Nebijanti rizikuoti
Magdalena Cielecka
Magdalena Cielecka
Prieš kokį dešimtį metų Magdalena Cielecka skundėsi, kad Lenkijos kino meistrai įsitikinę: gražuolė negali gerai vaidinti. Gal todėl ši viena gražiausių lenkų kino aktorių, mados ir stiliaus dievaitė ilgą laiką tikrai negalėjo pasigirti įdomiais kino vaidmenimis, nors teatre vaidino bene visuose garsiausiuose žymiausių šiuolaikinių lenkų scenos novatorių Grzegorzo Jarzynos ir Krzysztofo Warlikowskio spektakliuose. Kurį laiką ji buvo išvis dingusi iš kino ir televizijos ekranų ir vaidino tik teatre. Bet neseniai pasiūlymai filmuotis jai pasipylė lyg iš gausybės rago. Po puikaus Izos vaidmens šiemet Berlyno tarptautiniame kino festivalyje apdovanotame jauno režisieriaus Tomaszo Wasilewskio filme „Jungtinės meilės valstijos“ („Zjednoczone Stany Miłości“) įdomių kino vaidmenų Cieleckai tikrai neturėtų pritrūkti.
Garsėjančios tobulumo siekiu scenoje ir kruopščia vaidmenų atranka Cieleckos kurtos moterys atkakliai siekia būti kitokios, tvirtos ir nepriklausomos. Jos šiek tiek primena Ingmaro Bergmano herojes – tokios pat kupinos prieštaravimų, pasižymi jausmų proveržiais, tad dažnai erzina. Režisieriai pabrėžia aktorės darbštumą ir atvirumą, nepaprastą sugebėjimą transformuotis, absoliučiai susitapatinti su savo personažu. Aktorė sako: „Galbūt praradau kažkokius vaidmenis, nors neturiu omenyje tų, kurie mane aplenkė, paprasčiausiai jiems netikau. Kiekvienas aktorius turi tam tikrų psichofizinių bruožų. Kad ir kaip stengčiausi, neįtikinsiu vaidindama paprastą, šiltą moterį, gyvenančią su šešiais vaikais mediniame namelyje ir laukiančią vyro, grįžtančio iš šachtos. Niekas manimi nepatikės.“
Magdalena Cielecka gimė prieš 44 metus Myškuve, o vaikystę praleido kurortinėje vietovėje Żarki-Letnisko, šalia Čenstakavos. Iki šiol ji savo vaikystės miestelį vadina mažu rojumi. Nuostabaus pušyno ir kalvų apsuptas kampelis sutraukdavo daug vasarotojų iš visos Silezijos ir Katovicų. Magdalena buvo energinga padūkėlė, ji nežaidė su lėlėmis, o lakstė kartu su vyresniuoju broliu ir jo draugais. Prasidėjus 9-ojo dešimtmečio sunkmečiui, rojus pasibaigė. Kasdien Magdalena traukiniu vykdavo į Čenstakavą, į licėjų, ir ilgai nežinojo, ką pasirinkti baigus mokslus. Vaikystėje ji svajojo tapti veterinare, nes kartu su mama iki šiol globoja įvarius gyvūnėlius. Svarstė, gal tapti žurnaliste, menotyrininke ar mokytoja. Staiga sumanė tapti dailininke, nors, anot jos pačios, absoliučiai neturėjo talento. Vaikščiojo po miestelį su dideliu aplanku, apsimesdama dailės mokyklos mokine. Ji rengėsi ekstravagantiškai – ilgas sijonas, mediniai karoliai, odinės klumpės. Cielecka nesvajojo tapti aktore, nors gana sėkmingai vaidino mokyklos spektakliuose. Tačiau lenkų kalbos ir literatūros mokytoja, mokyklos scenoje stačiusi spektaklius, ir ėmė įkalbinėti Magdaleną pasirinkti aktorystę. Būdama paauglė, su gitara gatvėse dainuodavo populiarias dainas, aistringai dalyvavo ir net sulaukė sėkmės skaitovų bei dainuojamosios poezijos konkursuose. Ten ir susižavėjo teatru. Anot aktorės, ne todėl, kad pajuto „scenos magiją“, bet dėl žmonių, kuriuos ten pažino: „Tai buvo mano pasaulis, mano draugystės ir meilės atmosfera. Tada pagalvojau: su tokiais žmonėmis norėčiau praleisti gyvenimą.“ Egzaminams ją ruošė Čenstakavos teatro žvaigždė Marekas Ślosarskis, ir, pasirodo, gana sėkmingai.
