Dvi premjeros ir požiūris į kūrybą

Esate sutuoktiniai, kino įmonės „Dansu“ vadovai bei bendrakūrėjai. Jau ne pirmame Ernesto režisuojamame filme Jūs, Gabija, vaidinate pagrindinį vaidmenį. Atrodo, esate neišskiriamas tandemas, tad kas skatina Jus kurti kartu: pasitikėjimas, noras neatsiskirti kūryboje ar dar kas nors? Taip pat įdomu, kiek asmeniškumo esama Jūsų kūriniuose?

 

Gabija Siurbytė: Pridursiu, kad aš ne tik vaidinu, bet ir prodiusuoju. O asmeniškumo labai daug, nes kūryba – tai subjektyvus dalykas.

 

Ernestas Jankauskas: Juokauju, kad atitiko kirvis kotą. Labai svarbu pagarba tam, ką darai, ir tikėjimas. Ir gera, kad yra į ką atsiremti. Žinoma, būna ir skirtingų nuomonių, bet abu einame tuo pačiu keliu, siekiame to paties tikslo, darome tai, kas mums abiem yra aktualu, įdomu ir nauja. Ir gera, kad atradimo skoniu dalijamės dviese.

 

G. S.: Dažnai mūsų paklausia, ar santykiai nekliudo darbui. Bet tiksliau būtų – ar darbas nekliudo santykiams? Iš tikrųjų tai darbas persikelia į santykius ir išeina, kad dirbame nesustodami. Vėlai vakare grįžtame namo ir toliau kalbamės apie tai, ką darėme.

 

E. J.: Dirbti dviese man yra didžiausias malonumas.

 

Siurrealistiška ir komiška drama „Man viskas gerai“ bei taip pat komiška televizijos drama „Trolių ferma“ pasirodė kone kartu. Ar ir kurti juos teko lygiagrečiai?

 

G. S.: Greta jie atsidūrė atsitiktinai. „Man viskas gerai“ buvo nufilmuotas dar prieš pandemiją, kai kovido dar nebuvo nė kvapo, o „Trolių ferma“ buvo filmuojama jau prasidėjus karui. Tai visiškai skirtingi kūriniai, vienas nuo kito pakankamai atitolę. Ir tik susiklosčius aplinkybėms, jų premjeros įvyko beveik vienu metu.

 

E. J.: Jei ne pandemija, viskas būtų buvę kitaip. Būtume galėję skirti daugiau dėmesio filmui, jo sklaidai. Su „Trolių ferma“ irgi išėjo kitaip. Dėl karo įtakos nusprendėme pasakoti apie šią fermą šiek tiek lengviau, sukurti linksmesnį filmą atsipalaidavimui.

 

G. S.: Taip, toks savotiškas eskapizmas. Prasidėjus karui galvojome, kam išvis reikalinga kūryba, jeigu mes negalime jo sustabdyti. Nesinorėjo nieko kurti, nes nematėm prasmės. Ir tada vienas pažįstamas prodiuseris mums pasakė, kad kurti galima ir tam, kad užsimirštum, kad tiesiog būtų lengviau. Ir tai mus iš tikrųjų paskatino dar labiau lengvinti serialą.

 

E. J.: Tikiu, kad kūryba yra šviesos blyksnis, tegu ir tunelio gale.

 

G. S.: Bet svarbu, kad ji būtų prasminga. Pavyzdžiui, filmu „Čia buvo Saša“ norėjome paskatinti pokalbį apie globą, apie įvaikinimą. Filme „Man viskas gerai“ kėlėme klausimą apie perfekcionizmo kainą šiandienos pasaulyje, apie žmones kankinantį nerimą. Norėjosi, kad filmo istorija būtų pakankamai paprasta ir būtų lengva susitapatinti su pagrindiniu personažu. O kuriant „Trolių fermą“ norėjosi leisti mums visiems lengviau atsikvėpti, nors čia yra ir melagienos, ir internetas, ir visa kita. Vis dėlto tai televizijai skirtas produktas.

 

 

Noriu pasitikslinti, ar filmo ir serialo premjerų sutapimą Jūs laikote blogu dalyku?

 

G. S.: Blogu. Visiškai blogu. Tai didelė klaida, bet tiesiog taip susiklostė aplinkybės ir nieko negali pakeisti. Ir fiziškai, ir moraliai, ir finansiškai tai yra visiškas nuostolis.

