Į žvaigždes
Brad Pitt
Brad Pitt
Galima sakyti, kad Bradas Pittas – klasikinis amerikietiškos svajonės įsikūnijimas. Vaikinukui, užaugusiam tipiškoje amerikietiškoje aplinkoje, Marko Twaino krašte (Springfilde, Misūrio valstijoje), regis, be didesnių pastangų pavyko prasimušti į „svajonių fabriką“. Vos po septynių mėnesių nuo atvykimo į Los Andželą, kai netikėtai metė žurnalistikos studijas ir nusprendė tapti aktoriumi, dvidešimt dvejų Pittas jau atkreipė kino agentų dėmesį. „Visi ieškojo darbo arba tuokėsi, o aš nenorėjau nei vieno, nei kito“, – vėliau apie savo avantiūrą aiškino Pittas.
Suvaidinus kelis nedidelius vaidmenis kine ir televizijoje, Pitto proveržiu tapo dešimties minučių pasirodymas feministiniame Ridley Scotto kelio filme „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“, 1991). Anuo metu kontroversišku laikytame filme Pittas vaidina saldžialiežuvį autostopu keliaujantį gražuolį su kaubojaus skrybėle. Jis žino, ko nori moterys, be to, nedvejodamas gali jas apiplėšti. Aktoriui tereikėjo kelių scenų, kad parodytų visą savo potencialą – nuo komiko iki svajonių meilužio. O blogo berniuko charizma ir seksualinio žaismingumo derinys (ypač ugninga meilės scena su Geena Davis) užtikrino Brado Pitto, kaip sekso simbolio, statusą. Kartu šis vaidmuo įkūnija viską, nuo ko aktorius vėliau bandys pabėgti.
Auksiniai metai
Lyriškame Roberto Redfordo filme „Čia teka upė“ („A River Runs Through It“, 1992), Normano Macleano autobiografios ekranizacijoje apie brendimą vaizdingų Montanos peizažų fone, Pittas suvaidino azartišką pagrindinio personažo jaunesnįjį brolį ir atrodė neįtikėtinai panašus į jauną Redfordą. Vėliau režisierius prisipažino, kad Pittą vaidmeniui pasirinko ne dėl aktorinių gebėjimų, o vidinio konflikto, kuris jį ir sudominęs. Pittas filme išties talentingai atskleidė pavojingą personažo angelišku veidu laviravimą tarp žavesio ir savidestrukcijos. „Čia teka upė“ įtvirtino aktorių kaip Redfordo įpėdinį, naują Holivudo auksinį berniuką.
Edwardo Zwicko šeimyninėje sagoje „Rudens legendos“ („Legends of the Fall“, 1994) aktorius sukuria dar vieną maištininko, šįkart ilgaplaukio, šuoliuojančio su laukinių arklių bandomis, Tristano vaidmenį. Šiame filme apie tris brolius iš Montanos Pittas vėl romantiškas herojus, sulaužantis visas taisykles, tačiau išgyvenantis. Abiejuose filmuose jo personažai labiau priklauso gamtos pasauliui nei visuomenei, tokie ištikimi patys sau, kad jiems atleidžiama viskas. Melodramatiškas Tristano vaidmuo sutvirtino Pitto pozicijas Holivudo padangėje ir pelnė pirmąją „Auksinio gaublio“ nominaciją.