Magdalena ne tik įstojo į Krokuvos teatro mokyklą, bet ir iškart pradėjo vaidinti teatre. Būdama devyniolikos ji atrodė taip jaunai, kad suvaidino keturiolikmetę Gabrielos Zapolskos pjesėje „Jų ketvertas“ Krokuvos Senajame teatre. Turėjo laiptais išbėgti į sceną ir nugriuvo... Žiūrovai juokėsi, o debiutantė vos nemirė iš gėdos. Tačiau svarbiausia buvo, kad vaidina teatre, sėdi grimo kambaryje, kad gali dirbti su garsiais aktoriais, pagaliau kad užsidirbo pirmuosius pinigus. Nors debiutuojant ištiko nesėkmė, ją ėmė kviesti į spektaklius, o vos baigus mokyklą pasiū- lyta vaidinti Krokuvos Senajame teatre. Pirmojo profesionalaus pasirodymo scenoje – Albertinkos vaidmens muzikiniame Witoldo Gombrowicziaus „Operetės“ pastatyme 1995 m. – žiūrovai suvokė, kad lenkų teatre atsirado talentinga aktorė ir išraiškinga asmenybė, nebijanti rizikuoti scenoje.
Tais pačiais metais aktorė debiutavo kine. Tuomet jai buvo tik dvidešimt treji. Sužinojusi, kad patvirtinta pagrindiniam vaidmeniui, Magdalena nepatikėjo, manė, kad tai kažkokia klaida. Debiutas žinomos režisierės Barbaros Sass „Gundyme“ („Pokuszenie“) jai atnešė prizą už geriausią moters vaidmenį Lenkų kino festivalyje Gdynėje. Filmas nukelia į vėlyvojo stalinizmo laikotarpį ir pasakoja dramatišką vienuolės meilės kunigui istoriją. Tačiau ji žino, kad saugumas, paskyręs ją patarnauti įkalintam kunigui, taip viską suplanavo, kad kunigas būtų sukompromituotas.
Abi filmo autorės sugebėjo „sužmoginti“ filmo heroję. Sesuo Ana pirmiausia yra moteris. Kiekvienas jos pasirinkimas – lyg balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, kiekvienas sprendimas lemtingas. Padaryti personažą įtikinamą debiutuojančiai aktorei buvo didelis iššūkis. Pustoniais, niuansais Magdalena kuria giliai slepiamą, bet tikrą, stiprią aistrą. 1996 m. Ženevos kino festivalyje „Rytdienos žvaigždė“ Cielecka buvo įvertinta kaip talentingiausia aktorė. Ji iki šiol prisimena tą laiką kaip tikras profesijos pamokas, nes ją supo ypatinga filmo kūrėjų globa. Per trisdešimt filmavimo dienų ji labai daug ko išmoko, susidraugavo su režisiere, kuri ir vėliau kvietė Cielecką filmuotis jos filmuose. Režisierė yra sakiusi: „Ji visuomet stebino sugebėjimu susitelkti: ne tik greitai įsijaučia į vaidmenį, bet iš tikrųjų suvokia tiesą apie savo personažą, sugeba ištarti patį sudėtingiausią sakinį, neįtikėtiną dialogą, nepriklausomai nuo to, ar vaidina gražuolę karalaitę, ar bjaurųjį ančiuką.“
