Kai būti atviram ir lengva, ir sunku

 

 

Mieste ir kino teatruose jau pasirodė filmo plakatai, skelbiantys apie būsimą premjerą. Namie – turbūt Tave geriausiai pažįstanti ir suprantanti publika. Kaip dėl to jautiesi?

Jausmas labai savotiškas, nes tikrai laukiu ir noriu, bet yra ir nemažai nerimo. Aišku, nerimo buvo ir prieš pasaulinę, ir prieš europinę premjeras, bet nerimas prieš premjerą Lietuvoje visai kitoks. Nes, teisingai sakai, čia mane geriau pažįsta. Ir žiūrovas nėra kažkoks abstraktus, yra filmo dar nemačiusi komanda, yra artimi žmonės, kuriuos irgi norisi pakviesti. O ir žiūrovai visai kitaip žiūri lietuviškus filmus. Viena vertus, gauname daugiau dėmesio, bet žinau, kad Lietuvos žiūrovas daug ką vertins kitaip, nes žino aplinką, kalbą, kas išties yra labai svarbu. Bet smagus tas laukimas.

 

Smalsu?

Taip, labai smalsu. Ir sunku nuspėti.

 

O kaip jauteisi prieš užsienio premjeras? Ar publika suprato filmą?

Tikrai suprato. Iš pokalbių ir recenzijų, komentarų tikrai pajutau, kad suprato ir netgi atkreipė dėmesį į smulkmenas. Svarsčiau, ar jas pastebės, ar jos pakankamai aiškios. Visada bandai laviruoti, kad nebūtų pernelyg akivaizdu ar tiesmuka, bet kad nebūtų ir per daug subtilu, kad neliktų nepastebėta. Kai istorija gana emocionali, kiekvienam ji surezonuoja asmeniškai – „paima“ tave arba ne. Bet tie, kuriuos „paėmė“, tikrai suprato. Ir labai gražiai leidosi būti filmo „paimti“.

 

Ar jautei tai iš publikos reakcijų kartu žiūrėdama filmą?

Žiūrėdama premjerą nieko negaliu vertinti, nes tuomet viskas labai baisu. Jaučiu didžiulį stresą. Labai sunku pamatuoti, kai pačiai dar viskas nauja. Bet reakcijos po filmo parodo aiškiausiai. Kai filmas paliečia žiūrovus, jie iškart prieina ir yra labai atviri. Ima dalintis savo emocijomis, prie manęs arba prie aktorių prieina kaip prie savo draugų. Labai tai vertinu.

 

Pirmoji filmo premjera įvyko ten, kur labiausiai norėjai – Sandanso kino festivalyje.

Nuskridau labai serganti, visai be balso. Jau vien dėl to buvau šiek tiek kosmose. Bet taip, premjera Sandanse buvo vienas iš svajonių išsipildymų. Stengiausi nepasiduoti premjeros stresui ir neleisti sau pamiršti, kad aš ten esu, kad vyksta tai, ko labai norėjau. Pasimėgauti tuo, kas vyksta, nes labai lengva tai tiesiog pražiūrėti.

 

Premjera baigėsi labai netikėtai. Buvai apdovanota kaip geriausia režisierė. Ką tau reiškia šis įvertinimas? Kaip jautiesi dabar, kai emocijos šiek tiek atslūgo?

Iš pradžių buvo šokas, tas labai laimingas stresas, kai emocijos teigiamos, bet kūnas išsigąsta. Dabar atrodo, kad tai vyko labai seniai. Bet aiškiau suprantu jo prasmę – jis svarbus ne vien dėl to, kad paglostė savimeilę, bet ir karjeros prasme. Man tai didelis žingsnis.

 

Pereikime prie paties filmo. Kaip atsirinkai aktorius filmavimui? Tai gana neįprastas duetas, su skirtinga profesine patirtimi, tačiau jie puikiai tinka vienas kitam. Papasakok, kaip sekėsi kartu analizuoti tokią jautrią ir intymią temą?

