Neoniniai dievai, išsklaidantys tamsą

Taivanietis Tsai Mingliangas, kuris lyg ir nutarė filmų daugiau nebekurti, yra užsiminęs apie etinius ir ekologinius tokio sprendimo motyvus. Jo manymu, atsižvelgiant į katastrofišką šiandienio pasaulio padėtį, geriausia būtų visiems liautis išvis ką nors veikti. Paties Tsai Ming-liango kine pasaulis jau yra išgyvenęs pabaigą – ir net ne vieną kartą. Šis subtiliai ironiškas katastrofistas skandino Žemę vandenyje, alino sausra, dusino nuodingais dūmais. Beje, Tsai Ming-liango katastrofos nutinka pačios įprasčiausios kasdienybės plotmėje ir reiškiasi visai nedidingais pavidalais – tokiais kaip trūkęs vamzdis ar nuo drėgmės atšokę tapetai. Kova su tokiomis absurdiškomis stichinėmis nelaimėmis filmų personažams yra tapusi kasdiene praktika, o stichijų puolimą jie atremia elementariausiomis priemonėmis: vandenį semia plastikinėmis vonelėmis, troškulį malšina arbūzų sultimis, o nuo smogo ginasi savadarbiais respiratoriais.

Tiesa, Tsai Ming-liangas niekad specialiai nepabrėžė socialinio ar ekologinio savo filmų matmens. Pasitelkdamas nuodingos upės sukeltos ligos ar Taivano viruso vaizdinius, jis pirmiausia perteikia prigimtinį žmogaus vienišumą, o iki milžiniško masto išdidindamas kovą su sugedusia santechnika ar poreikį numalšinti troškulį – sąmojingai ir sykiu sukrečiamai atskleidžia nepastebima inercija tapusias pastangas, kurias kasdien dedame, kad paprasčiausiai išgyventume.

Vis dėlto nuo filmo „Nenoriu miegoti vienas“ („Hei yan quan“, 2006) socialinis peizažas tapo ryškesnis. Nors įprastai Tsai Ming-liangas kadre palieka tik kelis savuosius personažus, o aplinkinius žmones nutolina ar išvis pašalina, čia beveik dokumentiškai nufilmuotas magnetizuojantis, tvankus naktinis Kvala Lumpūras su išvargusiais juodadarbiais imigrantais ir nutriušusioje kavinėje tingiai parimusiais nuolatiniais lankytojais. Net ir tokie pastarojo meto kūriniai kaip „Vaikščiotojas“ („Walker“, 2012) ar Marselyje sukurta „Kelionė į Vakarus“ („Xi you“, 2014), nors iš pirmo žvilgsnio ir sutelkti vien į protagonistą, giliai smelkiasi į socialinį foną.

Be to, filmai „Nenoriu miegoti vienas“ ir „Benamiai šunys“ („Jiao you“, 2013) išsiskiria aštresne skurdo tematika. Čia verta prisiminti, kad Tsai Ming-liango filmuose vaidmenis visada atlieka keli tie patys aktoriai, o pagrindinį visų filmų personažą Hsiao-kangą vaidina Lee Kang-shengas, režisieriui reiškiantis tą patį, ką François Truffaut – jo nuolatinis aktorius Jeanas Pierre’as Léaud. Taigi ilgainiui filmus neišvengiamai imi suvokti kaip vientisą pasakojimą apie Hsiao-kango gyvenimo pervartas. Tiesa, ypatingų permainų Hsiao-kangas nepatiria, jis tiesiog plūduriuoja gyvenimo tėkmėje, besiversdamas tai smulkia prekyba, tai vaidyba pornofilmuose. Ir vis dėlto negali nepastebėti vis tamsėjančios jo gyvenimo linijos ir smukimo į žemiausią visuomenės sluoksnį. Ankstyvajame Tsai Mingliango filme „Tegyvuoja meilė!“ („Ai qing wan sui“, 1994) Hsiaokangas – jaunas, patrauklus, išsičiustijęs kolumbariumo paslaugas siūlantis prekybos agentas. Filme „Nenoriu miegoti vienas“ – gatvės sukčių sumuštas svetimšalis skurdžius Malaizijoje. „Benamiuose šunyse“ – dar labiau pasenęs, galutinai nusigyvenęs, dirbantis gyvuoju reklaminiu skydu. Jaudinantis epizodas, kuriame siaučiant vėjui ir liūčiai Hsiao-kangas vos benulaiko parduodamų būstų plakatą, turi savo atitikmenį filme „Tegyvuoja meilė!“. Čia nekilnojamojo turto agentė su desperatišku įniršiu mėgina pritaisyti reklaminius plakatus gatvėje. Tačiau ji – gan elegantiška, puošni, kitaip nei „Benamiuose šunyse“ valkata virtęs Hsiao-kangas. Apskritai filmo „Tegyvuoja meilė!“ personažus dar galima lyginti su prašmatniais susvetimėjusiais Antonioni kino herojais. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Tsai Ming-liango personažai virsta visuomenės nureikšmintais žmonėmis. Ir tyli jie ne tik todėl, kad kenčia nuo prigimtinės vienatvės: filme „Nenoriu miegoti vienas“ visi jie – skirtingų tautybių atvykėliai svetimame krašte, negalintys susikalbėti.

