Ūgis nėra kliūtis

 

Peterio Dinklage’o gyvenime pasitaikė įvairių keistų situacijų. Kai kurie žurnalistai kreipdavosi į jį lyg į mažosios lygos atstovą ir pritūpdavo šalia. Viena senutė Niujorko metro patapšnojo jam per nugarą, o kai jis atsisuko pasižiūrėti, kas atsitiko, pareiškė, kad „tai dėl sėkmės, kurios jai šiandien labai reikia“.

 

Jis toks gimė. Achondroplazija – įgimta liga, dėl kurios netolygiai vystosi tam tikri kaulai ir pasireiškia nykštukinė forma, aktoriaus ūgis tik 135 centimetrai. „Kiekvienas žmogus yra kitoks. Kiekvieno mano ūgio žmogaus gyvenimas yra skirtingas. Ir jie su tuo tvarkosi skirtingai. Aš tam tikru būdu su tuo susitaikiau, bet tai nereiškia, kad galiu patarti kitiems, kaip su tuo tvarkytis. Be to, ir man kartais būna visai negerai.“ Tačiau ūgis niekada jo nesustabdė – nei siekti svajonės tapti aktoriumi, nei kovoti su stereotipais. Kompleksą – kaip ir populiariausias jo personažas Tirionas Lanisteris – jis pavertė savo skydu. Vietoj kartėlio pasirinko humorą ir distanciją.

 

Peteris Dinklage’as gimė 1969 metais Moristaune, Naujojo Džersio valstijoje, draudimo agento ir pradinės mokyklos muzikos mokytojos šeimoje. Jo gyslomis teka anglų, vokiečių ir airių kraujas. Augo Mendamo miestelyje, istoriniame Bruksaido rajone. Aktoriaus motina pasakoja, kad vos gimus Peteriui buvo aišku – vaikas serga kažkokia liga, tačiau gydytojai ne iš karto nustatė tikslią diagnozę: „Supratau, kad kažkas negerai, bet nežinojau, kas tai yra. Tuo metu nebuvo interneto ir lengvai prieinamos informacijos. Kreipėmės į geriausius genetikus, jam operavo kojas, kad ištiesintų.“

 

Peteris vienintelis šeimoje serga šia sunkia genetine liga: vidutinio dydžio galva ir liemuo, per trumpos galūnės. Jis sako, kad yra dėkingas tėvams: turėjo laimingą vaikystę, nes tėvai meile ir pripažinimu padėjo jam nepalūžti. „Tai išmokė priimti save tokį, koks esu.“ Pasak Peterio šeimos ir mokytojų, iš išorės visada atrodė, kad jis drąsiai susidoroja su savo „kitoniškumu“ ir niekada nesiskundžia. Tačiau pats aktorius sako, kad paauglystėje buvo „piktas ir įsiutęs“, bet neleido sau pulti į neviltį. Jam dažnai būdavo sunku. Mokykloje jį mėtydavo į sienas kaip kamuolį ir erzindavo. „Būdamas paauglys dažnai depresavau, piktinausi pasauliu ir greitai supykdavau.“ Tačiau ilgainiui jis suprato, kad „tiesiog reikia turėti humoro jausmą“, žinoti, „kad tai ne tavo, o jų problema“. Taip Peteris Dinklage’as sugebėjo savo trūkumą – mažą ūgį – paversti neginčijamu privalumu.

 

Tėvai išsiuntė Peterį į katalikišką berniukų mokyklą. „Nelabai ten pritapau, bet mus mokė ekscentriškas kunigas, turėjęs didelę DVD kolekciją. Tai buvo mano pirmoji pažintis su filmais“, – prisimena jis. Dar vaikystėje rengdavo lėlių spektaklius-miuziklus kaimynams. Savo brolį Jonathaną jis vadina „tikruoju atlikėju šeimoje", sakydamas, kad tik brolio aistra smuikui sutrukdė jam siekti aktoriaus karjeros (Jonathanas Dinklage’as yra žinomas smuikininkas ir akompaniatorius).

