei vien tik profesinis identitetas, kokias visuomenines pasekmes turi tai, kad mes suprantame save kaip kompaniją ar prekės ženklą. Tokios kritinės analizės antreprenerių terpėje tikrai neteko girdėti, tad pradėjome nuo šio teksto ir diskusija išsiplėtojo.

M. D.: Knygoje aprašomas neoliberalus kontrolės aparatas: įprastai yra darbdavys ir darbuotojas, tave kažkas kontroliuoja iš viršaus. Jei tas kontrolės aparatas internalizuojamas, pats save pradedi vertinti kaip neužtektinai dirbantį darbuotoją. Buvo įdomu apsvarstyti, kaip būtent tai keičia autorefleksiją.

Ar kurdamos filmą taip pat prisijungėte prie „Tech Farm“ bendruomenės? Kiek ir kaip integravotės per kūrybinį procesą?

V. Š.: Filmavome dvejus metus, bet ten negyvenome. Per tą laiką kompanija patyrė gan didelių pokyčių ir išvystė ambicingus plėtros planus.

M. D.: Ši kompanija mus ypač sudomino dėl bendruomenės sampratos. Antreprenerį daro vienišą tas kontrolės aparatas ir našumo imperatyvas. Mes galėjome suprasti, kodėl jie buriasi į bendruomenę, nes mes ir pačios, be abejo, ilgėjomės bendruomenės. Tačiau filme mes nekvestionuojame, ar ta bendruomenė yra tikra ir veikianti, ar vienišam neoliberaliam antrepreneriui labai jos reikia. Mes tik rodome atvejį, kai bendruomenė tampa tuo, ką kompanija parduoda.

Ką netikėta pastebėjote „Tech Farm“ erdvėje ir ką pasirinkote kaip svarbius dėmenis šiai vietai ir bendruomenei atskleisti? Kuo skiriasi bendruomenės narių gyvenimo ir mąstymo būdas?

V. Š.: Kaip sakė Marta, šis projektas tarsi užpildo bendruomeniškumo trūkumo nišą. O netikėčiausia man buvo trečioje filmo dalyje parodyta „Self leaders“ programos eiga. Ten staiga imama kalbėti apie savęs peržengimą ir teigiama, kad, remiantis Maslow piramide, žmogaus poreikių viršūnėje yra visai ne savirealizacija, o savęs atsisakymas, savęs peržengimas. Apie savirealizaciją daug kalbėjome skaitydamos minėtą knygą, kurioje sakoma, jog siekis save išreikšti, dirbti artimą darbą būtent ir tampa tuo kontrolės aparatu, nes tu save nuolatos skatini. Filme, anot tos programos vedėjų, individai tarsi turėtų nebegalvoti apie save, ir man tai buvo didžiausias nustebimas, nes mes su tais žmonėmis taip daug kalbėjome apie individualizmą, o ten kaip tik propaguojamas toks savo ego atsisakymas ir labai keistai viskas persisuka.

M. D.: Iš dalies tai labai gražu, kad aukščiau nei individualizmas yra noras prisidėti ir padėti negalvojant apie save, bet ką reiškia, kai tave tai moko kompanija, kuriai tu kuri kolektyvą? Tai skamba dviprasmiškai. Man įsiminė vienas momentas. Kai atėjome į „Tech Farm“ erdvę, ji iš pradžių pasirodė juokinga. Atrodė, kad ten jau neįmanoma daugiau nieko sumažinti. Svarsčiau, kaip visi gyvena tose mažytėse dėžutėse. Bet po kurio laiko galėjome toje erdvėje atpažinti save, tarsi tai būtų mūsų visų gyvenimo metafora. Kad, sakykim, šioje ekonominėje santvarkoje tau tik reikia kažkur padėti savo kūną, kai jis nedirba, ir iš tikrųjų nesvarbu, kur tu jį padedi. Tas kūnas staiga tapo toks atpažįstamas. Jis išlipa iš lovos, pasiima pakrautą telefoną, kompiuterį ir jau yra tame veikiančiame networke. Viena yra, kai gali apie tai diskutuoti ir kritikuoti, bet kita, kai pastebi, kad gali tame kompanijos naratyve su tais žmonėmis ir kūnais identifikuotis. Ir mes tai bandėme parodyti per skirtingus vizualinius sprendimus. Pavyzdžiui, „GoPro“ kamera, pritvirtinta gyventojui prie kūno, leidžia pamatyti jo žvilgsniu, o kartu atskleidžia atskirtį tarp kompanijos naratyvo ir kaip tu matai fizinį kūną, bandantį tame naratyve gyventi.

