Įminti talento mįslę
Atrodė, lengva – mačiau visus jo vaidmenis dar nuo Višinskio Kazio Inčiūros „Žemaitėje“. Skaičiau bene viską, kas apie jį parašyta, pats šį bei tą rašiau. Tad „medžiagos“ per akis. Ir, parašęs porą pastraipų, mečiau – nebuvo paties R. Adomaičio. Jis tarsi vanduo pro pirštus, vis išsprūsdavo, buvo nepagaunamas ir neapčiuopiamas...
Kažkada, dar šviesiais Renesanso laikais, mene susiformavo dvi kryptys. Ir menininkai buvo vadinami artistais bei artisanais. Artistai – kūrėjai, originalių, nepakartojamų meno kūrinių autoriai. Artisanai – amatininkai, reprodukuotojai, plataus vartojimo pusiau meninių prekių gamintojai. Teatre artisanai vadinami aktoriais. Jų turime daug. Artistų – maža. Bet jais didžiuojamės, jų einame žiūrėti, jų menu remiasi mūsų teatro laimėjimai. Artistai – vaidmenų kūrėjai, artistai – režisieriai ir scenografai, artistai – dramaturgai ir kompozitoriai. Artistai – Sviatoslavas Richteris ir Dmitrijus Šostakovičius, M. K. Čiurlionis ir Romualdas Juknevičius, Juozas Miltinis ir Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ir Vladas Bagdonas... Daug jų, bet – ir kaip maža. Artistai, gavę Dievo dovaną ir tą dovaną kasdien, kasvakar, kiekvieną akimirką atiduodantys mums, žiūrovams. Artistas, kaip ir mitologinis karalius Midas, turi galią paliestą daiktą paversti auksu. Tiesa, Midas blogai baigė. Betgi ir artistai sudega kūrybinės liepsnos kaitroje – fiziškai ar dvasiškai (tada jie tampa artisanais). Teatre sudega, net pelenų nepalikdami. Recenzijose ir kino kronikoje artistai atrodo artisanais, nes nėra galimybių atgaivinti patį meno gimimo stebuklą – kūrybą scenoje. Pernelyg efemerinis, subjektyvus ir pats teatro menas, ir mūsų santykis su juo. Sakysit – na, o kine? Kas yra vaidmuo – tai artistas plius režisierius, plius operatorius, artistas plius montažas, plius rakursas, plius planas, tai juosta, užfiksavusi tą ar kitą momentą, kūrybos ar gamybos akimirką. Ir sunku pasakyti, kas iš tikro sukūrė vaidmenį – artistas ar režisierius, talentingai sumontavęs kilometrus kino juostos, operatorius ar tas titruose nenurodomas aktorius, įgarsinęs ekrane matomą kolegą...
Taigi – Artistas Regimantas Adomaitis. Vienas iš nedaugelio, kuriais matuoju mūsų teatro lygį. Šiandien artistams suskaičiuoti man užtenka rankos pirštų (gal taip visada buvo, tik ilgainiui pasidarėm atlaidesni, artistais ėmėme vadinti vis didesnį būrį išmoningų artisanų, diplomuotų specialistų).