Dirbti sekėsi išties gerai, nes jie labai daug savęs atidavė šiam procesui. Didelę vaidmens dalį kūrėm kartu. Pasirinkau juos labai anksti, parašiusi tik pirmas scenarijaus versijas, tiesiog pajutau, kad jau noriu žinoti, kas vaidins. Buvo likę dar dveji metai iki filmo, tad ir jie turėjo laiko susigyventi su mintim, kad vaidins, o man šis žinojimas padėjo rašyti scenarijų. Aš rašiau, jie perskaitydavo, mes repetuodavom, improvizuodavom, jie taip pat įnešdavo kažką savo. Buvo išties glaudus darbas.

 

Pirmiausiai susitikau su Greta Grinevičiute, nes jau kurį laiką galvojau apie ją Elenos vaidmeniui. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos žinojau apie personažą – Elena bus šokėja. Gretą buvau mačiusi keliuose spektakliuose ir ji tikrai padarė man įspūdį. Kai pabandėm paskaityti kelias scenas ir aš supratau, kad ji tikrai bus Elena, tada pradėjom ieškoti Dovydo. Man buvo svarbu, kaip jie atrodys kartu. Susitikę su Kęstučiu Cicėnu supratom, kad žiauriai mums smagu dirbti kartu. Nuo pat pradžių mačiau, kad tarp jų gali būti gera chemija, man buvo gražu į juos žiūrėti.

 

O kaip jie jautėsi kartu?

Kaip kūrėjai ir žmonės jie skirtingi, skiriasi ir jų požiūris į personažą, į medžiagą, jų analizė. Bet esminiais dalykais mes visi sutarėme, manau, ir skoniai mūsų sutampa, ir požiūris į žmogų.

 

Kaip tik norėjau klausti apie tuos skirtingus požiūrius į tą patį dalyką. Nes juk Tu, kaip režisierė, turi tas skirtybes sujungti į bendrą paveikslą.

Šiame filme tai įvyko savaime. Nors scenarijus keitėsi, nuo pat pradžių buvo gana aišku, kas tie personažai yra, ir mes visada turėjom nuo ko atsispirti. Žinoma, aktoriai atnešė personažams labai daug spalvų, vis kitokių. Bet skirtingi požiūriai niekada nekėlė problemų. Nes darbo procesas su skirtingais aktoriais visada būna labai įvairus – vieni ilgiau analizuoja, kiti iškart nori išbandyti. Per repeticijas mes daug juokėmės. Kartais Greta net primindavo, kad jau laikas grįžti prie darbo. Tada būdavo dar juokingiau.

 

O kaip kūniškumo ir (a)seksualumo tema apskritai tapo Tau svarbi? Ši trapi ir skaudi šiuolaikiniame pasaulyje tema, sakyčiau, gana nuosekli Tavo kūryboje. Ankstesnis pilnametražis filmas „Išgyventi vasarą“ (2018) buvo svarbus postūmis prabilti apie psichologinę savijautą. Apie vienatvę ir tai, kur ji gali nuvesti... Dabar irgi kalbi apie skaudulius ir savęs priėmimą, tik kiek kitaip.

Vis tiek yra kažkokios mistikos, kodėl sudomina viena ar kita tema. Arba kodėl, prieš pradėdama pasakoti istoriją, jau žinau tam tikras jos detales. Dar prieš rašydama scenarijų žinojau, kad Ji bus šokėja, o Jis – vertėjas, ir jie susitiks bendrame projekte. Įdomiausia man buvo apskritai panagrinėti santykius, kokie jie gali būti ir kokius mes juos galim matyti. Ir personažų savybės, pavyzdžiui, Dovydo aseksualumas, padėjo man į tai gilintis. Tai kreipė ir patį rašymą, nes tapo akivaizdus jųdviejų santykių konfliktas. Tačiau rašydama supratau, kad tos savybės nėra konflikto esmė, kad jiems sunku visai dėl kažko kitko. Arba bent jau yra kažkas daugiau. Todėl tema mane domino ir aš nesilioviau rašyti. Žinai, būna temų ar idėjų, kurios ateina, aš jomis užsikrečiu, bet po kelių savaičių jas tiesiog pamirštu. O prie šitų personažų ir šios istorijos vis grįždavau. Jauti, kad viskas vyksta tarsi savaime, be spaudimo. Ir tai man įrodymas, kad galiu pradėti rašyti. Idėja išlaiko kažkokį įdomumo ir motyvacijos testą.

