Profesionalus neaktorius
Jean-Pierre Léaud
Jean-Pierre Léaud
Kanų kino festivalio garbės „Auksine palmės šakele“ už indėlį į kino meną šiemet apdovanotas aktorius Jeanas-Pierre’as Léaud. Jis buvo ir liks prancūzų Naujosios bangos simboliu. Pirmąkart ant raudonojo Kanų kilimo jis žengė 1959 m., suvaidinęs Antuaną Duanelį, „sunkų“ keturiolikmetį paauglį François Truffaut filme „Keturi šimtai smūgių“ („Les quatre cents coups“). Šios nemylimo, atstumto paauglio istorijos, paremtos asmeniniais režisieriaus išgyvenimais, Kanuose laukė triumfas. Finalinis sutrikusio Léaud žvilgsnis į kamerą tapo vienu populiariausių kino istorijos kadrų. „Jo spontaniškumas atspindėjo tą laisvės vėją, kurį prancūzų Naujoji banga atnešė į kiną“, – rašė „The Hollywood Reporter“. O santūrūs britai penkiolikmetį aktorių net apdovanojo BAFTA prizu kaip daug žadantį talentą.
Jeanas-Pierre’as Léaud gimė 1944 m. gegužės 5 d. Paryžiuje, aktorės Jacqueline Pierreux ir scenaristo Pierre’o Léaud šeimoje. Augdamas tokioje aplinkoje jis, be abejo, mėgo kiną ir svajojo tapti aktoriumi. Padedamas mamos, dar trylikos metų suvaidino mažytį vaidmenį nuotykių juostoje „La Turai, saugokis!“ („La Tour, prends garde!“, 1958), kuriame karaliavo tuo metu labai populiarus Jeanas Marais. Kartą Léaud aptiko laikraštyje skelbimą, kad jaunas kino kritikas rengiasi kurti savo pirmąjį filmą ir ieško berniuko pagrindiniam vaidmeniui. Jeanas-Pierre’as parašė laišką ir įdėjo savo nuotrauką. Tuo metu jis mokėsi privačioje mokykloje, bet nebuvo pažangus mokinys ir garsėjo nepakenčiamais išsišokimais.
Po filmavimo bandymų Antuano Duanelio vaidmeniui François Truffaut pasirinko būtent Jeaną-Pierre’ą Léaud, nes buvo sužavėtas jo nepaprastu gebėjimu improvizuoti bei pajuto panašumą į save patį paauglystėje. Vėliau iš tų bandymų buvo sumontuotas trumpas filmas apie tai, kaip François Truffaut rinkosi Antuaną Duanelį. Po filmo „Keturi šimtai smūgių“ pasirodymo mokyklos direktorius savo griežtus laiškus siųsdavo nebe tėvams, o Truffaut. Jeaną-Pierre’ą vis pagaudavo sklaidantį pornografinius leidinius ar su vyresniais mokiniais naktį bėgantį iš internato. Tačiau vaikinas galėjo nustebinti savo žiniomis, apsiskaitymu, buvo dosnus ir švelnus.