 

Pirmą kartą Dinklage’as teatro scenoje pasirodė penktoje klasėje, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Aksominis triušis“. O po Pinokio vaidmens galutinai atgijo jo močiutės – nebyliojo kino aktorės – genai. Sako, kad išgirdęs jam skirtus aplodismentus pajuto, jog scena yra jo stichija.

 

Įstojęs į meno koledžą, užsiaugino plaukus, 10-ojo dešimtmečio pradžioje grojo pankroko grupėje „Whizzy“. Jų dainos buvo tulžingos ir piktos, bet gana melodingos. „Vieno koncerto metu šokinėjau po sceną ir netyčia gavau smūgį keliu į skruostą, – pasakojo jis. – Apsipyliau krauju, purvina baro servetėle nusišluosčiau galvą ir tęsiau pasirodymą. Mums nerūpėjo asmeninis saugumas.“

 

1991 m. Peteris Dinklage’as baigė dramos studijas Beningtono koledže, kur vaidino daugybėje spektaklių. Jo ankstyvieji ir vėlesni teatro darbai atskleidė platų aktorinį diapazoną, leido sukurti įsimintinus vaidmenis tokiose pjesėse kaip Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“, Williamo Shakespeare’o „Ričardas III“ ar Antono Čechovo „Dėdė Vania“. Bet šių vaidmenį teks dar ilgokai palaukti.

 

Įdomu tai, kad 1991 m. Dinklage’as šmėstelėjo ir kaip cirko artistas Woody Alleno komedijoje „Šešėliai ir rūkas“ („Shadows and Fog“), ir tai buvo jo pirmas pasirodymas kine, kurį dar sunku pavadinti debiutu. Gavęs diplomą kartu su draugu Ianu Bellu norėjo įkurti teatro trupę, panašią į Čikagos „Steppenwolf“, kurioje, be kita ko, vaidino Gary Sinise’as ir Johnas Malkovichius. „Žinojau, ką darysiu po kelerių metų, bet ne rytoj. Turėjau visko, neturėjau tik pinigų, banko sąskaitos, buto.“ Su dantų šepetėliu ir pora kojinių nuvyko į Niujorką, bet, užuot vaidinęs Brodvėjuje, prašė kolegų priglausti nakvynei. „Nenorėjau bet kokio darbo, juk turėjau diplomą, buvau aktorius, dramaturgas, – šiandien juokiasi jis. – Na, bet būtent tokio potyrio man ir reikėjo.“ Kurį laiką buvo bedarbis, bet trumpai, nes „graužė kaltė dėl veltėdžiavimo“. Penkis mėnesius šluostė dulkes pianinų parduotuvėje. Po dvejų metų klaidžiojimo ir blaškymosi susirado nuolatinį darbą – šešerius metus dirbo duomenų apdorojimo įmonėje. „Nekenčiau to darbo, bet jo laikiausi. Jis man suteikė galimybę turėti savo kampelį.“ Tačiau tai nebuvo prabanga – butas be šildymo, namas po tiltu, pravažiuojančių traukinių dundėjimas drebino sienas. Į svečius kartais užsukdavo žiurkės. Arba šeimininkas – su peiliu... „Vonios kambaryje turėjau žemių, ant jų augo grybai. Langas buvo taip aukštai, kad tik mano katinas Brajanas galėjo ant jo užšokti ir pranešti, kas vyksta pasaulyje“, – šiandien juokauja Dinklage’as.