 

Atrodo, komiškumas Jums toks pat svarbus, kaip ir gvildenamos problemos. Kas Jums sudėtingiau: atskleisti konfliktines, ribines ir skaudžias patirtis ar pažvelgti į situacijas ironiškai ir per absurdo prizmę?

 

E. J.: Priklauso nuo sau keliamo uždavinio. „Man viskas gerai“ yra gana sudėtingos temos filmas, kuriame kalbame apie panikos priepuolius. Visąlaik galvojau, ką turėčiau pateikti žiūrovui, kad jis ir susitapatintų su situacija, ir galėtų atjausti. Labai dažnai girdime „ai, tu nepanikuok“, tarsi tai būtų kažkas lengva. Tad specialiai pasitelkiau muziką, kad galėčiau suteikti panikos priepuoliui tokio grotesko, šaržo, sarkazmo. Tarsi tai, ką mato žiūrovas, nebūtų didelė problema. Arba tai vestų žiūrovą į nuotykį. Būtent per muziką, per kontrastus – sudėtingą, sunkų, emocinį vaizdą ir priešingą jutiminį muzikinį toną – kūriau groteską. Ir iš to grotesko, kai muzika po truputį vis tamsėja, darosi liūdnesnė, stengiausi nuo trečiojo asmens vesti žiūrovą vis arčiau personažo, kad jo pirminė nuostata apie panikos priepuolį pasikeistų stebint pagrindinio personažo išgyvenimus. Čia galima kalbėti apie kūrybinę manipuliaciją. Bet iš to kyla ir situacijos suvokimas. Ar tai gerai, ar blogai, atsakys jau pats žiūrovas. Iš esmės humoras man labai svarbus.

 

Esate sakę, kad „Trolių fermos“ scenarijaus „modernaus keršto istoriją“ inspiravo Alexandre’o Dumas „Grafas Montekristas“. O viena iš filmo „Man viskas gerai“ inspiracijų buvo tyrimai su pelėmis. Kaip, Jūsų manymu, tai susiję su nūdiena?

 

G. S.: Kuriant serialą norėjosi, kad istorija būtų šiuolaikiška. Ir kad joje būtų daug kontrasto, dėl to turime fermą ir šalia jos Vilniaus centro dangoraižius, dėl to viskas vyksta skirtingose aikštelėse, nes ir Lietuvoje labai daug kontrastų. Kiekvienas galime įsijausti į neteisingai apkaltinto Edmondo Danteso, iš kurio viskas buvo atimta, padėtį. Tik, žinoma, labai retas imasi keršto. O Ana yra to jausmo įsikūnijimas. To, kuo mes patys labai retai užsiimame, nes dažniausiai praryjame tą karčią piliulę. Serialo kūrybai turėjo įtakos ir tai, ką tuo metu skaitėme. O laikraščiuose daug rašyta apie trolių fermas. Tuo metu rodyti šokių šou irgi atsidūrė toje pačioje operoje. Toks įvaizdis, kontrastuojantis su tuo, kuo iš tikrųjų esi. Viską stengėmės mauti ant to paties kurpalio. Pavyzdžiui, šokių pasaulis, mažų mergaičių, kurios labai pridažomos, nors dar nėra suaugusios, įvaizdis susijęs su grimo įmone seriale. Beveik kiekviena mažytė istorija atsiremia į įvaizdžio ir realybės priešpriešą. Vienai iš veikėjų davėm influencerės profesiją, kad visa tai pabrėžtume. Taip, keršto istoriją įkvėpė Montekristas, bet visa kita įkvėpė laikraščiai, žiniasklaida, socialiniai tinklai ir ką tu gali juose rasti. Visi personažai buvo specialiai paryškinti. Galima net pasakyti, kad yra daug vienpusiškumo, bet mes specialiai to siekėme, kad žiūrint būtų galima svarstyti, kiek čia yra įvaizdžio ir kiek – realybės.

 

E. J.: Mes kalbame apie žmonių laimės suvokimą. Ir dažniausiai laimę projektuojame taip, tarsi žinotume, kokia ji turėtų būti. Veikėjai Anai mes lyg ir davėme galimybę patirti meilę ir gyventi laimingai, bet ji jos atsisako dėl keršto. Kurdami taip pat turėjome galvoje žinomą frazę „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“ ir Nietzsche’s mintį „Kovojantis su monstrais negali būti tikras, kad nepavirs juo pats“.