Tais pačiais metais pasirodo ir Neilo Jordano „Interviu su vampyru“ („Interview with the Vampire“, 1994), kuriame Pittas vaidina kilnų vampyrą, kenčiantį dėl savo prigimties ir nuolatinių moralinių dilemų. Nepaisant homoerotinių poteksčių, tiek Tomo Cruise’o, tiek Pitto bekraujus vaidmenis, kuriuos, regis, tik apsunkino storas makiažo sluoksnis, užgožė dvylikametė Kirsten Dunst. Pats Pittas galiausiai pripažino, kad net jam pačiam depresyvus ir pasyvus personažas neatrodė įdomus, o filmavimas buvo tikra kančia. Vėliau Pittas imasi vaidmens dar viename milijoninio biudžeto filme – Jeano-Jacques’o Annaud „Septyneri metai Tibete“ („Seven Years in Tibet“, 1997). Šįkart jis įkūnija austrų alpinistą Heinrichą Harrerį, kuris 1944 m. pabėgo iš britų karo belaisvių stovyklos į Tibetą, kad apsigyventų tarp taiką išpažįstančių budistų. Kritikai ironiškai rašė, kad net Bradui Pittui nepavyko nacio paversti simpatišku (prasidėjus filmavimui, buvo paskelbti dokumentai, kad Harreris 1933 m. įstojo į nacių partiją, o 1939-aisiais tapo SS nariu). Gal dėl to atrodo, kad Pittas nejaukiai jaučiasi personažo kailyje. Kaip visada žavus, bet paviršutiniškas ir neįtikinamas. Saldus Brado Pitto grožis neišgelbsti ir Martino Bresto „Džo Bleko viešnagės“ („Meet Joe Black“, 1998), regis, aktorius dar kartą „paslysta“ imdamasis ne savo kalibro vaidmens ir sukuria blankoką bei monotonišką mirties, susižavėjusios žmogiškomis banalybėmis, personifikaciją.
Netikėti posūkiai
Dešimtame dešimtmetyje aktorius dėjo daug pastangų, kad išsinertų iš auksinio berniuko odos ir, kaip pats sakė, „suvaidintų ką nors su trūkumais“. Jau vienu pirmųjų savo vaidmenų filme „Džonis Sveidas“ („Johnny Suede“, rež. Tom DiCillo, 1991) Pittas parodė, kad nenori būti tik dar vienu Holivudo gražuoliuku, tad vaidina nevykėlį ekstravagantiškos šukuosenos muzikantą. Vėliau imasi serijinio žudiko vaidmens Dominico Senos „Kalifornijoje“ („Kalifornia“, 1993). O Tony Scotto filme „Tikra meilė“ („True Romance“, 1993), kuriam scenarijų parašė į šlovės olimpą dar tik kopiantis Quentinas Tarantino, suvaidino kelioms minutėms pasirodantį narkomaną. Pittas pats pasiprašė šio vaidmens, improvizavo didžiumą dialogų ir pademonstravo puikius komedinius gebėjimus. „Iš tiesų mėgstu kraštutinumus. Tai visada įdomu. Holivude iš tavęs laukia to paties. Aš mėgstu nuvilti žiūrovų lūkesčius“, – sakė Pittas.
Tačiau būtent susitikimą su režisieriumi Davidu Fincheriu galima laikyti viena didžiausių aktoriaus sėkmių. Fincherio dėka Pittas kilsteli savo, kaip „rimto“ aktoriaus, reputaciją, sukuria vieną ikoniškiausių vaidmenų bei, žinoma, susižeria ne vieną apdovanojimą. Pirmasis jų bendras darbas – trileris „Septyni“ („Seven“, 1995), perteikiantis gana pesimistišką požiūrį į šiuolaikinį pasaulį (ar žmogiškąją prigimtį apskritai). Pittas vaidina neįvardyto miesto, filme tampančio savotiška požemių pasaulio metafora, žmogžudysčių skyriaus detektyvą, karštligiškai persekiojantį žudiką maniaką. Savimi pasitikintis karštakošis detektyvas Milsas yra puiki atsvara filosofiškam Morgano Freemano personažui. Pitto Milsas – ir tipiškas veiksmo herojus, ir pasmerkta siela, nes visus vilties likučius Fincheris supakuoja į kartoninę dėžę filmo finale.
Tais pačiais metais Pittas pasirodo visiškai kitame amplua – Terry Gilliamo distopijoje „Dvylika beždžionių“ („12 Monkeys“, 1995). Čia jis su polėkiu – paklaikusiomis akimis, trūkčiojančiais rankų judesiais – vaidina išprotėjusį anarchistą ir gyvūnų teisių gynėją. Išties puikus darbas, kuriant gana paviršutinišką personažą. Už šį vaidmenį aktorius pelnė kritikų pripažinimą, „Auksinį gaublį“ ir pirmąją „Oskaro“ nominaciją.