Nors berniuko, kuris taip sėkmingai įsiveržė į kiną ir savo natūralia vaidyba sužavėjo patyrusius kino meistrus bei kritikus, ateitis dar buvo neaiški, jis metė licėjų ir paskyrė gyvenimą kinui. Dažnai iš tokių stulbinančių debiutų nieko neišeina – juk Léaud kišenėje buvo tik vienas puikus vaidmuo, atsiradęs tarsi iš nieko. Tačiau paauglys brendo ir vyriškėjo tarp Naujosios bangos radikalų – režisieriais tapusių kino kritikų. Visa tai turėjo Léaud didžiulės įtakos. Viename interviu jis kalbėjo: „Aš sutikau žmogų, suformavusį mane estetiškai, intelektualiai ir doroviškai. Truffaut dėka ne tik tapau Antuanu Duaneliu, bet ir susipažinau su daugeliu puikių žmonių, įrašiusių naują puslapį į prancūzų kino istoriją. Aš atsidūriau žurnalo „Cahiers du cinéma“ ratelyje ir susidraugavau su žymiausiais 1960–1980 m. prancūzų režisieriais... Taigi susitikimas su Truffaut ir meilė kinui apvertė visą mano gyvenimą.“
Po „Keturių šimtų smūgių“ aktorius dar keturis kartus įkūnijo ekrane Antuaną Duanelį: filmo „Dvidešimtmečių meilė“ („L’amour à vingt ans“, 1962) novelėje „Antuanas ir Koletė“ („Antoine et Colette“), melodramoje „Pavogti bučiniai“ („Baisers volés“, 1968), komiškoje dramoje „Šeimos židinys“ („Domicile conjugal“, 1970) ir paskutiniame ciklo filme „Nubėganti meilė“ („L’amour en fuite“, 1979). Augdamas Duanelis keitėsi, bet liko toks pats nuoširdus, jautrus, drovus ir visai nemokantis gyventi. Kupinas lyrinių nuotykių ciklas apie Antuaną Duanelį primena klasikinį romaną. Ne be reikalo režisierius taip dažnai skaitydavo Honoré de Balzaco romanus. Novelėje „Antuanas ir Koletė“ devyniolikmetis Antuanas pirmą kartą įsimyli. Jis visai patenkintas savo nedideliu kambarėliu ir darbu plokštelių fabrike, o laisvalaikio malonumas – žiūrėti filmus ir lankytis filharmonijoje, kur susipažįsta su būsima išrinktąja. Antrame filme „Pavogti bučiniai“ dvidešimt ketverių metų Antuanas Duanelis paleidžiamas iš karinės tarnybos dėl ūmaus charakterio ir grįžta pas savo mylimąją Kristiną. 1970 m. pasirodžiusiame „Šeimos židinyje“ Antuanas veda, jam gimsta sūnus, paskui jis palieka šeimą, įsimylėjęs japonę, bet netrukus vėl grįžta į šeimos židinį. O juostoje „Nubėganti meilė“ Antuanas išsiskiria su žmona, savo kelyje sutinka kitą moterį, su kuria užmezga gana sudėtingus santykius. Tuo baigiasi Antuano Duanelio kinematografinė istorija. „Ne, Antuanas Duanelis – tai ne aš ir ne François. Tai kažkas tarp mudviejų, – vėliau kalbėjo Léaud. – Antuanas – tai žmogus, kuris niekad nesuaugs, visada liks toks, koks pirmą kartą pasirodė ekrane.“
Truffaut ne kartą prisipažino, kad jam patiko dirbti su Léaud. Kaip anekdotą jis pasakodavo atvejį, kai vienos Paryžiaus kavinės šeimininkas supainiojo Truffaut su Léaud, kurį išvakarėse buvo matęs per televiziją filme „Pavogti bučiniai“. O pats Jeanas-Pierre’as ne tik filmavosi, bet dažnai net tapdavo savo mokytojo asistentu. 1971 m. Truffaut pakvietė savo globotinį suvaidinti visišką Duanelio priešingybę – gyvenimą mylintį rašytoją – melodramoje „Dvi anglės ir žemynas“ („Les deux Anglaises et le continent“), o filme „Amerikietiška naktis“ („La nuit américaine“, 1973), vaizduojančiame filmo kūrimo peripetijas, jis suvaidino kino aktorių Alfonsą, dvasiškai nuskurdusį, pavargusį nuo beprasmių vaidmenų ir filmavimų, bet kartu gerą, liūdną ir darbštų.