Tada lenkų kinas išgyveno ne geriausius metus, menkaverčiuose filmuose Cielecka vaidinti nenorėjo, tad teko daug pasiūlymų atmesti. Antrojo kino vaidmens ji laukė net dvejus metus, bet daug filmavosi televizijoje. Tada prasidėjo didžioji sėkmė teatre. Svarbiausiu savo teatrinės karjeros įvykiu Cielecka iki šiol vadina susitikimą su režisieriumi Grzegorzu Jarzyna. Jie susipažino Krokuvoje, kai Magdalena mokėsi trečiame kurse. Labai greitai ji tapo režisieriaus mūza. Abu buvo ambicingi, žavėjosi menu ir mėgo egzotiškas keliones. Šešerius metus jie buvo neišskiriami scenoje ir gyvenime, kartu kūrė novatorišką, drąsų teatrą. Cielecka prisimena: „Tai buvo kažkas neįtikėtina; neįprastas, beprotiškas mano gyvenimo laikotarpis. Buvome pionieriai, jautėmės revoliucionieriais. Kiekvienas spektaklis buvo dar vienas žingsnis pirmyn – estetikos, temų, provokacijų požiūriu. Buvome kūrybinga pora, kartu dirbome ir kartu leidome laisvalaikį. Sukūrėme daug puikių spektaklių, suvaidinau daug gerų vaidmenų, gavome daug apdovanojimų, važinėjome po garsiausius pasaulio teatro festivalius.“ Kartu su Jarzyna ir „Teatr Rozmaitości“ jie buvo užsukę ir į Vilnių – čia rodė „Kunigaikštį Myškiną“ pagal F. Dostojevskio „Idiotą“ – Cielecka vaidino Nastasją Filipovną, ir A. Fredros „Širdžių magnetizmą“, kur ji buvo Klara.
2002 m. užgeso jų meilė, baigėsi ir sėkmingas bendradarbiavimas. Dalis teatro aktorių atsiskyrė ir kartu su Warlikowskiu Varšuvoje įkūrė „Nowy teatr“. Cielecka suvaidino Salę Boulz Warlikowskio „Varšuvos kabarete“ (2013) – šį spektaklį rudenį pamatys ir Vilniaus „Sirenų“ žiūrovai. Prieš premjerą ji susilaužė ranką, tačiau ryžosi išeiti į sceną su gipsu. Prieš tai buvo įsimintini vaidmenys kituose Warlikowskio pastatymuose: „(A)pollonia“ (2009) ir „Pabaiga“ (2010). Pernai rudenį premjerą išvydusiuose Warlikowskio „Prancūzuose“ (pagal Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“) Cielecka suvaidino Germantų kunigaikštienę. Už teatro vaidmenis ji apdovanota gausybe prizų Lenkijoje ir už jos ribų.
Antrą kartą ekrane Magdalena Cielecka pasirodė 1998 m. režisierės Natalijos Koryńckos-Gruz filme „Amokas“ („Amok“). Tai pasakojimas apie Lenkijoje užgimstantį kapitalizmą, o jos herojė – lemtinga, racionali naudos siekianti Julija. Po metų jos laukė antras susitikimas su režisiere Barbara Sass. Dramoje „Kaip narkotikas“ („Jak narkotyk“) Magdalena įkūnijo jauną, jautrią poetę. Sužinojusi apie mirtiną ligą, ji stengiasi maksimaliai išnaudoti likusį laiką. Filmas kupinas metaforų, įprasminančių savitą merginos poeziją.