Airių teroristo vaidmuo Alano J. Pakulos filme „Velnio sėkla“ („The Devil’s Own“, 1997) tampa savotiška mankšta vaidmeniui Guy’aus Ritchie filme „Vagišiai“ („Snatch“, 2000), kuriame Pittas suvaidina išprotėjusį airių ir romų kilmės boksininką, „vieno smūgio“ Mikį, turintį mirtiną dešinės rankos smūgį ir Edipo kompleksą. Pittas kritikų ir vėl buvo liaupsinamas už savo komedinį talentą, o jo nesuprantamą airišką akcentą „The Independent“ išrinko kaip vieną blogiausių kino istorijoje. Reikia pripažinti, kad kalbėti su akcentu Pittui tikrai niekada nesisekė, iš to vėliau gana smagiai pasišaipė Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“, 2009), tereikia prisiminti garsiąją „buongiorno“ sceną.
Drąsiai galima sakyti, kad tikrasis Pitto dešimtmečio tour de force – tai jo übermensch, mačo, mesijo Tailerio vaidmuo Fincherio „Kovos klube“ („Fight Club“, 1999), dėl kurio aktorius paaukojo net savo priekinius dantis. Kartu tai savotiškas posūkis aktoriaus karjeroje – komiška jo ankstyvojo auksinio berniuko apoteozė ir anarchistiška jos subversija. Fincheris sakė, kad iš pat pradžių žinojo, jog Tailerį turi vaidinti Pittas. Pasak jo, tai Brado personažas, nes vaikiškas anarchizmas jam būdingas labiau, nei daugelis įsivaizduoja.
Pittas filme charizmatiškas ir kartu grėsmingas, įkūnijo viską, kuo vyrai norėjo ar tebenori būti. Ir tai padarė taip gerai, kad galiausiai turėjo būti sunaikintas. Kartu „Kovos klubas“ – tai anarchistiška reakcija į visuomenę, kuri labiausiai rūpinasi status quo. Kaip sakė pats Pittas, filmu norėta sukurti alternatyvą šiuolaikinio gyvenimo cinizmui ir paralyžiui: „Turėtume savęs paklausti, kur link judame? Ko filme klausia Taileris: nors mums ir peršama, kad gyvenime svarbiausia automobilis, butas ir mūsų sėkmės versijos, tai gimdo tik impotenciją, izoliaciją, vienatvės ir nevilties jausmą. Taip yra todėl, kad mums reikia kažko daugiau. Šiuo metu judame į aklavietę – sielos paralyžiaus ir dvasinės atrofijos. Esu tas, kuris, atrodo, turi viską, tačiau patikėkite, tai nepadeda geriau miegoti.“
Planas B
Kritikų nušvilptas istorinis epas „Troja“ („Troy“, rež. Wolfgang Petersen, 2004) – pirmasis Pitto prodiusuotas filmas. Jame pats aktorius vaidina Achilą, labiau primenantį roko žvaigždę, demonstruojančią naujausio modelio helenistinius drabužius, nei legendinį karį. 2001-aisiais Pittas kartu su Jennifer Aniston ir Bradu Grey’umi įkūrė prodiuserinę kompaniją „Plan B Entertainment“. Po skyrybų su Aniston Grey’us perėjo į „Paramount Pictures“ ir Pittas tapo vieninteliu kompanijos savininku. „Iš tikrųjų „Plan B“ yra nedidelė garažo grupė, kurią sudaro trys asmenys, o mūsų tikslas – padėti sudėtingai medžiagai pasiekti ekranus ir dirbti su režisieriais, kuriuos gerbiame“, – sakė Pittas. Kompanija išties pademonstravo nepriekaištingą instinktą, po savo sparnu priglausdama tokius filmus kaip „Dvylika vergovės metų“ („12 Years a Slave“, 2013), „Selma“ (2014), „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015), „Mėnesiena“ („Moonlight“, 2016), „Valdžia“ („Vice“, 2018) ir kt. Taip pat suteikė daugiau galimybių pačiam aktoriui rinktis jam įdomius vaidmenis.