Septintajame dešimtmetyje Léaud dirbo su daugeliu režisierių, kurių filmai padarė didelę įtaką ne tik pasaulio kino raidai, bet ir politiniams procesams, kaitinusiems Europos jaunimą ir peraugusiems į „raudonąją gegužę“. Tarp jų, žinoma, antras pagal svarbą režisierius Jeano-Pierre’o Léaud karjeroje – Jeanas-Lucas Godard’as. Iš pradžių aktoriui tekdavo kelių minučių vaidmenys: vaikinas iš kino teatro „Pamišėlyje Pjero“ („Pierrot le fou“, 1965), padavėjas „Alfavilyje“ („Alphaville“, 1965). Tačiau jau po metų jis suvaidino pagrindinį Polio vaidmenį filme „Vyriška–moteriška“ („Masculin, féminin“, 1966), atnešusiame Léaud vieną iš nedaugelio kino apdovanojimų: „Sidabrinį lokį“ už geriausią vyro vaidmenį Berlyno kino festivalyje. Jo nerimstantis Polis klaidžioja iš vienos Paryžiaus kavinės į kitą, ieškodamas gyvenimo tikslo. Išgeria litrus kavos, surūko daugybę cigarečių, skelbia radikalius šūkius, aistringai postringauja apie kiną, o dar dažniau apie seksą. Viskas baigiasi tragiškai. Ar Polis tapo nelaimingo atsitikimo auka, ar nusižudė? Jeanas-Pierre’as Léaud vaidina taip, kad, rodos, abu variantai gali būti teisingi. Įdomus epizodas, kai jo personažui siūloma pasirašyti protestą prieš brazilų intelektualų suėmimą. Ekrane tai atrodo žaismingai ironiška: plepėdamas apie amerikiečius, kapitalizmą ir moters krūtinę, jis lyg tarp kitko pasirašo, palydėdamas savo veiksmą cinišku komentaru. Po kelerių metų maištingo brazilų režisieriaus Glaubero Rochos radikalių metaforų kupiname filme „Septyngalvis liūtas“ („O Leão de Sete Cabeças“, 1970) jo herojus jau perpras čia vykstančius įvykius ir pasisakys politiniame mitinge. Pats Léaud atsimena: „Vienu metu Naująja banga tapo grupė jaunų Brazilijos režisierių, pasivadinusių „cinema novo“. Man buvo labai įdomu dirbti su pačiu ryškiausių iš jų, Glauberu Rocha. Jam atrodžiau įdomus kaip mūsiškės Naujosios bangos įsikūnijimas.“
Grįžkime į 1966-uosius. Jeanas-Pierre’as Léaud ir toliau filmuojasi pas Jeaną-Lucą Godard’ą. Jis neišrankus, pasirodo ir pagrindiniuose vaidmenyse, ir vos kelių minučių epizoduose, dažnai net tampa režisieriaus asistentu. Kartu su Anna Karina vaidina politiniame detektyve „Pagaminta JAV“ („Made in U.S.A.“, 1966), su Mireille Darc – juostoje „Savaitgalis“ („Week-end“, 1967), su Anne Wiazemsky filme – „Kinė“ („La chinoise“, 1967). Tai pats radikaliausias Godard’o kūrybos laikotarpis, kai užsikrėtęs kairuoliškomis idėjomis jis kūrė maištingas agitacines antiburžuazines juostas. Na, o praėjus beveik dviem dešimtmečiams Léaud vėl pasirodo Godard’o kriminalinėje dramoje „Detektyvas“ („Détective“, 1985), kur suvaidina policijos komisaro padėjėją, tiriantį prieš dvejus metus įvykdytą žmogžudystę.
Ar galima įsivaizduoti, kad pas tokius skirtingus režisierius aktorius vaidino iš esmės tą patį personažą: Truffaut romantiką ir Godard’o maištininką? Godard’as ir Truffaut dažnai varžėsi, abu pretendavo į aktorių ir net jo pavyduliavo. Tai aiškėja iš jų susirašinėjimo, kai Truffaut kaltina Godard’ą, kad šis pasinaudojo Léaud talentu filme „Vyriška–moteriška“ kaip entomologas, o Godard’as svaidosi įžeidžiančiomis pastabomis apie filmą „Amerikietiška naktis“. Tačiau pats Léaud buvo išmintingesnis, jis vadino Truffaut savo „tėvu“, o Godard’ą „dėde“.
Jeanas-Pierre’as Léaud turėjo nepaprastą gebėjimą perprasti režisierių sumanymus ir tiksliai juos įkūnyti. Iškart po debiuto jis šmėstelėjo Jeano Cocteau „Orfėjo testamente“ („Le testament d’Orphée, ou ne me demandez pas pourquoi!“, 1960), nors jo pavardės ir nerasime filmo titruose. 1969 m. jis pasirodė skandalingoje Piero Paolo Pasolini juostoje „Kiaulidė“ („Porcile“), kur suvaidino turtingo pramonininko sūnų, kuris negali užmegzti normalių santykių su mylima mergina, nes jaučia erotinį potraukį... kiaulėms. Pasolini taip aiškino herojaus seksualinę anomaliją: „Šie lytiniai aktai yra grynai simboliniai: kiaulės simbolizuoja visuomenę, kurioje gyvena jaunuolis ir jo tėvai.“ O savo memuaruose užsimena, kad pasiūlė šį vaidmenį Léaud kaip „motinos malonę paklydusiam sūnui“.