Su teatru siejamas aktorės pomėgis rizikuoti ir imtis prieštaringų vaidmenų. 2000-aisiais ji netikėtai sutiko vaidinti režisieriaus Piotro Wereśniako romantinėje komedijoje „Įsimylėję“ („Zakochani“). Daugelį nustebino toks aktorės pasirinkimas, esą ji neturi gabumų komiškiems vaidmenims. Bet Magdalena mėgsta sunkumus – jos gražioji gudruolė plaštakė Zosia gudriai žaidžia kitų jausmais ir lengvai suvilioja bet kurį vyrą. Tai, regis, vienintelis toks vaidmuo aktorės karjeroje, kur labai svarbu išvaizda ir grožis. Tais pačiais metais pasirodžiusiuose Mariuszo Trelińskiego „Egoistuose“ („Egoisty“) ji tapo ekstravagantiška vieno iš herojų mergina. Tai vienas įdomiausių filmų apie jaunų karjeristų kartą. Šie jaunuoliai dvasinę tuštumą slopina alkoholiu, seksu. Ekscentriška, isteriška, linkusi save sunaikinti Magdalenos Anka jaučiasi sutrikusi besikeičiančiame pasaulyje. Aktorė kalbėjo: „Dažniausiai vaidinu moteris, jaunesnes už save, turinčias mažiau patirties, mažiau subrendusias.“ Ji prisipažino, kad buvo nelabai pažįstama su tokia aplinka ir vėliau Anką būtų vaidinusi kitaip. Sławomiro Kryńskio „Meilės laiškai“ („Listy miłośne“) – tai istorija apie meilę, neištikimybę ir vienatvę. Teresa Lenart - emocionaliai sutrikusi jauna moteris, nemokanti bendrauti su bendraamžiais, nes ją supa pagyvenę žmonės. Nors šie filmai netapo svarbiais lenkų kino įvykiais, Cieleckos vaidmenys buvo pastebėti. Už pirmuosius tris ji buvo nominuota „Auksiniams ereliams“, už „Meilės laiškus“ pelnė „Jančio vandenio“ prizą.
Cielecka ilgai atsisakinėjo filmuotis serialuose, tačiau 2003 m. ją sudomino prokurorės Elžbietos Ginter vaidmuo seriale „Defektas“ (rež. Maciej Dutkiewicz). Aktorė teigė: „Šio serialo forma uždara. Galiu kontroliuoti: žinau, kas yra mano herojė, pažįstu režisierių, operatorių, kolegas, su kuriais dirbu. Žinau visą istoriją ir kuriu vaidmenį taip pat kaip filme.“ Nuo tada serialų jos biografijoje buvo nemaža, tačiau visada kruopščiai parinktų. Pati ji retai žiūri serialus, nes stinga laiko, bet yra prisipažinusi: „Ilgiuosi pilno metražo filmų, tačiau mieliau suvaidinsiu gerame seriale negu blogame filme.“
2004 m. aktorė nusifilmavo pagal Romano Polanskio debiutinį filmą „Peilis vandenyje“ sukurtoje Jano Hryniako psichologinėje dramoje „Trečias“ („Trzeci“, 2004). Ji pasakoja apie jausmų krizę išgyvenančią sutuoktinių porą, kuri bando išgelbėti santuoką ir vyksta į kelionę jachta. Pakeliui jie sutinka vyresnį už save vyriškį, kuris priverčia sutuoktinius permąstyti gyvenimo vertybes. Aktorė kalbėjo: „Iki šiol man siūlė vaidinti išraiškingas moteris. Kartais plėšrūnes, kartais tiesiog agresyvias. Eva didžiąją kelionės dalį lieka šešėlyje. Buvo smalsu, ar susidorosiu su vaidmeniu moters, kuri nedominuoja partnerių atžvilgiu.“
Po metų pasirodžiusioje režisieriaus Januszo Majewskio juostoje „Ne sezono metas“ („Po sezonie“) jos mįslinga, mažakalbė trisdešimtmetė Emilija atvyksta į ištuštėjusį pensionatą prie ežerų, kur bando kautis su savo demonais ir čia išgyvena keistą romaną su buvusiu aktoriumi, aštuoniasdešimtmečiu Leonu (jo vaidmenį kūrė lenkų kino legenda Leonas Niemczykas). Filmas melancholiškai, bet su humoru kalba apie vienatvę, mirties baimę, apie teisę mylėti, net jei tai kažką erzina ir nėra malonu.