 

Iš pradžių Dinklage’ui sunkiai sekėsi rasti aktoriaus darbą, iš dalies dėl to, kad jis atsisakė vaidmenų, kurie paprastai siūlomi jo ūgio aktoriams. „Mažaūgiams šioje profesijoje nelengva. Juos nuolat kviečia vaidinti elfus arba nykštukus. Jei jiems ir pasitaiko parodyti savo veidą, tai dažniausiai tam, kad prajuokintų žiūrovus arba paguostų vaikus. Dažnai mano ūgio žmonėms skirti personažai būna gana primityvūs – arba kvailiai, arba „Žiedų valdovo“ stiliaus išminčiai. Tai personažai, kuriems trūksta seksualumo, kurie visiškai neromantiški.“ Jis pats stengėsi laikytis kuo toliau nuo tokių pasiūlymų, daugybę kartų sakė „ne“. Išimtys būdavo retai, pavyzdžiui, populiariame nuotykių filme „Narnijos kronikos: princas Kaspijanas“ („The Chronicles of Narnia: Prince Caspian“, 2008) vaidino Trumpkiną, o režisieriaus Jono Favreau šeimyninėje nuotykių komedijoje „Elfas“ („Elf“, 2003) – „įsiutusį elfą“ Mailzą Finčą. „Stengiausi būti ištikimas sau ir nesutikau su nykštukų vaidmenimis reklamose. Nekenčiu žodžio „sėkmė“, nes jis nuvertina darbą. Taigi nevadinsiu savęs sėkmės sulaukusiu. Bet man pasisekė sutikti keletą labai talentingų žmonių. Dėl kažkokių priežasčių aš radau juos arba jie rado mane.“

 

Dinklage’o debiutas kine įvyko mažo biudžeto nepriklausomoje komedijoje „Gyvenimas užmarštyje“ („Living in Oblivion“, 1995), kur vaidino kartu su Steve’u Buscemi. Joje pasakojama apie režisierių, komandą ir aktorius, kuriančius mažo biudžeto nepriklausomą filmą Niujorke. Dinklage’as vaidino nusivylusį aktorių, besiskundžiantį savo karikatūriškais vaidmenimis, nuolat siūlomais nykštukais. Straipsnio pradžioje pacituotą repliką įpykęs Peteris ištarė būtent šiame filme. Kitais metais jis vaidino pastato valdytoją kriminalinėje dramoje „Kulka“ („Bullet“, 1996). Tačiau net po gerai įvertintos vaidybos šiuose filmuose Dinklage’ui nepavyko rasti žmogaus, norinčio būti jo agentu. Jis buvo ties nevilties riba. „Pradėjau jausti nuoskaudas, kurios tik dar labiau kaitino mano norą gyvenant šaltame bute, – sakė jis. – Man jūsų nereikia, maniau. Ketinu rašyti poeziją. Kodėl turėčiau norėti įstoti į jūsų klubą, jei jūs nenorite, kad jam priklausyčiau?“ Ir užsispyręs atsisakė pasiūlymų vaidinti nykštukus, elfus ir kitus juokingus žmogiukus bei būtybes.

 

Pagalbos ranką ištiesė Steve’as Buscemi, kolega iš „Gyvenimo užmarštyje“ filmavimo aikštelės. Jis supažindino Dinklage’ą su režisieriumi Alexandre’u Rockwellu. Šis prisimena: „Susitikti ėjau su tam tikra nuostata, galvodamas: jis nykštukas, jis nykštukas. Tačiau Peteris iš karto peržengė šį barjerą. Ūgis nebeturėjo jokios reikšmės.“ Pažintis virto komedija „13 mėnulių“ („13 Moons“, 2002) apie grupę nepažįstamų žmonių, kurie susitinka vieną stebuklingą naktį ir bando įminti mėnulio pilnačių paslaptį. Tai buvo pirmas permainų pranašas.