Filme ne kartą pasigirsta mintis, jog šis startuolis turi potenciją augti bei apimti platesnę pasaulio dalį. Kaip jums, galėjusioms įsitraukti į projektą bei jo vidinius procesus, atrodo šis tikslas?

V. Š.: Apskritai tokio tipo modelis išrastas Silicio slėnyje, ten, iš kur kyla visa startuolių kultūra. San Fransiske yra labai daug tokio tipo būstų, Londone, Berlyne, žodžiu, tai nekilnojamojo turto inovacija, būdinga dideliems miestams. Ypač tiems, kuriuose trūksta prieinamos kainos būstų. Kadangi, kaip sakė Marta, ta erdvė mūsų filme tampa tarsi metafora, mums nebuvo taip svarbu, kiek tos vizijos yra pagrįstos ar kas su jomis atsitiks ateityje. Svarbiausia buvo užfiksuoti įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, 3D animacijose bandėme perteikti, kaip kompanija suvokia individą, kuris gyvens tose projektuojamose gyvenamosiose kapsulėse. Viskas atsiduria tarsi abstrakčioje erdvėje, nes tai gali būti atkartojama bet kur. Mums buvo svarbu perteikti tokį kompanijos žvilgsnį, o ne analizuoti, ar jiems pavyksta išplėtoti savo idėjas.

Animacija perteikiate erdvių bei jose gyvenančių žmonių būtį, tarsi nuolat projektuojamą gero gyvenimo konstrukciją. Ar nebūtų klaidinga manyti, jog iš dalies į šį projektą žvelgiate kaip į alternatyvą šiandieniam pasauliui, kuriame vis labiau trūksta darnumo bei vietos žmonėms, sunkiai atrandantiems save?

M. D.: Atrodo, ta alternatyva yra būtent minėtas pažadas. Svarbesnis klausimas, kaip mes apskritai žiūrime į bendruomeniškumą ir bendruomeninių erdvių kūrimą, nes kolektyvinis būstas nėra šios kompanijos ar to startuolio išradimas – startuolių idėjose daug kas aproprijuojama, tik teigiama, kad tai kažkas iš esmės nauja. Kai mes sakome, kad šioje ekonomikoje vienišam individui labai reikia kolektyvo, nematome kompanijos siūlomo „kolektyviškumo“ kaip sprendimo. Pirmiausia matome tą keistą ryšį tarp kompanijos ir bendruomenės jų verslo modelyje. Tad nesutikčiau, kad ši kompanija siūlo bendruomenės kūrimosi alternatyvą, bet, kita vertus, jei tai galima vadinti alternatyva – tai yra tai, kad bendruomenė gali būti pasiūloma kaip produktas.

Filme užsiminta apie „Harvard Business Review“ tyrėjų mintį, kad pasaulis vis labiau tampa VUCA (iššifruojant lietuviškai – nepastovus, netikras, sudėtingas, daugiaprasmiškas), o kitame prezentacijos epizode pasigirsta „profesionalaus svajotojo“ frazė: „Turite žinoti skirtumą tarp to, kas esate, ir to, ką darote.“ Ar manote, kad bendruomeniškumas ir gyvenimas vienoje erdvėje su bendraminčiais skatina disciplinuotumą ir aiškesnį savęs bei visuomenės matymą?