 

G. S.: Kostiumai ir grimas taip pat ryškūs ne veltui. Anos įvaizdis, aukšti kulniukai, aptempti švarkai, veido grimo sluoksnis, plaukai ir kita – tai tarsi jos šarvai. Ji laikosi savo įvaizdžio ir tai padaro ją Ana.

 

E. J.: Filme „Man viskas gerai“ iš tikrųjų yra kelios plotmės. Viena – tai mūsų tradicijos ir vadinamieji didieji lūkesčiai, kurių esame mokomi nuo vaikystės. Arba net ne didieji lūkesčiai, o paprasčiausiai meilė. Filme mes kalbame apie sąlyginę meilę ir kas iš to išplaukia. Tokios meilės pavyzdys gali būti pasakymai „išplauk indus, mama tave labiau mylės“ arba „parnešk dešimtuką, nes tada būsi mylimas“. Ir iš tų sudedamųjų dalių, iš tos sąlyginės meilės žmogus formuoja savastį, t. y. būdą gyventi, status quo, kaip reikia elgtis, kad pelnytum meilę. Mes to veikėjos Marijos gyvenimo tarpsnio neanalizuojame, paliekame jį kaip menamą ir esame tik tame etape, kai iššauna nerimas ir panika. Panikos priepuoliai, paprastai tariant, yra kaip raudonas pavojaus signalas, kai pasąmonė tau sako, jog tai, ką tu darai, turbūt yra ne tai, ką tu nori daryti. Tu sau neleidi sakyti kitaip, nes nesi to išmokytas. Nes priklausai nuo tradicijos. Pavyzdžiui, tradicijos nepasakyti, kad negali, kad esi silpnas. Ir visi šie dalykai, kurių tu nepasakai, neiškalbi, nes šeimoje tai nebuvo priimtina, staiga iššauna. Kuriant „Man viskas gerai“ šie dalykai man buvo labai svarbūs. O vienas svarbiausių dalykų kūryboje man yra asmens laisvės tema. Kiek aš galiu būti laisvas, kiek aš sau leidžiu daryti tai, ką noriu, ir ar esu tiek laisvas, kad galėčiau pasakyti, jog kiek manęs yra, tiek yra pakankamai.

 

Rašant abu scenarijus dirbote su kitais autoriais. „Man viskas gerai“ scenarijų rašėte su dramaturge ir scenariste Birute Kapustinskaite, o „Trolių fermos“ scenarijų patikėjote Domantei Urmonaitei ir Martynui Mendeliui. Kokie motyvai Jums buvo svarbiausi dirbant su bendrakūrėjais?

 

G. S.: Su Domante ir Martynu susitikau norėdama sukurti lietuvišką serialą, kuris būtų suprantamas, perskaitomas ir užsienyje. Sutarėme, kad tai turėtų būti lengvesnis žanras, šiek tiek pakylėta drama su komiškais elementais. Tai susėdom ir sudėliojom. Skamba paprastai, nors iš tikrųjų procesas buvo sudėtingas. Dveji metai skirti vien tik scenarijui. Kuriant filmą truputį paprasčiau suvaldyti siužeto linijas, o rašant serialo scenarijų staiga pasirodo, kad ketvirtoji serija nesiriša su pirmąja ir reikia perrašinėti. Domantė ir Martynas yra nuostabūs partneriai, su jais labai smagu dirbti, tad nepaisant sunkumų mes dažnai juokėmės.

 

Pradėdami „Man viskas gerai“ žinojome, kad kursime filmą apie moterį perfekcionistę, kuri kenčia nuo nerimo sutrikimo bei panikos priepuolių. Nuo šio momento, kuris dar buvo apie nieką, ir prisijungė Birutė. Marijos personažas vis keitė profesijas, ji buvo ir mokytoja, ir greitosios pagalbos stoties darbuotoja, Birutė ilgai ieškojo, kokia profesija jos gyvenimo linijai labiausiai tiktų. Tai buvo mūsų antras bendras projektas po „Čia buvo Saša“. Norėjome sukurti filmą kino ekranams su daug efektų, daug muzikos, norėjosi, kad būtų ir žiūroviškas. Dalyvavome įvairiuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, Birutė labai daug širdies įdėjo tvarkydama scenarijų. Marijos sutuoktinis keitėsi penkis kartus, vėliau Birutė prijungė ir močiutę, kad būtų suprantama, kodėl tokia yra mama. Mėgstame dirbti su Birute, nes ji geba puikiai sujungti dramą su komiškais elementais. Na, ir mūsų gyvenimas nėra vien tik ašaros ir vien tik juokas.