 

Vaidmuo, visiškai pakeitęs Peterio karjerą, buvo tylus, uždaras, vienišas vyras Finbaras Makbraidas, kuris persikelia į Naująjį Džersį gyventi ramaus gyvenimo toli nuo žmonių. Jokių kvailų gegų! Jokių stereotipų. Tomas McCarthy anksčiau parašytą scenarijų filmui „Stoties viršininkas“ („The Station Agent“, 2003) specialiai perdirbo Dinklage’ui. „McCarthy parašytas personažas mane patraukė tuo, kad tai nebuvo tipiškas vaidmuo nykštukiniam žmogui; priešingai, Makbraidas jaučia, myli, pyksta, turi trūkumų, – sako aktorius. – Jis nėra drovus. Ne todėl atsiriboja nuo pasaulio. Jis tiesiog nežino, ką praranda, bet filmo metu tai supranta. Buvo labai įdomu vaidinti šį personažą.“ Filmas sulaukė puikių recenzijų, Dinklage’as už vaidmenį pelnė „Independent Spirit“ apdovanojimą ir buvo Ekrano aktorių gildijos nominuotas geriausio aktoriaus vardui. Laikraščio „New York Observer“ apžvalgininkas rašė: „Dinklage’as demonstruoja ir gylį, ir intelektą, ir hipnotizuojantį veido santūrumą.“ Nedidelio biudžeto filmas net sulaukė kuklios sėkmės kino teatrų kasose – uždirbo daugiau nei 8 mln. dolerių.

 

Dinklage’as taip pat pasirodė DVD išleistame filme „Tiptoes“ (2002) su Gary Oldmanu ir Matthew McConaughey. Filmas sulaukė neigiamų atsiliepimų, ypač dėl Oldmano nykštuku virtusio vyro vaidmens. Pasak Dinklage’o, pirminė filmo versija buvo puiki, tačiau režisierius buvo atleistas, o filmas perdarytas į „romantinę komediją su nykštukais“. Tais pačiais metais Dinklage’as vaidino keliuose Brodvėjaus spektakliuose, tokiuose kaip „Ričardas III“. O paskui pasirodė jau minėtoje kalėdinėje komedijoje „Elfas“. 2005 m. jis vaidino trumpai gyvavusiame mokslinės fantastikos seriale „Slenkstis" („Threshold“) ir atliko vestuvių planuotojo vaidmenį komedijoje „Baxter“, pasirodė populiariame nuotykių seriale „Lesė“ („Lassie“) kaip keliaujantis cirko artistas.

 

2006 m. Dinklage’as kartu su Vinu Dieseliu vaidino Sidney Lumeto režisuotoje teismo dramoje „Pripažink mane kaltu“ („Find Me Guilty“). Filme pasakojama tikra ilgiausio Amerikoje mafijos teismo proceso istorija. Dinklage’as suvaidino vieną pagrindinių personažų, advokatą Beną Klandį. Kritikų reakcija į filmą buvo daugiausiai teigiama, nors jis patyrė komercinę nesėkmę. Netrukus britų romantinėje komedijoje „Penelopė“ („Penelope“, 2006) Dinklage’as pasirodė kaip bulvarinio laikraščio reporteris, o vėliau suvaidino Marlou Sojerio personažą seriale „Grožio peilis“ („Nip/Tuck“, 2006).

 

Britų komedijoje „Mirtis laidotuvėse“ („Death on a Funeral“, 2007) Dinklage’as yra tipas, kuris pasirodo laidotuvėse, tvirtina buvęs mirusiojo meilužis, ir reikalauja iš giminaičių pinigų už tylėjimą. Filmas buvo toks populiarus, kad po trejų metų buvo sukurta amerikietiška versija, kurioje jam vėl teko pas pats vaidmuo. Netrukus jis suvaidino piktadarį mokslininką Simoną Barą Sinisterį režisieriaus Frederiko Du Chau veiksmo komedijoje „Netikšunis“ („Underdog“, 2007).