Net du kartus filmavimo aikštelėje Jeanas-Pierre’as Léaud susitiko su lenkų režisieriumi Jerzy Skolimowskiu, o jo kūryba, Godard’o patartas, domėjosi ir anksčiau. Marko vaidmuo 1967 m. Belgijoje sukurtame Skolimowskio filme „Startas“ („Le départ“) – viena iš aktoriaus kūrybos viršūnių. „Auksiniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje apdovanotos dramos herojus – prabangios moterų kirpyklos kirpėjas, o jo aistra – automobiliai. Artėja lenktynės, kuriose jis gali dalyvauti, tačiau neturi tokio automobilio, kuriuo norėtų startuoti. Tad nutaria žūtbūt gauti savo trokštamą mašiną. Beieškodamas sutinka Mišelę ir pamažu ją įsimyli... Filmas labai artimas Naujosios bangos stilistikai. Marko ir Mišelės sprendimai spontaniški, viskas vyksta staiga, netikėtai, lyg sumanymas ką tik užgimė autoriaus galvoje. Be to, juostoje daug prieštaringų emocijų: juoko ir pykčio, džiaugsmo ir nusivylimo. O pabaiga staigi ir netikėta. 1968 m. novelių filme „Dialogas“ („Dialóg 20–40– 60“), sukurtame trijų režisierių, tarp jų ir Skolimowskio, kurį sudaro tas pats pokalbis, pakartojamas trijų skirtingo amžiaus porų, jam teko įkūnyti jauniausią herojų.
1972 m. sukurtoje legendinėje Bernardo Bertolucci erotinėje dramoje „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“) Jeanas-Pierre’as Léaud suvaidino ambicingą, savęs nerealizavusį režisierių, pagrindinės herojės sužadėtinį. To vaidmens turbūt niekas per daug neatsimena, nes, anot paties Léaud, „Brando ir Schneider herojų santykiai tokie svarbūs, kad visa, kas vienaip ar kitaip nutolę nuo šio centro, galite vertinti truputį anekdotiškai, taip pat ir mane“. Be to, filmavimo aikštelėje aktoriui nė karto neteko susitikti su Brando. 2003 m. Bertolucci sukurs filmą „Svajotojai“ („The Dreamers“) apie savo, taip pat ir Léaud maištingą sinefilišką jaunystę, o aktorius trumpam šmėstels vaidindamas patį save.
Filosofas Gilles’is Delleuze’as režisierių Jeaną Eustache’ą pavadino „post-Naujosios bangos atstovu“. Su šiuo režisieriumi Léaud pirmą kartą susitiko 1966 m., kai suvaidino pagrindinį vaidmenį juostoje „Mėlynakis Kalėdų senis“ („Le père Noël a les yeux bleus“). Tai Danielis, svajojantis apie drabužius, moteris ir pinigus. 1973 m. Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu įvertintame Jeano Eustache’o filme „Mamytė ir kekšė“ („La maman et la putain“) Jeanas-Pierre’as Léaud sužavėjo kritikus Aleksandro vaidmeniu, kurį įvardijo kaip visos savo kartos simbolį. Tai gana drastiškas filmas, įkvėptas autobiografinių motyvų, apie laiką, susvetimėjimą ir chaosą, kurį išgyveno Prancūzijos sostinės bohema. Léaud šioje neįprasto meilės trikampio dramoje suvaidino jauną bedarbį intelektualą, nemokantį gyventi, pasiklydusį jausmuose ciniką. Tačiau gal pirmą kartą Léaud personažas – toks atstumiantis egoistas, be jokios sąžinės graužaties žeidžiantis artimuosius. 1981 m. Jeanas Eustache’as nusižudė, ir Léaud prarado sau labai artimą režisierių. Kartais net sakoma, kad Aleksandras – paskutinis tikrai sėkmingas Jeano-Pierre’o vaidmuo. Po trejų metų mirė ir François Truffaut.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Léaud šlovė lyg ir išblėso. Keturiasdešimties sulaukusio aktoriaus personažai jau tapo klasika. Praeitis buvo stulbinanti, ateitis miglota. Prancūzų intelektualo, „amžino studento“, lengvai plepančio apie karą ir taiką, etiką ir politiką, vyriškumą ir moteriškumą, vaidmuo reikalavo korekcijos dėl amžiaus bei pasikeitusios kino situacijos. Ryškiausias Naujosios bangos simbolis lyg ir tapo nebemadingas, režisieriai kurį laiką aktoriumi nesidomėjo.