„Benamiai šunys“ iš tiesų visomis prasmėmis primena baigiamąjį kūrinį. Apleistame pastate su dviem vaikais įsikūrusio Hsiaokango gyvenimas redukuotas į elementariausių poreikių tenkinimą, reikalaujantį neadekvačiai daug jėgų ir beveik nepakeliamų fizinių išbandymų. O keliolikos minučių trukmės filmo kadrai, kuriuose vienintelis veiksmas yra veido raumenėlio virpėjimas ar skruostu bėganti ašara, priartėja prie videomeno darbų.

Tačiau nors ir atrodo, kad šįkart personažas yra galutinai atsidūręs aklavietėje, Tsai Ming-liangas, nepaisydamas pažadų nebekurti filmų, staiga randa savajam protagonistui netikėtą išeitį ir ima plėtoti ciklą, kuriame Lee Kangshengas vaidina itin lėtai einantį budistų vienuolį. Aišku, šis ciklas turbūt artimesnis videomenui ir performansui (beje, Tsai Mingliangas į kiną atėjo iš teatro, kur kūrė itin lakoniškus, minimalistinius vaidinimus – pavyzdžiui, monospektaklį „Spinta kambaryje“ (1983), kuriame pats vaidino nuo išorės užsisklendusį žmogų). Tačiau vienas iš ciklo trumpametražių filmų „Vaikščiotojas“ – tai sykiu lyg mažytė visos Tsai Mingliango kūrybos santrauka. Kaip ir ankstesniuose filmuose, čia galioja ta pati nuostata sekti paprastus kasdienius veiksmus, įskaitant ir nieko neveikimą. Filmo pradžioje vienuolis palengva nulipa laiptais ir išeina į gatvę – visai panašiai laiptais leidosi ir Hsiao-kango motinos vėlė filme „Veidas“ („Visage“, 2009). Vaiduokliškumo pojūtis tik stiprėja, kai nunarinęs galvą vienuolis slenka gatvėmis: atsargiai kelia basą pėdą, tada kurį laiką ji sustingusi kybo ore, kol vėl pamažėle nuleidžiama ant žemės. Iš besikeičiančio miesto apšvietimo galima spėti, kad visas ėjimas trunka kokias dvi paras.

Ta pačia poza sustingęs ėjikas švelniai ironiškai atkartoja Tsai Ming-liango pamėgtą nejudraus, sukaustyto kūno leitmotyvą. Taip „Upėje“ („He liu“, 1997) Hsiaokangą kamavo nuolatinis kaklo skausmas, „Kaprizingame debesyje“ („Tian bian yi duo yun“, 2005) pornofilmų aktorę buvo ištikę kažkas panašaus į komą, o filme „Nenoriu miegoti vienas“ nuo sumušimų nepaeinantis Hsiao-kangas turėjo antrininką – patale gulintį suparalyžiuotą vyrą. Taigi visai tikėtina, kad ir „Vaikščiotojo“ vienuolis ne šiaip pasinėrė į ėjimo transą. Galbūt personažui vėl kas nors nutiko, todėl jo kūną ir apėmė šitoks sąstingis. Kita vertus, kaip yra sakęs Aleksandras Piatigorskis, budistų joga – tai visiško neprisitaikymo prie aplinkos elgsena, neturinti nieko bendra su nauda fizinei ir dvasinei sveikatai.