Witoldo Adameko melodrama „Vienatvė internete“ („S@motność w sieci“, 2006) sukurta pagal populiarų Januszo L. Wiśniewskio romaną. Tai ištekėjusios žurnalistės ir Vokietijoje dirbančio mokslininko internetinės meilės istorija. Trisdešimtmetė, iš pažiūros laimingai ištekėjusi Eva – daugialypė asmenybė, nepratusi rizikuoti, priimti svarbių sprendimų. Susvetimėjimas santuokoje jos neskatina skirtis, tačiau, savo nuostabai, moteris ima keistis ir klausytis troškimų. Pasak aktorės, „didžiulis džiaugsmas suvaidinti heroję, kuri atspindi šiuolaikinės moters nerimą, troškimus ir ilgesį, snaudžiančius kiekviename iš mūsų. „Vienatvė internete“ – tai šiuolaikinė istorija apie nelengvą, nuodėmingą ir amoralią meilę. Tai ir filmas apie žmones, kurie su jausmais elgiasi kaip boksininkai. Filmas apie baimę ir vienatvę, apie tai, kaip sunku egzistuoti toje vienatvėje“. Filmas nesulaukė gerų recenzijų, tačiau Cielecka vaidmenį jame mini tarp mėgstamiausių.
Epizodinį vaidmenį aktorė suvaidino Xawery Żuławskio debiutiniame filme „Chaosas“ (2005), o gerai kritikų ir žiūrovų sutiktame režisieriaus Konrado Niewolskio psichologiniame trileryje „Palimpsestas“ („Palimpsest“, 2006) ji suvaidino dar vieną moterį, nešančią nelaimes mylimam vyrui. Šiame filme Magdalena vaidino kartu su tuometiniu gyvenimo partneriu, populiariu teatro ir kino aktoriumi Andrzejumi Chyra.
2007 m. kartu su kitais garsiais lenkų aktoriais ji pasirodė Andrzejaus Wajdos istoriniame epe „Katynė“ („Katyń“). Pasak Cieleckos, vien dalyvavimas šiame lenkų kino klasiko filme, vėliau nominuotame „Oskarui“, jau buvo ypatingas pripažinimas. Aktorė neslėpė, kad nužudyto Katynėje karininko sesers – lenkų Antigonės – vaidmuo pareikalavo nemažai pastangų: „Stengiausi kuo geriau suprasti, kaip galima jaustis tokiomis aplinkybėmis. Suvokiau, kad filme rodoma istorija nepramanyta. Todėl jaučiau pagarbą ir baimę atkurdama tuos jausmus.“
LRT rodytame seriale „Šlovės dienos“ („Czas honoru“) Cielecka suvaidino bene didžiausią piktadarę savo karjeroje. Kominterno veikėja Ada, po karo grįžusi į Lenkiją iš Maskvos, paskiriama vadovauti Saugumo departamentui. Tai tikra pabaisa, kuri kankina buvusius lenkų pogrindžio veikėjus, „Armia Krajowa“ narius. Aktorė įsitikinusi, kad norint tikroviškai įkūnyti tokį personažą reikia pirmiausia jį suvokti: „Net šiurpiausi budeliai turi savo motyvus. Tie motyvai gali būti svetimi mano pasaulėžiūrai, moralei, etikai, bet turiu juos suprasti.“ Todėl ji bando savo heroję pateisinti: „Tikiu, kad tokios asmenybės buvo įpainiotos ir nebūtinai savo noru atsidūrė ten, kur buvo, jas išdresiravo tokioms, o ne kitokioms užduotims. Tačiau jos tikrai išgyveno abejonių, jas persekiojo sąžinės graužatis arba bent aplankydavo neramios mintys.“
2010 m. keturis „Erelius“ ir tris Gdynės „Auksinius liūtus“ surinkusi režisieriaus Jano Jakubo Kolskio „Venecija“ („Wenecja“) – poetiškas, įtaigus pasakojimas apie berniuką, svajojantį nukeliauti į Veneciją. Deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia sujaukia jo šeimos planus ir berniukas sukuria savąją Veneciją senelių dvaro rūsyje, prie jo inscenizacijos prisideda mamos seserys. Cielecka suvaidino motiną ir puikiai įsikomponavo į filmo aktorių ansamblį. Besifilmuodama aktorė išmoko plaukti. „Venecijoje“ yra scena, kai berniukas bando nusiskandinti ir motina puola jo gelbėti. Režisierius griežtai atsisakė Magdaleną pakeisti dublere. Tada kartu su kaskadininku aktorė nuvyko į baseiną ir pamažu apsiprato su vandeniu. Tai suteikė jai daug laimės, ji nustojo bijoti vandens ir dabar, vos radusi laisvo laiko, užsuka į baseiną.