Tuo pat metu, kai plačiai aprašyta „chemija“ su būsima žmona Angelina Jolie filme apie samdomus žudikus „Ponas ir ponia Smitai“ („Mr. & Mrs. Smith“, 2005) Pittą įtraukė į bulvarinės spaudos epicentrą, aktorius toliau kruopščiai plėtė savo amplua tokiuose filmuose kaip Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Babelis“ („Babel“, 2006), brolių Coenų komedija „Perskaityk ir sudegink“ („Burn A er Reading“, 2008), Davido Fincherio „Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“, 2008).
Gonzálezo Iñárritu „Babelyje“, kurio personažai kenčia dėl savo klaidų, Pittas sukuria ir vieną brandžiausių savo vaidmenų. Čia aktorius prislopintai, susitelkdamas į vidinius personažo išgyvenimus, kuria amerikiečių turisto Ričardo, tėvo ir vyro, patekusio į tragiškas aplinkybes, vaidmenį. „Babelis“ siūlo ir politines temas (pvz., kaip susikerta asmeninis gyvenimas ir politika), nebūdingas Pitto karjerai, nors vėliau aktorius taps politiškesnis (vaidins tokiose politinėse satyrose kaip „Didžioji skola“, „Karo mašina“, ką jau kalbėti apie filantropinę veiklą). Coenų „Perskaityk ir sudegink“ savo karikatūrišką personažą, fitneso trenerį Čadą (kietas kūnas, minkštos smegenys) Pittas kuria su tokia energija ir pasimėgavimu, kad jam sunku atsispirti. Aktorius, regis, vaidina Čadą sau įprastame registre. Jis nėra vien tik gobšus klounas, jis – idiotas, nepraleidžiantis progos „pavaidinti“ Bradą Pittą „Šnipų žaidimo“ tęsinyje.
Poetinėje Andrew Dominiko vesterno revizijoje „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ („The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford“, 2008) Pittas grįžta į Vakarus ir sukuria vieną geriausių savo vaidmenų, įkūnydamas garsųjį nusikaltėlį. Pitto vaidmuo šiame filme atskleidžia milžinišką aktoriaus savikontrolę ir diapazoną. Jis kuria daugialypį personažą, panirusį į egzistencinius apmąstymus: žavingą ir maniakišką, paslaptingą ir nenuspėjamą. Vienoje scenoje jis kankina vaiką, po to apsiverkia; grasina nužudyti savo bendrininką, o po to pratrūksta juoktis. Pasikartojančiuose kadruose matome vienišą Pitto figūrą Laukinių Vakarų plačių peizažų fone – tai nuoroda į mitinį personažo statusą. Tačiau šeimos aplinkoje Džesis gali būti tiesiog geraširdis tėvas. Kartu filmą galima interpretuoti kaip savotišką savo žvaigždės statuso ir magnetizmo autorefleksiją.
„Aš suprantu paranojos esmę. Tam tikra prasme suprantu, ką reiškia būti medžiojamam. Tačiau filmas yra apie šį tą daugiau. Tikroji tragedija ta, kad Džesis galėjo išgyventi. Jis kovojo su savimi ir šią kovą pralaimėjo“, – sakė Pittas.
Pittas nusifilmavo ir kitame Dominiko filme „Kazino apiplėšimas“ („Killing Them Softly“, 2012), kuriame įkūnijo dar vieną žudiką, tik ne tokį garsų. Pitto Džekis Koganas dirba greit, nemėgsta suartėti su aukomis, žudo rafinuotai, iš tam tikros distancijos. Tačiau gangsterių filmo žanras Dominikui tėra pretekstas kalbėti apie 2008-ųjų krizę, JAV visuomenę, grimztančią į politinį chaosą. Ne veltui Pitto personažas filmo pabaigoje sako: „Amerika – tai ne šalis. Amerika – tai verslas.“
Dar vienas niekšo portretas aktoriaus filmografijoje – Vestris Ridley Scotto filme „Patarėjas“ („The Counsellor“, 2013). Pitto Vestris – klastingas sukčius su kaubojaus skrybėle ir ponio uodegėle. Mirties scena finale – viena siaubingiausių, kokią gali išgyventi A klasės kino žvaigždė. Pats Pittas yra sakęs, kad ką jau ką, bet talentingai numirti geba.