 

Kaip manai, ar toks seksualumo sureikšminimas yra išskirtinai mūsų laiko ar net mūsų kartos bruožas? Ką jis reiškia posovietiniame kontekste – ar tai laisvė ieškoti savo tapatybės, ar mėginimas kovoti su savo traumomis ir kompleksais?

Nemanau, kad kas nors yra išsilaisvinęs. Aišku, buvo tas staigus šuolis, kai sekso nebuvo, o po nepriklausomybės jis staiga atsirado. Su tuo atsirado ir drąsesnis kalbėjimas, temos apie tai, bet nemanau, kad mes jau galime nuoširdžiai apie tai kalbėti. Nes mūsų galvose yra labai daug dalykų, kaip turėtų būti. Kokie mes turim būti. Tai liečia net labai atvirų pažiūrų žmones. Aš gimiau iškart po nepriklausomybės, augau su labai liberalia mama, iš kurios niekada negirdėjau jokių ribojimų. Bet vis tiek visas tas fonas, kuriame augi, tave veikia. Tu susidarai nuomonę, kokie yra vyrai, kokios yra moterys, kaip tie santykiai turi atrodyti ir nori nenori tai tave veikia. Nuo to labai sunku visiškai atsiriboti. Mes dar tik įsileidžiame tas temas, tad kūriniuose jos apmąstomos tikrai mažai. Ir mane nustebino, kad tai vyksta ne vien Lietuvoje, nes kitose šalyse žmonės jaučiasi labai panašiai. Užsienio publikai labai surezonavo tas intymumas, daug kas sakė, kad retai kada mato giliau nagrinėjamą seksualumą.

 

Filmas apie meilę parodo, kokius kompleksus šis jausmas išviešina mumyse. Žmogus be galo nori prisileisti kitą, tačiau bijo prisirišti, todėl renkasi vienatvę. Savo baimę jis vadina „laisve“ ir net nepastebi, jog šis jausmas neleidžia jam savęs pažinti ir suprasti. Tavo filme itin jaučiasi tas mumyse glūdintis vidinis konfliktas. Jautriai išgyveni tą jauno žmogaus būseną. Ar ši meilės istorija yra atsitiktinumas, ar veikiau tokio pasaulio simptomas?

Pradėjusi rašyti galvojau apie tą baimę, kuri nustelbia norą. Ir pirmose scenarijaus versijose tos vienatvės buvo kur kas daugiau. Pateikiau ją net kiek iliustratyviau susiedama su kitomis scenomis. Bet džiaugiuosi, kad net apmažinus tai kažkaip liko ir pasijautė. Man atrodo, kad pasakodamas pačią mažiausią dviejų žmonių istoriją visada aprėpi kur kas daugiau, nes jie yra šiame pasaulyje ir šiame laike, šiame mieste. Man jie yra neatsiejami nuo savo aplinkos, nuo savo kartos. Jie jauni, bet ne tokie jauni, kad tai būtų pirmoji meilė. Norėjau, kad matytųsi jų ryšio stiprumas, kiek jie vienas kitam rūpi, bet nepasimestų tai, jog jie jau turėję santykių prieš tai, jau nudegę, įskaudinti ir t. t. Todėl jiems nėra taip paprasta nerti į santykius nieko nemąstant. Aš tikrai matau to aplink save. Ir turbūt daugiausia to noro sykiu su baime. Bet turi ateiti laikas, kai norėsi labiau nei bijosi.

 

Bet ar tokiame pasaulyje reikalinga meilė?

