Jacques’o Audiard’o herojai nenori niekam patikti
Kaip reto kito režisieriaus, Jacques’o Audiard’o kinas be išlygų priklauso vyrams. Ir ne bet kokiems – pasaulis čia atiduotas į pavyzdinių antiherojų rankas. Portretų galerija išraiškinga: žavus aferistas su fenomenalia atmintimi, tyro veido samdomas žudikas, nelegalių kovų be taisyklių mėgėjas, o kur dar visa galybė smulkesnių ir stambesnių banditų. Nė vienas jų nėra linkęs teisintis dėl negarbingų poelgių, išsižadėti niekšybių, atgailauti. Tačiau įdomiausia, kad šiems vyrams viskas išeina tik į gera. Tad visi filmai (tiesa, dar neteko matyti paties naujausio), nepaisant daugybės sužalotų kūnų ir nešvarios veikėjų sąžinės, galiausiai baigiasi daugiau ar mažiau laimingai.
Kai turime reikalų su tokia kompanija, nieko keista, kad filmų siužetai išraižyti aukštos įtampos linijų. Audiard’as – garsaus prancūzų scenaristo Michelio Audiard’o sūnus, pats taip pat parašęs keliolikos filmų scenarijus, puikiai valdo pasakojimo strategiją, o jo kino ašį sudaro žmogaus, savo ar kitų valia įvelto į didžiules problemas, tema. Audiard’as negaili negandų saviesiems veikėjams, kurie, vieno iš jų žodžiais tariant, gyvenę daugmaž ramiai, sykį atsibunda ir pamato, kad viskas gyvenime apsivertė. Tačiau kai veikėjai ima ieškoti būdų, kaip išsikapstyti, režisierius tampa itin šykštus ir palieka viso labo dvi išeitis – jie turi arba perdaryti save, arba pertvarkyti juos supantį pasaulį.
Daugelis šių vyrų yra tarsi sukurti iš perdirbti tinkamos materijos ar, kaip filme „Pranašas“ („Un prophète“, 2008) sako protagonistą Maliką persekiojanti vėlė, iš tuštumos. Prireikus Audiard’as net ir aktorius pasirenka atitinkamus, dar neturinčius kino biografijos – kaip kad „Pranaše“ debiutavusį Taharą Rahimą ar kine iki tol per daug nesužibėjusį Matthiasą Schoenaertsą („Kaulai ir rūdys“, „De rouille et d’os“, 2012). Ypač pirmuosiuose Audiard’o filmuose matyti, kad save perdaryti veikėjus verčia ne tik būtinybė, bet ir apskritai bodėjimasis susiklosčiusiu gyvenimu, polinkis į avantiūrą. Kai filme „Žiūrėk į krentančius žmones“ („Regarde les hommes tomber“, 1994) peršautą veikėjo Simono draugą ištinka koma, patį Simoną taip pat apima neaiški būsena, savotiškas transas. Lyg sapnuodamas jis leidžiasi ieškoti užpuolikų, tačiau junti, kad jam tai gera proga atsikratyti įgrisusio komivojažieriaus darbo, šeimos (moterys Audiard’o vyrams apskritai nelabai rūpi) ir kartu atitolinti artėjančią senatvę. Kerštinga kelionė tampa perėjimu į kitokį gyvenimą, tad kelio gale Simonas atranda savo jaunojo draugo pakaitalą.