Nors Steveno Soderbergho „Oušeno vienuoliktuke“ („Ocean’s Eleven“, 2001) ir jo tęsiniuose Pittas kuria dar vieną alfa patino vaidmenį, jis pademonstruoja ir neregėtą talentą – vaidinti valgydamas. Jo Rastis Rajanas nuolatos ką nors kramto. Greitasis maistas yra pasikartojantis motyvas ir Bennetto Millerio filme „Žmogus, pakeitęs viską“ („Moneyball“, 2011), pasakojančiame apie beisbolo revoliucionierių Bilį Byną ir jo bandymus pakeisti požiūrį į populiariausią JAV sporto šaką ir, žinoma, savo gyvenimą. Šiame filme, teigiančiame, kad reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turime, Pittas jautriai kuria iš pažiūros nervingo kietakakčio, įstrigusio nesėkmėse ir nuoskaudose, portretą. Jis ambicingas ir nepasitikintis savimi, įtūžęs ir atsitvėręs sienomis, už kurių slypi tik „maža išsigandusi mergaitė“, kaip kad dainuoja Pitto personažo duktė. Už šį filmą aktorius buvo nominuotas dar vienam „Oskarui“.
Pittas prodiusavo ir Terrence’o Malicko „Gyvenimo medį“ („The Tree of Life“, 2011), kuriame įkūnijo XX a. Amerikos patriarcho archetipą: griežtą ir uždarą, norintį suteikti šeimai visą pasaulį ir kartu ją nepataisomai moraliai apnuodijantį.
Filme Pittas itin tiksliai išryškina šiuos prieštaringus personažo impulsus ir kartu su savo paties mitinės įžymybės aura įkūnija žmogų, kuris niekada nepatenkino savo paties įvaizdžio. Aktorius meistriškai geba sluoksniuoti personažą, prisisunkusį gėdos ir savigraužos jausmo, sukuria trintį tarp jo išorės ir vidinių išgyvenimų. Galbūt, jeigu Malickas nebūtų parodęs, kaip Pittas priverčia „gilius vandenis tekėti tyliai“, Jamesas Gray’us („Ad Astra“) niekada nebūtų į juos paniręs.
Aktorius sakė, kad puikiai pažįsta mentalitetą „tėvas žino geriau“, supranta, kokią įtaką tėvo figūra gali turėti vaikams ir kokį spaudimą bei frustraciją jis pats patiria, siekdamas būti lyderiu ir aprūpinti šeimą. Aktorius taip pat yra prisipažinęs, kad kiekviename vaidmenyje mato savo tėvą. „Tam tikra prasme aš jį kopijuoju. Jis pats užaugo dideliame skurde, visada darė viską, kad suteiktų man geresnį gyvenimą. Jis stoikas, liepęs man niekada nepasiduoti, būti stipriam, nerodyti savo silpnybių. Tačiau neįmanoma savęs pažinti nepripažinus savo silpnybių ir abejonių.“
Nuotykiai kare
Jau „Rudens legendose“ Pittas įrodė, kad gali bėgioti po apkasus, būriais žudyti vokiečių kareivius ir nuiminėti jų skalpus. Pratęsti šią misiją aktorius grįžta su Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“. Tik kur kas komiškesniame amplua. Nors šou filme, reikia pripažinti, priklauso Christopherio Waltzo esesininkui Lindai, Pitto vaidinamas absurdiškas leitenantas Aldas toks patrauklus dėl to, kaip aktorius laviruoja tarp personažo karikatūros ir moralinio aiškumo žinant, kad esi teisingoje istorijos pusėje. Pats Tarantino sakė, kad jau rašydamas scenarijų žinojo, jog Aldo vaidmuo turės atitekti Bradui.