Ankstesnieji Jeano-Pierre’o Léaud personažai įkūnijo tipišką to laiko miesto intelektualą, iki jo tokio veikėjo tiesiog nebuvo, bent jau atskleidusio tiek daug šio tipažo variantų ir subtilybių. Jo herojai gana savitai reaguodavo į aplinkinį pasaulį, dažniausiai užglaistydami konfliktus ir dramą pakeisdami tragikomedija. Léaud personažas gali ir ilgai, beveik visą laiką tylėti, ir palaikyti bet kurį nesibaigiantį pokalbį. Kartais aktorius tarsi stengiasi išsprūsti iš vaidmens rėmų, ir tai jo herojų žavesio paslaptis: jaudinančios jo vaidybos klaidos, pasikartojimai, atsiradę nereikalingi žodžiai ir gestai. Gilles’is Delleuze’as išrado terminą, kuriuo galima apibūdinti labai specifinį aktoriaus amplua, – „profesionalus neaktorius“, lyg mediumas sugebantis įkūnyti režisieriaus sumanymus.
Iš esmės Léaud liko 7-ojo dešimtmečio savo įvaizdžio ir šlovės įkaitu. Kad ir kokį epizodą jis vėliau vaidintų, šis visuomet kupinas aiškių užuominų, psichologinių nuorodų į aktorių išgarsinusius filmus. Prancūzų režisierius Olivier Assayasas kartą pasakė: „įdomus dalykas su tuo Léaud. Dauguma aktorių gauna vaidmenis, kad sukurtų tam tikrą charakterį, Léaud visada buvo išnaudojamas kaip Léaud. Sunku suskaičiuoti, kiek buvo sukurta filmų, kuriuose režisieriai statė jį prieš kamerą ir prašė, kad jis tiesiog būtų savimi.“
Būtent Olivier Assayasas filme „Bundantis Paryžius“ („Paris s’éveille“, 1991), anot paties aktoriaus, leido jam sukurti kitokį personažą: „Aš pagaliau suvaidinau savo amžiaus žmogų, kuriam keturiasdešimt septyneri metai ir kuris turi suaugusį dvidešimtmetį sūnų.“ Kito Assayaso filmo „Irma Vep“ (1996) pagrindinis motyvas – prancūzų kino krizė. Jeanas-Pierre’as Léaud suvaidino režisierių Renė Vidalį, tapusį gana karikatūrišku personažu – kadaise jis buvo ryškių politinių juostų autorius, bet jau seniai prarado buvusią šlovę ir kuria niekam nereikalingą šlamštą.