V. Š.: Čia vėl galėtume grįžti prie „Self leaders“ programos. Kalbama apie tai, jog norint išgyventi dabartiniame pasaulyje reikia įgyti naujų įgūdžių, kad būtų lengviau jame naviguoti. Kadangi tarsi nebėra kam iš viršaus pasakyti, kada tau ateiti į darbą, kokio projekto imtis, kaip išspręsti kokią nors problemą, tai ta prasme, manau, taip, siūloma nauja drausmės forma. Ir čia įdomu pagalvoti, kodėl kompanija kviečiasi tokius mokymų vadovus, kurie kalba apie tai, kad turime rasti savo vidinį kompasą, išmokti patys naviguoti pasaulyje. Apie tai kalba net investuotojas. O ar tiems žmonėms tai padeda, ar ne, negaliu atsakyti. Tiesiog įdomu, kaip veikia struktūra ir kodėl reikia tokių mokymų. Man tai vėl siejasi su tuo antreprenerišku subjektu, jam suteikiama ne tik gyvenamoji kapsulė, bet ir visa programinė įranga, perkeltine prasme. Su ta įranga lengviau susivokti, kaip būti antreprenerišku subjektu ir kaip normalizuoti tokią egzistenciją.

Filme iškeliate klausimą: „Kas, jei bendruomenė yra verslas?“ Ar žvelgdamos į šį modelį ir iš tokios perspektyvos bei įterpdamos apmąstymus, jog susitelkimu ir darbštumu grindžiamas projektas gali būti suvokiamas daugiau kaip verslo ir ekonominio našumo idėja, norėjote tai akcentuoti, ar paliekate šią bei kitas perspektyvas svarstymams?

V. Š.: Mes su Marta daug diskutavome, kaip pristatyti šią bendruomenę filme. Ji yra tarsi subordinuota kompanijai, kurioje, galima interpretuoti ir taip, darbas nėra apmokamas, nes bendruomenės nariai prisideda prie produkto vystymo, jeigu bendruomenę laikytume produktu. Bet mums norėjosi parodyti, kad jei bendruomenė ir yra produktas, vis tiek tarp ten gyvenančių žmonių užsimezga asmeniniai ryšiai, jie patiria bendruomeniškumą. Buvo svarbu perteikti tą dviprasmiškumą. Galų gale, kaip sako Marta, būtent bendruomenė ir padaro visą tą erdvę gyvenamą. Na, atrodo, kitaip niekaip negalėtum parduoti tų dviejų kvadratinių metrų už tūkstantį eurų. Bendruomenė ir yra tai, kas traukia žmones pasirinkti ir sutikti su tokiomis sąlygomis.

M. D.: Būtų įdomu daugiau pakalbėti apie tai, kaip filme mes išlaikėme tą kritinį žvilgsnį, kokia mūsų pozicija ir kaip mes dirbome. Iš pat pradžių nesistengėme nieko idealizuoti, norėjome tik pristatyti tai, apie ką kalbame. Ši kompanija, kaip ir daugelis kitų mūsų filmuotų startuolių, labai rūpinasi rinkodara ir jos pristatymu. Iškart pastebėjome, kad mūsų kamera tapo kanalu, per kurį kompanija gali save „išsimarketinti“. Tai buvo didelis iššūkis mūsų kino komandai – leisti filmuojamiems žmonėms išsakyti savo mintis ir nebūti įtrauktiems daryti reklamos. Mūsų pozicija gana atvira, žvelgiame šiek tiek iš šalies, tad ne transliuojame reklamą, o parodome, jog tai reklama. Bandėme atskleisti visą galios hierarchiją, kurioje yra ir bendruomenė, ir kūrėjas, ir investuotojas, užmegzti diskusiją su žiūrovu. Kaip sakė Viktorija, mums nėra svarbu, ar pasiseks tai konkrečiai kompanijai, mes rodome jos vizijas ir kaip jos motyvuojamos. Mums buvo svarbu visą filmą vystoma mintis, publikos kvietimas pokalbiui. Norėjome viską apmąstyti ir į apmąstymus įtraukti žiūrovus, paliekant erdvės jiems patiems susidaryti nuomonę, visame šiame kontekste pamatyti ir save.