Artistas R. Adomaitis atėjo į mano teatrinį gyvenimą dar anais Kauno laikais, kai jiedu su Vytautu Tomkum pasirodė Johno Steinbecko „Pelėse ir žmonėse“ Regimantas Adomaitis – Jeano-Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ ar Arthuro Milerio „Kainoje“ R. Adomaitis Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (prisimenu, negaliu užmiršti jo priešmirtinio, tokio drastiško ir turbūt vienintelio įmanomo toje situacijoje gesto) ir Almanto Grikevičiaus „Saduto tūto“ (kažkaip tyliai, be triukšmo filmas dingo, o aidas – nostalgiškas, intonacinis – liko – pats nežinau kodėl ). Mindaugas, Mažvydas, Kaligula, Borkmanas... Tai vis – R. Adomaitis. Mačiau ir kitus juos vaidinant, gal kartais ir ne prasčiau, bet man tai R. Adomaičio personažai. Gal todėl, kad jie – „mano“, kad visada su manimi. Tai – „mano“ teatras, kaip visi E. Nekrošiaus spektakliai, kaip J. Miltinio didieji spektakliai, kaip „Dėdė Vania“ ir dar kai kas – tai, kas yra mano turtas, mano nuosavybė, šventė, kuri visada su manim. R. Adomaitis suvaidino daug. Jį noriai kviečia kino studijos. Jį stengiasi užimti savo spektakliuose Akademinio dramos teatro režisieriai. Bet išlieka atmintyje – ne ten, kažkur smegenyse, o visos tavo esybės atmintyje, regimi ir apčiuopiami, realiai egzistuojantys – tie, išvardytieji... Nors ir „Žaidžiame Strindbergą“, ir „Ančiuko kryžiuje“, ir „Akis į akį su visais“ Adomaitis buvo ryškus, iškilus, dramatiškas, tikras. Tik gal pernelyg stambaus kalibro sviedinys pataikė į alytiškės serijos namelius. Suprasdamas kolektyvinės kūrybos akto prasmę ir esmę, apsuptas išmaningų aktorių, Regimantas vis vien tokiuose spektakliuose ir filmuose lieka „akis į akį su visais“, vienas, skyrium. Kaip naujausiame filme „Žmogaus iš „Mersedeso“ dosjė“, kurį tyčia nuėjau pažiūrėti, prieš sėsdamas rašyti šį rašinį. Vaidina nemaža aktorių, pasirinkta gera tema, taisyklingai sudėstyti idėjiniai ir kitokie akcentai, net yra kažkoks nūnai madingas „dokumentalumas“, tačiau išėjo dar vienas prastas filmas. Dar viena juosta apie užsienio šnipus, apie gerai dirbančius mūsiškius kontržvalgybininkus, apie „vitrininį“ užsienio gyvenimą (jachtos, reklamos žiburiai, komfortas) ir apie „natūralų“, „paprastą“ mūsiškį (kiaušinius renkantis Nikolajus Kriučkovas, supuvusi jo „hasiendos“ tvora). Truputis melodramos, kiek detektyvo, publicistikos, tiksliai atmatuotos patriotizmo, „filosfiškumo“ (teksto lygmeniu), demaskavimo, psichologizmo, lyrikos dozės. Dar vienas kino produkcijos gaminys, taip ir netapęs meno kūriniu. R. Adomaitis vaidina šnipą diplomatą, pradedantį suprasti savo veiklos beprasmybę ir nehumaniškumą, kai filmo kūrėjai „leido“ jam pamilti tarybinę rentgenologę (ir jau pirmoje serijoje išsėmė šią temą), prarasti dukterį (ji atsirado ir žuvo antroje serijoje). Kiek tokio likimo variantų jau esame matę! Ir vis vien R. Adomaitis ir čia išlieka savimi. Jis, atrodo, daro viską, kad tik nenuverstų, nesulaužytų jį supančio trapaus, efemeriško pasaulio (dramblio antikvariate fenomenas). Net šiame, tiesą sakant, neįdomiame vaidmenyje aktorius ieško vienintelės, nepakartojamos savasties. Jį domina žmogaus esmė, jo gyvenimo prasmė, tai, kas priklauso tik jam, kas skiria jį nuo kitų, daro individualybe.
R. Adomaičio dėmesys žmogui – didžiulis. (Gal todėl kiekviename spektaklyje tie patys artisto herojai vis kitokie, jie gimsta, tampa, miršta tik tą vakarą, juos reikia žiūrėti daug kartų.) „Dosjė“ jo antagonistą, tarybinį kontržvalgybininką vaidina kitas ne mažiau populiarus aktorius Aleksejus Batalovas. Tik Batalovui šįsyk aprioriškai viskas žinoma apie jo pulkininką (generolą, o gal majorą – nesvarbu). Belieka tą bendrą žinojimą, „tipą“ paįvairinti viena kita „bataloviška“ detale. Ir turime schemą, nors ir „batalovišką“ – su jo mąslia šypsena, intymia intonacija. Ne, aš nebandau čia iškelti R. Adomaitį, nors tas vaidmuo scenarijaus variante teikė daugiau vilčių. Noriu tik pasakyti, kad net šiame prastame filme artistas stengiasi maksimaliai išnaudoti menkiausią šansą, slypintį vaidmens struktūroje, prasiskverbti prie jo esmės, rasti jame pirmapradžius žmogiškojo „aš“ elementus. A. Batalovas „spalvina“ vaidmenį kitomis seniai žinomomis spalvomis, o R. Adomaitis ir „eina“ į vaidmenį, ir kelia jį iki savęs. (Ir Henriko Ibseno Borkmanas – ne „genijus narve“, tokį jį padaro R. Adomaitis.)