Šiame, o ir vėlesniuose filmuose galima pastebėti, kad ganėtinai mizantropiški ir intravertiški Audiard’o veikėjai vis dėlto linkę sudaryti poras. Tėvo ir sūnaus, negailestingo mokytojo ir ištikimo mokinio, kiek rečiau – tiesiog vyro ir moters. Iš pradžių porininkai dažniausiai jaučia vieni kitiems šiokią tokią neapykantą, kuri palengva pereina į tarpusavio fizinę trauką ar draugystę. Dažniausiai silpnesnis narys ima modeliuoti save pagal stipriojo pavyzdį: taip filme „Žiūrėk į krentančius žmones“ veikiančios dar vienos poros jaunesnysis narys nuosekliai „tobulėja“ (iš naivaus perėjūno tampa samdomu žudiku), kad kuo labiau pasitarnautų stipresniajam. Filmo „Kuklus didvyris“ („Un héros très discret“, 1996) herojų Alberą į avantiūristinį žaidimą su savo asmenybe netiesiogiai pastūmėja jo globėjas kariškis. Vedamas naivumo, nepaaiškinamos sėkmės, asmeninio žavesio ir noro paprasčiausiai nemirti iš bado, Alberas sufabrikuoja savo, kaip prancūzų Pasipriešinimo dalyvio, biografiją iš nugirstų pasakojimų nuotrupų ir nuvogtų elgesio manierų. „Geriausi gyvenimai yra išgalvoti“, – po daugelio metų pasakodamas savąją istoriją ciniškai, bet su nuoširdžiu polėkiu teigia Alberas.
Audiard’as mėgsta drumstą vandenį, tokią daugialypę terpę, kur susitinka skirtingi socialiniai sluoksniai, įvairios etninės grupės. Arabai ir korsikiečiai, turtingieji ir žmonės, pasiryžę dirbti bet kokį darbą. Visi jie manipuliuoja vieni kitais, ėda silpnesniuosius, o silpnieji, pasirodo, taip pat gali perkąsti kam nors gerklę. Ilgainiui imi matyti, kad nėra didelio skirtumo, ar pamažu prasigyveni kalėjime, ar alkūnėmis stumdydamas kitus kyli karjeros laiptais biure arba ministerijoje. Pavyzdinė tokio būvio terpė Audiard’o kine – nekilnojamasis turtas ir statybos, kur susimaišo didžiuliai pinigai, interesai, ambicijos ir prievarta. Su statybų įmone susiduriame filme „Skaityk iš lūpų“ („Sur mes lèvres“, 2001): čia visų užguita Karla nuožmiai kovoja su kolega, kad galėtų perimti projektų valdymą. Vėlesnio filmo „Plakti mano širdis nustojo“ („De battre, mon cœur s’est arêté“, 2005) protagonistas Tomas – nekilnojamojo turto agentas, stilingas mizantropas be moralinių principų, galintis užleisti nusižiūrėtas gyvenamas patalpas žiurkėmis ir čia pat su kostiumuotais sėbrais išsinešdinti linksmintis į naktinį klubą.
Bjauraus būdo antiherojai paradoksaliai pasižymi skaidriu ir imliu protu. Jie nuolat ko nors mokosi: kas boksuotis, o kas – vaikščioti su protezais. Jų protas karštligiškai dirba: Alberas atminty kaupia įsivaizduojamą žmonių kartoteką, Tomas kala pianino partijas, beraštis Malikas kalėjime išmoksta rašto ir korsikiečių kalbos. Tačiau svarbiausia – veikėjai yra puikūs kombinuotojai. Audiard’o filmuose figūruoja aibės dalykų, kuriuos galima įvairiai pergrupuoti: kortos, vizitinės kortelės, atvirukai, nugirsti pokalbiai, netikri vardai; veikėjai neretai kaupia ir klijuoja laikraščių iškarpas. Visa tai kaip tik ir yra susiję su būtinybe perdaryti pasaulį. Jei mirtinos grėsmės akimirką personažams pavyksta prisiminti kadaise nugirstą frazę ar žaibiškai sukurti netikėčiausią pasakojimą, įvyksta magiškas virsmas, prasiveria durys į pasaulį, kur vaidmenys ir aplinkybės yra susidėlioję visai kitaip. Šitame pertvarkytame pasaulyje Alberas yra Pasipriešinimo dalyvis su kulkos skeveldra krūtinėje, o pinigų prikimštus maišus nori pasigviešti ne Karla su savuoju porininku Poliu, o jų apvogtas banditas. „Stebuklinga!“ – sušunka Albero globėjas, kai pakelėje išvysta jį vilkintį karinę uniformą. „Tu gal pranašas? – klausia banditas Maliko, o įremtą į smilkinį pistoletą keičia iškylos prie jūros vaizdai.