Serialą „Be paslapčių“ („Bez tajemnic“) sudaro atskiros novelės. Kiekvienoje jų psichoterapeutas (jį vaidina Jerzy Radziwiłowiczius) susitinka su vis nauju pacientu. Kviesdami į serialą Magdaleną, serialo autoriai (tos dalies režisierė buvo Anna Kazejak) perspėjo, kad šis vaidmuo gali būti susijęs su jos pačios gyvenimo aspektais. Cielecka suvaidino Nataliją, kuri jaučiasi aplinkinių smerkiama, kad nesukūrė šeimos. Aktorė prisipažino: „Žinoma, pastebėjau nemažai panašumų ir šiuo vaidmeniu kažką labai svarbaus savyje perdariau. Nenoriu to vadinti terapija, bet daug apie save sužinojau. Susidūriau su savo baimėmis, nesėkmėmis, o tai gana keista.“
Kai režisierius Marcinas Wrona pasiūlė jai pagrindinį vaidmenį televizijos spektaklyje pagal Gabrielos Zapolskos „Ponios Dulskos moralę“ („Moralność pani Dulskiej“, 2013), Cielecka kiek nustebo, nes tai tradiciškai pagyvenusios moters vaidmuo. „Kaip? Jau?“ – paklausė ji režisieriaus, bet sutiko ir su malonumu suvaidino šį klasikinį personažą, tapusį miesčioniško dviveidiškumo, veidmainystės simboliu. Dar vieną moterį, kuri gali pakeisti vyrų ir jaunų vaikinų gyvenimą, Cielecka įkūnijo režisieriaus Leszeko Wosiewiczaus dramoje „Gyveno kartą berniukas“ („Był sobie dzieciak“, 2013), kurio veiksmas nukelia į 1944-ųjų Varšuvos sukilimą.
Paskui Magdalena Cielecka keleriems metams dingo iš ekranų. Aktorė tai vertina filosofiškai: „Dveji prabėgę metai, kai mano profesiniame gyvenime prasidėjo tyla, kai man atrodė, kad visi apie mane pamiršo, buvo labai reikalingi. Kad galėčiau pagyventi sau, susitikti su žmonėmis, padaryti kažką asmeniška. Taip turėjo būti. Tikiu, kad viskas gyvenime yra nulemta.“
Kai blogasis periodas baigėsi, aktorė džiaugėsi, kad režisieriai ėmė siūlyti kitokius, įdomesnius, įvairesnius vaidmenis. Pernai gruodį pasirodęs debiutantės Agnieszkos Smoczyńskos miuziklas „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“) šiek tiek sutrikdė šalies žiūrovus ir sulaukė sėkmės Sandanso festivalyje. Cielecka prisimena, kad scenarijų perskaitė atostogaudama. Sumanymas nustebino, sužavėjo, bet kartu ji buvo įsitikinusi, kad tokio filmo Lenkijoje sukurti neįmanoma. Tačiau mielai sutiko suvaidinti trenktą striptizo šokėją „Dieviškasis Kailiukas“. Šiuo vaidmeniu aktorė dar kartą įrodė, kad jai netinka prilipdyta „ledo karalienės“ etiketė.