Tačiau bene sėkmingiausiu galima pavadinti brandaus Jeano-Pierre’o Léaud susitikimą su suomių kino chuliganu Aki Kaurismäki. Režisierius pasikvietė legendinį aktorių suvaidinti tragikomedijoje „Aš pasisamdžiau žudiką“ („I Hired a Contract Killer“, 1990). Nejaunas prancūzų emigrantas Anri Bulanžė, dėl neaiškių priežasčių priverstas bėgti iš tėvynės, gyvena Londono darbininkų kvartale. Netekęs darbo bando nusižudyti, bet nepavyksta ir jis nutaria pasisamdyti žudiką. Filme atsiskleidė nerealizuotas Léaud komedinio aktoriaus talentas, liūdno klouno kaukė... Kaurismäki vėliau kalbėjo: „Dirbti su Léaud buvo smagu, nes aš visada žavėjausi jo vaidyba... Dabar nudanginau jį į Londoną, į svetimą kraštą, kur reikėjo kalbėti svetima kalba. Jis iš pradžių buvo labai išsigandęs, kartais pabėgdavo iš filmavimo aikštelės, ir man visą filmavimo laiką teko jį vestis paskui save kaip vaiką. Jau pačią pirmą savaitę jį ištiko nervinis priepuolis ir ištempti aktorių šiame pragare su šilkinėmis pirštinėmis prilygo žygdarbiui. Bet galų gale mes sušokome polkutę...“ Kaurismäki panaudojo filme ir tikrus Léaud gyvenimo faktus. Šis nervingas vyras prieš vieną filmavimą trenkė pagyvenusiai moteriškei gėlių vazonu per galvą, nes ji per daug triukšmavo, ir pateko į policiją. Gal vienintelis agresijos protrūkis gerokai apkartino aktoriaus gyvenimą... Vėliau nedidelius vaidmenis Léaud suvaidino ir kituose šmaikštaus suomio filmuose „Bohemos gyvenimas“ („La vie de bohème“, 1992) ir „Havras“ („Le Havre“, 2011).
2001 m. Kanų kino festivalyje FIPRESCI apdovanojimą pelniusiame režisieriaus Bertrand’o Bonello filme „Pornografas“ („Le pornographe“) Léaud labai įdomiai suvaidino senį režisierių, kuris po ilgos pertraukos vėl imasi kurti pornofilmą, dedasi kūrėju, imituoja protinį darbą ir atrodo labai apgailėtinai. Dėl savo netikusio gyvenimo tenka teisintis sūnui, kuris, neatlaikęs gėdos, nutraukė su juo santykius dar paauglystėje. Dabar jie vėl susitinka. Léaud partneris šiame filme buvo naujos kartos veidas, iš brolių Dardenne’ų filmų pažįstamas aktorius Jérémie Renier.
Kinų meditacinio kino meistras Tsai Ming-liangas sako retai įsimenantis filmų dialogus, kur kas geriau prisimena vaizdus. Nepakartojamas Jeano-Pierre’o Léaud veidas „Keturių šimtų smūgių“ finale visam laikui pakeitė jo sampratą apie kiną. Prancūzijoje sukurtoje kino misterijoje „Veidas“ („Visage“, 2009) režisierius pasakoja apie Taivano režisierių, po motinos mirties vykstanti į Paryžių kurti filmą Luvre. Parke ant suoliuko jis susitinka tą patį smarkiai susenusį, sutrikusį Antuaną iš „Keturių šimtų smūgių“. Beveik bežodės filmo scenos su Léaud ir Jeanne Moreau traktuojamos kaip didžiausia meilės to laikotarpio kinui išraiška.
2000 m. Jeanas-Pierre’as Léaud buvo apdovanotas garbės „Cezariu“, o šiemet pagerbtas Kanuose. Specialioje festivalio programoje buvo parodytas ispanų režisieriaus Alberto Serra filmas „Liudviko XIV mirtis“ („La mort de Louis XIV“, 2016) apie paskutines, kančios kupinas Karaliaus Saulės dienas. Pagrindinį vaidmenį atliko Jeanas-Pierre’as Léaud.
Jis suvaidino beveik aštuoniasdešimtyje filmų. Ne tik vaidybinių, bet ir dokumentinių, pasakojančių apie tuos didžiuosius, su kuriais jam buvo lemta susitikti. Mėgino jis ir režisuoti, rašė scenarijus. Bet bendravimas su genijais, matyt, lėmė, kad tai buvo tik bandymai. Jeanas-Pierre’as Léaud tapo bendriniu personažu, kuris ryškiausiai perteikė 7-ojo dešimtmečio refleksijas. Anot Aki Kaurismäki, „filmai gali turėti laimingą pabaigą, bet Léaud visada liks Liūdnojo veido riteris...“ Dabar jis filmuojasi be galo retai, labai kruopščiai renkasi scenarijus ir režisierius. Kartą aktorius pasakė: „Man visą gyvenimą sekėsi, – filmavausi pas režisierius, kuriuos pažindavau ir pamildavau kaip sinefilas. Aš – kiną mylintis žmogus, atsidūręs prieš kamerą...“