Žiaurumą, moralės principų nepaisymą Audiard’as moka mįslingai suderinti su savotišku humanizmu ir kartu išvengti bet kokio sentimentalumo. Šiuo atžvilgiu įdomiausias „Pranašas“, kuriame jaunojo kalinio Maliko gyvenimas išties primena kažkokio nežinomo kuklaus šventojo likimą, įskaitant sąmoningai pasirinktą keturiasdešimt dienų laikotarpį karceryje. Kiti Malikui vis rengia kruvinas užduotis, išbandymus, kuriuos jis nesipriešindamas vykdo. Tačiau nepalieka įspūdis, kad visų pirma jis paklūsta iš vidaus kylančiai valiai, lyg būtų kupinas beatodairiško tikėjimo. Kita vertus, Maliko atveju negali tvirtai sakyti, kad pagaliau įvyksta koks nors jo atsivertimas. Taip, iš kalėjimo jis išeina nugalėtoju, tačiau tik kai supjudo visus savuosius bendrus: italus, korsikiečius, kylančią arabų mafiją.
Atrodo, svarbiausia šiuose filmuose – gebėti veikti pagal aplinkybes, užuosti, kada reikia įsivelti į lemtingą mūšį, o kada – susitaikyti, paklusti. Valia čia visad eina pirma kumščio. Kai nematomas gūsis nuneša „Kaulų ir rūdžių“ veikėją Ali į muštynes ar kai Malikas lyg kamuolinis žaibas įsiveržia į šarvuotą automobilį ir iššaudo ten esančiuosius, personažai tarsi užsimiršta, praranda save pačius. Žiauriose scenose pasaulis atrodo kaip sudarytas iš energijos telkinių: žmonės tartum išnyksta, lieka grynai elektros krūvių sąveika. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis atsiskleidžia personažų poras jungiantis, tik jų pačių dar gerai nesuvoktas ir neišsakytas magnetizmas. Neretai tik finale jų širdis pagaliau perveria elektros išlydis – būtent toks žaibiškas yra „Skaityk iš lūpų“ finalas. Audiard’o žmonėms svarbu jausti visa savo esybe – ne veltui į filmų pavadinimus iškelta širdis, lūpos, kaulai. Ali turi sutrupinti krumplius į ledą, kad ištrauktų į eketę įsmukusį vaiką. Visas jėgas įtempusi kurčia Karla turi per atstumą perskaityti iš Polio lūpų duodamus nurodymus, kad išgelbėtų jam gyvybę. Kuo mažiau įrodymų – tuo stipresnis personažų tikėjimas kitu žmogumi. O ir vienintelė frazė, kuria jie apibūdina save pačius, dažnai yra „manimi galima pasitikėti“. Taip Audiard’as atveria bereikalingų išvedžiojimų neužtemdytą plotmę, kurioje itin branginamas mokėjimas tiesiog gyventi.
Audiard’o kinas – gana literatūriškas, paremtas kruopščiai sukaltais išmoningais siužetais. Jie savaip atkartoja Audiard’o – scenarijų meistro amatą, reikalaujantį jautrios klausos ir (visai kaip personažų atveju) mokėjimo derinti iš gyvenimo išgriebtus fragmentus. Kad ir neretai nufilmuoti irzlia maniera, Audiard’o filmai pasižymi neįkyriu, beveik nepastebimu stiliumi, o kadrai protarpiais vis užsipildo šviesos ir šešėlių mirgėjimu. Ką ir kalbėti apie charizmatiškų kino žvaigždžių, kurias kartą pamačius sunku pamiršti, draugiją: apgaulingai ramų Matthieu Kassovitzą, amžiais sudirgusius Vincent’ą Casselį ir Romainą Duris, senus vilkus Nielsą Arestrupą ir Jeaną-Louis Trintignant’ą. Nors Audiard’o antiherojai ir neketina pernelyg atgailauti už savuosius darbelius, šių aktorių dėka personažų išorėn prasismelkia ir ne menkiau sujaudina blausus vidinės šviesos atšvaitas.