Ėjikas iš tikrųjų gali pasirodyti neprisitaikęs prie aplinkos, savo įžūliu lėtumu net konfrontuojantis su ja. Tuo labiau kad vienuolį supa gausybė šiandienio pasaulio ir masinės kultūros atributų. Šviečia parduotuvių vitrinos, mirguliuoja reklamos, aplink zuja ar žioplinėja praeiviai, smalsuoliai fotografuoja ėjiką. Keista, tačiau toks įspūdis, jog įdėmiausiai vienuolį stebi veidai ir figūros, lyg dievybės sustingusios didžiuliuose reklaminiuose stenduose ir savaip jam giminingos statiškumu. Negana to, patsai vienuolis vienoje rankoje laiko mėsainį, kitoje – maišelį su, panašu, irgi greitojo maisto užkandinės daviniu. Ir kuo toliau, tuo labiau ėjikas atrodo ne atsitolinęs nuo pasaulio, bet atvirkščiai, besiskverbiantis prie jo pamatų. Naktiniuose „Vaikščiotojo“ epizoduose regime pramoninius miesto pakraščius, kur guli naujai atspausdintos spaudos šūsnys ir standžiai supakuoti senų popierių ryšuliai, skirti perdirbti; gabenami kažkokie kroviniai; plaunamos tuščios perėjos. Visi šie vaizdai tarytum atidengia gergždžiantį mechanizmą, kurį slepia dienos šurmulys ir kuris, regis, dar šiaip ne taip palaiko pasaulį. Galiausiai vienuolis prieina vartus su užrašu „Įeiti draudžiama“ ir, besiliejant melodingai popdainai apie turtinguosius ir vargšus, iš lėto atsikanda mėsainio, kurį visą kelią taip atsargiai nešėsi.

„Vaikščiotojo“ finalas sukelia švelnumo, sumišusio su gailesčiu, jausmą, kurio sklidini visi kulminaciniai Tsai Ming-liango filmų epizodai. Panašiai jautiesi, kai, tarkim, filme „Nenoriu miegoti vienas“ Hsiao-kangas dovanoja merginai pigų optinio pluošto šviestuvėlį. Tik kodėl šį gelminį išgyvenimą Tsai Ming-liangas traukia kaip kabliuką pasitelkdamas sentimentalią popmuziką ir perteklinius beverčius daiktus, jei būtent jie yra prisidėję prie apgailėtinos pasaulio padėties? Ko jau ko, o masinių pramogų ir prekių Tsai Ming-liango kine išties gausu: žaižaruoja žaidimų automatai, skamba radijo reklamos, o personažai savo svajonėse atlieka kičinius estrados numerius. Vienas didingiausių šių dienų laimingos šeimos iškreiptų vaizdinių – tai „Benamių šunų“ prekybos centras, kur Hsiao-kango vaikai minta reklamuojamų produktų kąsneliais, o paslaptinga jų globėja (ar mama) dirba salės prižiūrėtoja, iš lentynų išrenkančia prekes, kurių galiojimo laikas pasibaigęs.

Tsai Ming-liango kine dažnai įvairiais lygmenimis susiduriame su dvinariu modeliu – lyg du veidrodžiai būtų atgręžti vienas į kitą ir negalėtum atsakyti, kur yra pirminis vaizdas, o kur – jo atspindys. Taip filme „Nenoriu miegoti vienas“ regime du personažus (abu juos vaidina Lee Kang-shengas), gyvenančius nebaigtame statyti namų komplekse. Filmo pradžia lyg ir leidžia spėti, kad Hsiao-kango istorija yra susapnuota suparalyžiuoto ligonio, tačiau lygiai taip pat ir jis pats gali būti viso labo Hsiao-kango sapno veikėjas. Veidrodinis principas neretai susijęs ir su autorine savirefleksija: taip „Veide“ Tsai Ming-liangas suveda Lee Kang-shengą su Jeanu Pierre’u Léaud – savotišku jo atitikmeniu prancūzų kine, o filme „Sudie, „Drakono užeiga“ („Bu san“, 2003) kino ekrano šviesos krinta ant aktorių, žiūrinčių filmą, kuriame jie vaidino jaunystėje.

Panašiai ir tais atvejais, kai Tsai Ming-liango kine matome besimainančių spalvų šviestuvėlį ar tamsioje gatvėje neonu žybsintį muzikinį ledų furgoną, negalime tiesiai pasakyti, ar tai tik raibuliuojantis paslėptos gelmės paviršius, ar toji gelmė yra juose pačiuose pasklidusi. Nesvarbu – tegu tai viso labo dirbtinių, menkaverčių daiktų ir nureikšmintų žmonių pasaulis, tačiau net ir jį Tsai Ming-liangas apgobia gailesčiu ir taip bent trumpam atveria jame glūdinčias tolumas.