Apie Regimantą Adomaitį parašyta daug, labai daug. Straipsnių, recenzij ų esė, skirtų visai jo kūrybai ar atskiriems vaidmenims. Daugybė ir interviu. Visa tai – daugiau ar mažiau sėkmingi bandymai suvokti artistą. (Gal arčiausiai tikslo buvo Dana Rutkutė, prieš penketą metų,„Literatūroje ir mene“ paskelbusi savo straipsnį „Jau per devintą upę“.) Net prastuose spektakliuose (o tokių nemaža ir pastaraisiais metais jų vis daugėja) ar prastuose filmuose (jų irgi užtenka) R. Adomaitis lieka R. Adomaičiu – pačiame blyškiausiame, pilkiausiame fone jis tarsi koks talentingo menininko štrichas, mestelėtas ant mokiniškos drobės. Ir toji drobė atgyja, nors meno kūriniu ji ir netampa. Menu išliko tas štrichas, detalė, kilstelėjusi visą paveikslą į kitą, aukštesnį lygį, sujungusi amatą su menu... Kaip „Ančiuko kryžiuje“ ar „Dosjė“...
Taigi buvo R. Adomaičio „dosjė“, buvo jo vaidmenys, buvo mano požiūris į tuos vaidmenis ir į artistą. Supratimo nebuvo – kaip nėra iki šiol. Nutariau susipažinti su Regimantu, susitikti su juo – gal priartėsiu prie kažkokios paslapties. Nė velnio. Kelias valandas kalbėjomės apie viską – kiną ir teatrą, aktorystę ir naują visuomeninį klimatą, etiką, lietuviškojo kinematografo ir teatro kelius, klystkelius ir šunkelius, apie meną ir tai, ką tik vadiname menu, norėdami būti didesni nei esame. Supratau, kad apie daug ką galvojame panašiai, daug ką jaučiame panašiai, mūsų vienodas skausmas, susirūpinimas, požiūriai. Betgi tai aš žinojau ir anksčiau – po R. Adomaičio Franco ir Mažvydo, jaunojo Lokio ir jaunojo Edmundo, po Mindaugo ir Džordžo. Gal todėl R. Adomaitis ir yra „mūsų artistas“, kad jis savaip, adomaitiškai, teatre ir kine išreiškia mūsų požiūrį į gyvenimą ir istoriją, žmoniją ir kiekvieną žmoų, formuoja mūsų etinį, dvasinį, intelektualinį imperatyvą. Per personažus, sukurtus aktoriaus nervais ir intelektu, kultūra ir temperamentu, artistizmu ir taurumu, sąžiningumu ir talentu (talentas negali būti nesąžiningas, netaurus, nekilnus – šie jo ypatumai gražiai išskiria Regimantą iš daugelio jam lygių profesionalų tarpo), ir mes priartėjame prie kitų ir prie savęs. Per aktorių pažįstame gyvenimą – koks jis buvo, yra, koks turėtų būti, per jį suvokiame, kas esame mes patys, kuo dedamės, kuo galėtume ir privalome būti.
Turiu pripažinti, kad man taip ir nepavyko įminti Regimanto Adomaičio mįslės, iki galo suprasti šį menininką, talentingą visuose savo darbuose, žmogų, maksimaliai reiklų sau, savo misijai, profesijai, konfliktišką su savimi ir kitais, kasdien draskomą prieštaravimų ir ieškantį harmoningumo disharmonijoje, gėrio ir idealo – kasdienybėje. O gal talentas ir turi likti neatspėtas?
Egmontas Jansonas
Kinas, 1987/1 (175)