 

2008 m. buvo Trumpkinas „Narnijos kronikose“, o kino kritikas Billas Gibronas pavadino Dinklage’o vaidmenį „mielu stereotipu, kurio jis stengėsi išvengti“. Dešimtmetį jis keliavo po filmavimo aikšteles Europoje, Niujorke, Los Andžele, kol vieną dieną sulaukė telefono skambučio: ar nesutiktų vaidinti Tirioną Lanisterį „Sostų karuose“ („Game of Thrones“, 2011–2019)? George’o R. R. Martino fantastinės sagos veiksmas vyksta Vesteroso ir Esoso žemynuose ir pasakoja apie jų kilmingų šeimų kovą dėl Septynių karalysčių sosto kontrolės. Tirionas yra iš Lanisterių giminės, vienos turtingiausių ir galingiausių Vesterose.

 

„Davidą Benioffą (serialo „Sostų karai“ sumanytoją) pažinojau iš visuomeninio gyvenimo. Žinojau, kad jis yra protingas žmogus. Man visada patiko su juo bendrauti“, – sako aktorius. Tačiau GRRM knygos Dinklage’as nebuvo skaitęs, todėl per pirmąjį susitikimą su prodiuseriais buvo atsargus: nenorėjo vaidinti elfo ar nykštuko. Autoriai tvirtino, kad jo personažas yra „kitokios fantazijos žmogeliukas“, arba, aktoriaus žodžiais tariant, „be barzdos ir smailianosių batų“. Dinklage’as sutiko vaidinti Tirioną įtikintas, koks šis personažas populiarus. Martinas apie Dinklage’o atranką sakė: „Jei jis nebūtų sutikęs, Dieve mano, nežinau, ar būtume pasiryžę.“ Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad ankstesnė Dinklage’o sėkmė buvo tik preliudija į... tikrą šlovę.

 

Kiekvienos serijos scenarijų jis pradėdavo skaityti nuo pabaigos. Vienoje laidoje juokavo, kad kartą bandė perskaityti knygas, pagal kurias sukurtas serialas, bet jos jam pasirodė painios. Ir pridūrė: „Už šiuos žodžius George’as R. R. Martinas tikriausiai netrukus nužudys mano personažą.“

 

Priešingai, Peterio Dinklage’o Tirioną Lanisterį aštuonerius metus stebėjo milijonai televizijos žiūrovų visame pasaulyje. Tai daugialypis personažas, neūžauga, kurį visada atstumdavo galinga šeima ir kurio didžiausi ginklai pasirodė esą intelektas ir žinios. Jis slepia daugybę paslapčių ir gali bet ką nustebinti, tai stiprus, protingas, bet kartu jautrus, įžvalgus ir iškalbus žmogus, mėgstantis gerą maistą, gėrimus bei gražių nuogų moterų draugiją.

 

Tirionas Lanisteris laikomas niekšingu intrigantu, veltėdžiu, mylinčiu tiktai save. Tačiau aktorius visai kitaip apibūdina savo personažą: „Tirionas – gana protingas žmogus, gyvenantis valstybėje, kurią valdo brutali jėga. Jo charakteris labai sudėtingas, jis kilęs iš kilmingos giminės, turi privilegijų, kurios jam ir padeda, ir trukdo. Jo santykiai su šeima nėra labai geri, šia tema jis nemėgsta kalbėti, bet galiausiai viskas paaiškėja ir paaiškina daugelį jo elgesio motyvų. Ypač blogi jo santykiai su seserimi ir tėvu. Jis nėra išsivystęs fiziškai, tačiau jo sumanumas padeda jam išsisukti iš įvairių situacijų. Man labai patinka šis veikėjas. Jis mėgsta išgerti. Myli moteris. Taigi jis ir geranoriškas, ir ydingas, o tai suteikia tam tikro žavesio serialui, liūdnai pagarsėjusiam galvų kapojimu. Tirionas visada buvo laikomas šeimos atstumtuoju, bet jam tai nerūpi.“

 

Apie tokį personažą svajoja kiekvienas bet kokio ūgio aktorius. Dinklage’as dar niekada nebuvo patyręs tokio šurmulio dėl savo asmens. Interviu svarbiausiems Amerikos ir tarptautiniams žurnalams, apdovanojimai, raudoni kilimai... Žmogui, kuris vakarais nesitranko po klubus, o išeina pasivaikščioti su šunimi, skaito knygą gurkšnodamas arbatą ir kramsnodamas vegetarišką maistą, tai nemenkas išbandymas.