Aišku, reikalinga. Tai labai įdomus ir nenuspėjamas dalykas. Jame yra daug vilties, nes įsimylėti tu gali tiesiog eidamas gatve, jeigu esi tam atviras. Kai žinai, kad yra tokie dalykai kaip meilė, aistra, potraukis, tada viskas pasidaro įdomu, nes supranti, kad kiekvienas yra ir labai silpnas, tiksliau, pažeidžiamas. Ir tai tokie bendri dalykai, kurie padeda priimti žmones, su jais susikalbėti ir juos mylėti.

 

Filmo pabaigoje personažai grįžta į savo seną gyvenimą, tačiau nesi tikras, ar jie grįžo kartu, ar atskirai. Ta atvira pabaiga yra ir graži, ir liūdna, tarsi visa meilė būtų apie vienatvę.

Žiūrėdamas filmą gali sudėti skirtingus akcentus – išryškindamas vienas scenas galvoji, kad jiems pavyks, išryškindamas kitas imi abejoti, ar tikrai. Ir nėra teisingo varianto. Aš iki šiol nežinau, ar jiems pavyktų. Turiu savo versiją, kaip visa tai baigėsi, tad turiu ir labai uždarą pabaigą. Bet po filmo kalbėdama su žmonėmis aš supratau, kad visose srityse mes linkę koncentruotis į rezultatą. Man atrodo, vien jau tai, kad jie buvo kartu, kad jie tą laiką praleido kartu, yra gražu. Nesvarbu, kaip tai baigėsi. Net jeigu žmonės išsiskyrė, tai nepadaro jų meilės ar jų santykių mažiau svarbių. Tačiau yra toks požiūris, ypač meilės istorijose, kad be aiškaus hepiendo pabaiga yra bloga. Tai natūralu, taip juk žiūrime ir gyvenime, kai norisi pamiršti tam tikras istorijas, nes jos blogai baigėsi. Bet buvo gera, ir kartais tai gali būti daug svarbiau už pabaigą. Vertindami pagal rezultatą, pamirštam įvertinti tai, kas buvo gražu, bet baigėsi ne vestuvėmis. Todėl man jų istorija bet kokiu atveju yra graži. Du žmonės, jau turėdami tam tikrų įsitikinimų, nusistatymų apie save, apie kitus, apie pasaulį, vis tiek pasiryžo leistis į santykius.

 

Jis grįžo, nes negalėjo išeiti.

Nes labiau norėjo nei bijojo. Tai reiškia, kad yra kažkas. Kažkas magiško, nes tu jauti, kad tas ryšys yra stipresnis. O kas tai? Neaišku. Bet aš to jausmo ir norėjau. Nes iš pradžių tarsi bandžiau logiškai paaiškinti, kodėl jie įsimylėjo. Ir to nepakako. Reikėjo to nepaaiškinamo momento.

 

Ar todėl šiam filmui pasirinkai gana fragmentišką pasakojimo būdą? Kai laikas tarsi plaukia, viskas gana intensyviai vyksta, bet realiai nesuvoki, kiek laiko praėjo.

Scenarijuje laikas gana sunkiai nusakomas, tačiau jis dar labiau keitėsi montaže. Bet su laiku buvo įdomu nuo pat pradžios. Pirma scenarijaus versija buvo išvis nechronologiška. Vėliau grįžau prie nuoseklumo, bet norėjau to jausmo, kad būtų neaišku, kiek praėjo laiko. Tam tikrose scenose su operatoriumi tarėmės, kaip sukurti tokį jausmą, kad laikas būtų tarsi sustojęs. Bet liko gana daug laiko ženklų, o su montažo režisiere Silvija Vilkaite dar fragmentiškiau viską susidėliojom, todėl laikas pasidarė ne toks svarbus istorijai, bet svarbesnis filmui. Laiko neapibrėžtumas man patinka, nes pats laikas tam tikra prasme tapo tema.

 

Ar todėl angliškai filmą pavadinai „Slow“?

Norėjosi, kad ir personažų, ir mūsų (žiūrovų) gyvenimas kažkiek sulėtėtų. Be to, slow man labai romantiškas žodis.

 

Kalbėjosi Rimgailė Renevytė