 

E. J.: Išėjo dramedija.

 

G. S.: Taip, jau leidžiama vartoti žodį „dramedija“. Sužinojau tai iš LRT, nes serialas televizijos įvardijamas kaip „dramedija“. Tai mūsų mėgstamiausias žanras.

 

Ryški serialo ir filmo sąsaja – tai stiprios moters portretas. Moters, kuriai iškeliamas klausimas, kas svarbiau: karjera, pripažinimas ar šeima? Ir pagrindinei serialo veikėjai Anai, ir filmo Marijai nepavyksta šių dalykų suderinti. Abi herojės susikoncentravusios į užsibrėžtus uždavinius. Gabija, kuo Jums panašios Ana ir Marija ir kaip jas kūrėte?

 

G. S.: Tai, matyt, skirtingiausi personažai, kuriuos teko vaidinti. Tiesiog jie atsidūrė greta, todėl yra lyginami. Nors iš tikro jie kraštutinėse skalės padalose. Veikėjos panašios tuo, kad abiem paskolinau savo išvaizdą ir balsą, nors irgi yra niuansų. Abi yra moterys, bet tuo panašumas ir baigiasi. Marija man yra žvirbliukas, ji visur stengiasi įtikti, prisitaikyti. Nors yra stipri ir gerbiama mokslininkė, jos santykiai su sužadėtiniu toksiški, ji lengvai leidžiasi stumdoma. Nesugeba patikėti, kad tokia, kokia yra, ji gali būti mylima. Bet ją vaidinti buvo smagu, nes pabaigoje jai suteikiama galimybė tą santykių ir kartų grandinę sutraukyti. Galbūt net rasti būdą, kad kita karta, dukterėčios Anelės karta, būtų kitokia, kad Marijos ir Anelės santykiai būtų artimesni. Marija – „žvirbliukiškiausias“ mano personažas. Bet aš leidau tam žvirbliukui išskristi. Filme įvyksta jos virsmas, ji suvokia turinti vidinės jėgos. Ne vien tik moksle.

 

Ana – tai gana plėšrus gyvūnas. Jai nekyla klausimų, kas ją myli, kur prie ko prisitaikyti. Ji tikrai žino savo vertę, ir man buvo įdomu ją vaidinti. Anos personažui buvo specialiai pagaminti žiedai, tad kai turiu kokį svarbų susitikimą, dėl kurio jaudinuosi, aš juos užsimaunu, pasiskolinu tą Anos pasitikėjimą savimi. Tad tai skirtingose operose dainuojančios solistės. Jas skiria ir tai, kad Marija visada pasirinktų šeimą ir atbėgtų vos tik paprašyta pagalbos. O Ana stengiasi balansuoti ir viską apsvarsto. Marija tikrai niekam nepuls keršyti, o Ana yra manipuliatorė ir melagė. Jos melo nepalyginsi su vargšelės Marijos melu. Anai melas – pateisinamas ir geras įrankis, kuriuo naudojasi visi. Jų vertybių skalės visiškai skirtingos. Taip, Ana irgi turi žmogiškumo, be galo myli savo dukrą, kuri jai svarbiausias žmogus pasaulyje. Ji turi draugą Luką dar nuo mokyklos laikų. Yra žmonių, į kuriuos ji atsiremia, bet ji – mūšius laiminti kovotoja. Ir abi jas vaidinti buvo visiškai kitas jausmas.

 

Gal galėtumėt daugiau papasakoti apie fizinį pasiruošimą, kurio prireikė kuriant vaidmenis? Atrodo, Marijos vaidmeniui iššūkių teko daugiau.

 

G. S.: Marijai reikėjo išmokti nekvėpuoti po vandeniu ir dirbti su pelėmis. O tam, kad galėčiau vaidinti Aną, sportavau keturis mėnesius, dvylikos valandų pamainose reikėjo išstovėti ant aukštakulnių. Ana tikrai pareikalavo fizinių pastangų ir ištvermės.

 

E. J.: Pirmoji „Man viskas gerai“ filmavimo diena buvo rudeniop, – scena vandenyje. Ieškojom vandens telkinio prie Vilniaus, kur būtų galima nors kiek imituoti vandenyną. Pasistatėm tokį didžiulį irklą, kuriuo vaikinai stengėsi sukelti bangas. Filmuojant buvo kokie aštuoni laipsniai šilumos...