 

Už vaidmenį seriale „Sostų karai“ Dinklage’as pelnė „Auksinio gaublio“ ir Ekrano aktorių gildijos apdovanojimą, keturis „Emmy“ apdovanojimus už išskirtinį antraplanį aktoriaus vaidmenį draminiame seriale. Nuo 2018 m. Dinklage’as yra pelnęs dvylika apdovanojimų ir 58 kartus nominuotas.

 

2012 m. Dinklage’as įgarsino kapitoną Gutą filme „Ledynmetis: žemyninis dreifas“ („Ice Age: Continental Drift – Arctic Games“). Sakė, jog prieš įrašus stengėsi, kad jo balsas būtų pailsėjęs, nes tai buvo pirmasis jo įgarsinimo vaidmuo. 2013 m. vaidino komiškame siaubo filme „Badasdomo riteriai“ („Knights of Badassdom“). Filme pasakojama apie tris draugus, kurie per klaidą išsikviečia demoną iš pragaro. 2014 m. jis suvaidino piktadarį Bolivarą Traską superherojų filme „Iksmenai. Praėjusios ateities dienos“ („X-Men: Days of Future Past“). Apie savo personažą jis sakė taip: „Smagu vaidinti žmogų, kuris mano, kad yra pats protingiausias. Labai įdomu vaizduoti tą pasipūtėlišką aroganciją. Kartu mano Traskas yra savotiškas nevykėlis. Niekas į jį nežiūri rimtai, todėl jis agresyvus ir smurtauja. Šis personažas yra lyg blogio genijus, tačiau ne toks jau blogas. Ne toks pripažintas. Taip su genijais apskritai dažnai nutinka. Gaila.“

 

2015 m. Dinklage’as vaidino mokslinės fantastikos komedijoje „Pikseliai“ („Pixels“), po metų įgarsino Galingąjį erelį žaidime „Piktieji paukščiai“ („Angry Birds“) ir įrašė dainą miuziklo garso takeliui. O 2017 m. Toronto kino festivalyje įvyko net dviejų filmų su Peteriu Dinklage’u premjeros, nors abiejuose jam teko antro plano vaidmenys. Dviem „Oskarais“ apdovanotame „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“) jis suvaidino neprilygstamosios savo partnerės Frances McDormand gerbėją ir draugą Džeimsą. Dinklage’as įvertino šį filmą kaip vieną geriausių scenarijų, kokį yra skaitęs. Dramoje „Trys Kristūs“ („Three Christs“) pasakojama apie daktarą, kuris gydo tris paranojine šizofrenija sergančius pacientus, kurių kiekvienas tiki esąs Jėzus Kristus. Vienas pacientų – Peteris Dinklage’as.

 

Dinklage’as ir scenaristas bei režisierius Sacha Gervasi kelerius metus rengėsi filmui apie aktorių Hervé Villechaize’ą, žinomą iš populiaraus 7-ojo dešimtmečio televizijos serialo „Fantazijos sala“ bei Bondianos filmo „Žmogus su auksiniu pistoletu“, nusižudžiusį 1993 m., netrukus po to, kai davė labai atvirą interviu. Taip atsirado televizijos drama „Mano vakarienė su Hervė“ („My Dinner with Hervé“, 2018). Joje Dinklage’as vaidino kartu su žurnalistą Danny Tate’ą įkūnijusiu Jamie Dornanu. Žurnalistas užduoda Villechaize’ui standartinius klausimus, tačiau šis pakviečia Tate’ą susitikti dar kartą, kad šis išgirstų tikruosius atsakymus. Jų laukia chaoso, gėrimo ir apgailestavimų dėl praeities kupina naktis, kai Hervé svarsto, kaip žlugo jo gyvenimas, o Danny sprendžia savo paties problemas.