Į Antrojo pasaulinio karo lauką Pittas sugrįžta su dar vienu filmu – Davido Ayerio „Įniršiu“ („Fury“, 2014). Kitaip nei Tarantino, kuriantis kinematografinę pasaką, alternatyvą istoriniams faktams, Ayeris bando kuo realistiškiau pavaizduoti karo žiaurumus. Tačiau filmas neišvengia senų gerų klišių, romantizuojančio žvilgsnio į karą ir mačizmą. Brado Pitto vaidinamas seržantas „Karo tėtušis“ dažniausiai yra tiesiog žiaurus, o ne kilnus. Marco Forsterio filme „Pasaulio karai Z“ („World War Z“, 2013) apie zombių apokalipsę Pittas dar kartą vaidina „kietą vyruką“ ir išgelbsti pasaulį. Vis dėlto neatrodo, kad kariniai filmai būtų Pitto stiprybė, net ir kur kas satyriškesniame Davido Michôdo filme „Karo mašina“ („War Machine“, 2017) apie Amerikos kariuomenės bandymus „atstatyti“ Afganistaną.
Paskutinė Holivudo žvaigždė
Kol banguojančiame ir netolygiame Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“, 2019) Leonardo DiCaprio senstanti televizijos žvaigždė Rikas Daltonas tragikomiškai verkšlena ir prakaituoja, dėmesį kontroliuoja būtent Pittas, jo ištikimas bičiulis ir kaskadininkas Klifas. Aktorius taip taupiai ir subtiliai kuria personažą, geba parodyti jo tamsiąją, mįslingąją pusę, slypinčią už patrauklaus fasado, kad Tarantino pasufleravimai apie Klifo praeitį atrodo mažų mažiausiai nereikalingi. Klifas – ir vyriškumo idėjos, kurią DiCaprio personažas tik „vaidina“ (kaip ir pats Bradas Pittas), įsikūnijimas. Filme ir tiesiogiai, ir metaforiškai matome, kiek įdomių randų ir raukšlių įgijo buvęs auksinis berniukas. Klifas tiesiog prisodrintas ankstesnių Pitto vaidmenų (kine ir tikrovėje) – nuo narkomano iki psichopato žudiko. Ko verta vien Bruce’o Lee (personažo) užuomina, kad Klifas per gražus būti kaskadininku. Pagaliau matome pilnakraujį žmogų, o ne karikatūrą, kas neretai nutinka Tarantino kine.
Jameso Gray’aus filme „Ad Astra“ (2019) Pitto vaidinamas astronautas Rojus išsiunčiamas į Saulės sistemos pakraštį, kad stotų akistaton tiek su Tėvo figūra, tiek su pačiu savimi. Pittas vaidina santūrų, emociškai paralyžiuotą vyrą, kuriam patinka jo darbas, nes izoliuoja nuo likusio pasaulio. Kaip ir jo tėvas Klifordas Makbraidas (Tommy Lee Jones), kuris dingo prieš šešiolika metų, ieškodamas visatoje tolimų civilizacijų, Rojus yra drąsos pavyzdys, labiausiai bijantis atsiverti kitiems žmonėms. Savo tyliu būdu jis tampa vyriškumo parodija, kaip kad Taileris iš „Kovos klubo“; tobulas herojus, labiau kankinamas žmonių menkystės nei kosmoso platybių. Šioje egzistencialistinėje kosminėje odisėjoje aktorius sukuria vieną liūdniausių, santūriausių ir sukaupčiausių savo vaidmenų. Dar kartą įrodo, kaip minimaliomis priemonėmis, vien akimis, žvilgsniu, gali perteikti protagonisto vidinę sumaištį ir kančią. „Nesitikėjau, kad Bradas gali būti toks subtilus aktorius. Jis labai protingas, įžvalgus, puikiai supranta žmonių elgesį. Tam tikra prasme, techniniame lygyje, Pittas yra nepakankamai įvertintas. Vienas malonumas dirbti su tokiu aktoriumi“, – sakė Jamesas Gray’us.
Gali būti, ką netiesiogiai pranašauja Tarantino filmas, kintančioje Holivudo sistemoje, kurioje franšizių pavadinimai ir herojų vardai reiškia vis daugiau, Pittas yra viena paskutinių žvaigždžių. Pats aktorius sako ketinantis vaidinti vis rečiau, nes norėtų daugiau laiko skirti savo seniems pomėgiams – dizainui, vizualiesiems menams.