„Tamsioji žmogaus pusė visuomet žavi“, – taip aktorė kalba apie savo heroję iš naujo serialo „Prokuroras“ („Prokurator“). Geležinių nervų moteris, teismo patologė Sidlecka – laisva, atsipalaidavusi, neturinti niekam nieko įrodinėti, niekam pataikauti. Tai žmogus be kompromisų ir ji dažnai sukelia gana šalto, santūraus, pedantiško prokuroro pasipriešinimą. Jų pažintis prasideda nuo konflikto, bet pamažu perauga į abipusę simpatiją. „Tai moteris, kuri slepia kažkokią paslaptį, apie kurią niekas visko nežino. Ji išraiškingo charakterio ir labai profesionali, kartais net arogantiška“, – mano aktorė. Scenarijų parašė garsios trilogijos apie prokurorą Šackį autorius Zygmuntas Miłoszewskis kartu su broliu Wojciechu.
Serialas „Paktas“ („Pakt“) – apie žurnalistą (jį vaidina populiarusis Marcinas Dorocińskis), kuris bando atskleisti finansinę aferą aukščiausiose valdžios viršūnėse. Paaiškėja, kad į ją įsipainiojęs žurnalisto brolis, kurio žmoną – prabangiai gyvenančią ir sūnų auginančią meno galerijos savininkę – ir suvaidino Cielecka. Aktorė taip apibūdina savo heroję: „Jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ji turi gintis, suvokusi kitą tiesą apie save, šeimą, santuoką. Kartu jai iškyla didžiulis pavojus.“
Magdalena Cielecka pradėjo vaidinti ir brandžias moteris. Jano Kidawos-Błońskio sportinėje dramoje „Žvaigždės“ („Gwiazdy“) ji suvaidino suaugusio vaikino motiną. Šiemet gimtadienį aktorė atšventė Berlyne, kur buvo rodoma naujausia režisieriaus Tomaszo Wasilewskio drama „Jungtinės meilės valstijos“. Filmo veiksmas nukelia į 1989-uosius Lenkijos provincijoje ir rodo keturių moterų istorijas. Nors jau prasidėjo nauji laikai, dar jaučiasi slogus praeities tvaikas. Cieleckos Iza – mokyklos direktorė, užmezgusi slaptą romaną su mokinės tėvu. Ši meilė destruktyvi, beviltiška, su skausminga pabaiga, herojus ji atveda prie tragedijos. Išoriškai likdama abejinga, akimis, subtiliais gestais aktorė perteikia savo herojės neviltį ir skausmą.
Borysas Lankoszas ėmėsi ekranizuoti prieš kelerius metus prestižine „Nikės“ literatūros premija apdovanotą Joannos Bator romaną „Tamsu, beveik naktis“ („Ciemno, prawie noc“). Filmo herojė žurnalistė Alicja po daugelio metų grįžta į gimtąjį Valbžychą, kad parašytų straipsnių apie paslaptingai dingusius vaikus. Eidama pagrobimų pėdsakais ji turi vėl susikauti su demonais, nuo kurių visą gyvenimą bėgo, – savo vaikystės paslaptimis. Filmo veiksmo laikas – trys epochos: 8-ojo dešimtmečio pradžia, Antrojo pasaulinio karo metai ir dabartis. Premjera numatoma kitais metais.
Aktorė nepalieka teatro, nors daug filmuojasi, yra kosmetikos firmos „Avon“ veidas, žurnalo „Viva“ apklausoje išrinkta gražiausia lenke, užsiima labdara, o neseniai pradžiugino gerbėjus garsiame televizijos šou parodijuodama garsią lenkų kilmės erotikos žvaigždę Joanną Krupą.
„Puikiai suvokiu, kad šis metas taip pat netrukus praeis. Kad vėl ateis laikotarpis, kai nieko nevyks. Tada galėsiu ramiai užsiimti savo asmeniniu gyvenimu, – juokauja Magdalena Cielecka. – Mano vyresnės kolegės teigia, kad sulaukusi keturiasdešimties aktorė nurašoma, pamažu nustoja skambėti telefonas, nėra daug kino vaidmenų. Man jau keturiasdešimt ketveri ir vis dar laukiu įdomių pasiūlymų. Prašom skambinti!“