 

Matyt, neverta rašyti apie visą gausybę Dinklage’o kino vaidmenų, kurie pasipylė sulaukus „Sostų karų“ šlovės, tačiau reikia paminėti Peterio ir jo žmonos, teatro režisierės Ericos Schmidt sukurtą miuziklą „Sirano“ („Cyrano“) pagal populiarią Edmond’o Rostand’o pjesę. Iš pradžių jis buvo rodomas scenoje, o vėliau perkeltas į ekraną. Dinklage’as atlieka pagrindinį poeto, kareivio ir nelaimingo įsimylėjėlio Sirano vaidmenį, koreguodamas originalą, nes problema yra Sirano ūgis, o ne tradicinė neproporcingai didelė nosis. Žmona režisierė, žinoma, davė pasireikšti vyro talentams – dramatiškas scenas keičia komiškos, atsiskleidžia ir jo vokaliniai sugebėjimai. 2021 m. aktorius buvo nominuotas „Auksinio gaublio“ apdovanojimui už geriausią vaidmenį miuzikle arba komedijoje.

 

Dinklage’as vedė Ericą Schmidt 2005 m., jiedu augina dvi dukras. Jo žmona pageidauja neskelbti savo asmeninio gyvenimo ir nesirodo socialiniuose tinkluose. Viename interviu Peteris taip kalbėjo apie žmoną: „Ji mėgsta teatrą. Daugeliui mūsų profesijos atstovų svarbiausias prioritetas yra kinas, bet jai teatras yra šventas. Tai ne pramoga, tai menas. Ji žino, kaip įkvėpti, ir yra tikra menininkė mūsų šeimoje. Aš esu tik televizijos aktorius, kuris apmoka sąskaitas.“ Šia prasme Dinklage’as, laimingas šeimos vyras, rado tobulą derinį ir už ekrano ribų. O dėl televizijos... Žurnalas „New York Times“ pavadino jį vienu iš aštuonių aktorių, kurie „televiziją pavertė menu“.

 

Gyvūnų teisių gynėjas Dinklage’as, be abejo, yra vegetaras, remia įvairias gyvūnų globos organizacijas. „Myliu gyvūnus, visus gyvūnus. Nesužeisčiau nei katės, nei šuns, nei vištos, nei karvės. Štai kodėl esu vegetaras“, – kalba aktorius. Jei jo personažui prieš kamerą tenka valgyti mėsą, ji pakeičiama tofu gaminiu.

 

2017 m. Dinklage’as dalyvavo „Moterų eitynių“ demonstracijoje žmogaus teisių klausimais Park Sityje, Jutos valstijoje. 2012 m. per „Auksinių gaublių“ apdovanojimus jis sujaudino visuomenę kalbėdamas apie populiarią kai kurių užeigų „pramogą“ – „nykštukų mėtymą“, su kuria valdžios institucijos kovoja jau trisdešimt penkerius metus. Taip jis norėjo prisidėti prie šio absurdiško baro „sporto“ išnaikinimo. Pats jis vadina save liliputu ir pataria vengti bet kokio politinio korektiškumo šiuo klausimu.
„Niekas nėra tik juoda arba tik balta – nėra grynų didvyrių ir piktadarių. Yra žmonių, kurie pasielgia kaip didvyriai, bet prieš tai dažnai būna padarę bjaurių dalykų. Gyvenime viskas iš esmės yra pilka. Geri žmonės daro blogus dalykus, ir atvirkščiai. Ir būtent tai labai traukia aktorius. Pasaulyje nėra absoliučios moralės, ir tai puiku!“ – viename interviu kalbėjo aktorius. Savo vaidmenimis jis tai patvirtina.