 

G. S.: Mažiau. Nusprendėm šią sceną filmuoti pirmiausiai, nes vėliau bus tik šalčiau. Buvo šilta savaitė, o tą naktį temperatūra krito iki nulio.

 

E. J.: Taip. Ir lietus lyja, visi pasiruošę... Gabija, plauk, skęsk... Taip ir prasidėjo filmavimas.

 

„Man viskas gerai“ pristatomas kaip magiškojo realizmo filmas, ir tikrai filme yra nemažai realybę ir fikciją sujungiančių scenų. Kaip sekėsi jas režisuoti? Buvo sunkiau nufilmuoti ar sumontuoti?

 

E. J.: Vizijos veikia kaip jausmo, kurį sukelia panika, metafora. Tas jausmas prilygsta dusimui, baimei, spaudimui, daužymui. Analizavome panikos priepuolius, nerimą ir kaip jis jaučiamas. Pavyzdžiui, arklių scena atsirado iš mano asmeninės patirties. Kai dirbau kino studijoje, saulei besileidžiant turėjom nufilmuoti trisdešimt prajojančių raitelių. Mano ir kolegos darbas buvo sudėlioti iš akmenukų maršrutą, kuriuo jiems reikės joti, kad žirgų kanopos atsidurtų prie pat horizonto ir išeitų gražus kadras. Vos pasidarėm tą takelį, girdim režisieriaus komandą: pasiruošti, filmavimas! Griuvom ant žemės, kad nesugadintume kadro, nes filmavom ant juostos. Girdim tuos trisdešimt atlekiančių žirgų. Dundesys vis smarkėja, auga. Mes su draugu ėmėm ridentis į pakalnę, o žirgai prajojo kokie penki, gal dešimt metrų nuo mūsų. Jausmas buvo siaubingas. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip norėjau perteikti jausmą vaizdiniais. Dėl techninių įgyvendinimo sunkumų tai buvo sudėtinga. Montaže, manyčiau, pasisekė labiau. Bet filmuojant „Man viskas gerai“ turėjau daugiau laiko darbui su kamera ir galimybių kadrus pakartoti. „Trolių fermos“ filmavimas buvo sunkesnis. Aikštelėj neturėjome daug dublių, reikėjo būti pasiruošusiam kitaip išspręsti sceną, jei kas nors nepasisektų. Sudėtingiau buvo ir su montažu. O filmuodamas „Man viskas gerai“ tikrai turėjau karališkai daug laiko žiūrėti ir bandyti įvairius variantus.

 

Kur filmas ir serialas jau spėjo nukeliauti, kokių reakcijų bei atsiliepimų sulaukėte? Ar skiriasi vertinimai kitose šalyse ir Lietuvoje?

G. S.: Galime pasidžiaugti, kad Lenkijoje sulaukėm geresnės profesionalios kritikos nei Lietuvoje. Dar niekada iki šiol negavome tiek atsiųstų žiūrovų atsiliepimų apie tai, kas patiko, kas rezonavo, kad jie kažką pasiėmė, kad lengviau patys kalbės apie šią problemą. Kaip kūrėjus mus tai labai palaiko. Suprantama, kad filmas skirtas ne visiems, bet yra tokių, kurie pažiūrėję pasijunta ne tokie vieniši. O tokios audringos reakcijos apie serialą mes nesitikėjome, dar nebuvome su tuo susidūrę kurdami filmus. Apie televiziją visi turi savo nuomonę ir atvirai ją reiškia, tai jau kitos žaidimo taisyklės. Kaip yra iš tikrųjų, nežinom, nes lygiai kaip viskas blogai, taip ir nepaprastai gerai. Tikrai džiaugiamės, kad patekome į Berlinalės serialų programą „Berlinale Series Market Selects“. Esame atrinkti tarp šešiolikos serialų iš dviejų šimtų. Tai pirmas kartas Lietuvai ir, man atrodo, Baltijos šalims. Kiek iki šiol kalbėjausi su žmonėmis iš užsienio, tai jiems serialas yra savitas, nepanašus į skandinavų, vokiečių ar amerikiečių. Tad kiek žmonių, tiek nuomonių, o dėl serialo užgriūna tikra lavina, bet manau, kad tai nestabdys mūsų ir mes toliau kursim serialus.