Ilgas Leonido Obolenskio gyvenimas

 

Dar būdamas gyvas Obolenskis tapo kelių dokumentinių filmų herojumi, bet visa jo gyvenimo istorija iki šiol nepapasakota. Obolenskis pažinojo ne vieną pasaulinio garso menininką, bet jo prisiminimų išliko nedaug, jie fragmentiški, ir tai galima suprasti – po nacių ir sovietų lageriuose ar tremtyje praleistų metų atsargumas tampa instinktu. Ieškodama medžiagos šiam tekstui, pastebėjau, kad visos Obolenskio prisiminimų ir laiškų publikacijos pateikiamos su daugybe kupiūrų. Toks įspūdis, kad prisiminimai, ypač apie konkrečius žmones, apvalyti nuo svarbių detalių. Bet, manau, kartu su juo dirbę žmonės girdėjo ir atvirų Obolenskio kalbų. Žurnalo „Iskusstvo kino“ korespondentas 9-ojo dešimtmečio pradžioje, filmo „Paauglys“ filmavimo aikštelėje, užrašė tokius Obolenskio žodžius: „Kai mane suėmė, daugelis blaškėsi ir kalbėjo: reikia kažką daryti, reikia kažką daryti, draugai. O vienas vatinuką vilkintis darbininkas ant gultų pasakė: „Imk laužtuvą, kapok ją, žemelę, kitaip juk neišgyvensi – nudvėsi.“ Pati paprasčiausia išeitis. Nieko nereikia komplikuoti, reikia imti laužtuvą, dirbti, ir tada gausi duonos gabalą, geros balandos, dar su priedu, ir būsi sotus. O jei neatidirbsi savo dvidešimt šešių kubų, tau tiesiog neduos valgyti. Štai kokia mano mokykla.“

 

Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vėl grįžęs į filmavimo aikštelę, Obolenskis dažnai vaidindavo rusų aristokratus, Katalikų bažnyčios hierarchus ar tiesiog užsieniečius. Jo pavardė taip pat aristokratiška, giminėje būta ir kunigaikščių, bet Obolenskio prosenelis Jegoras prarado titulą dar XIX a. viduryje, nes žiauriai elgėsi su savo baudžiauninkais. Senelis – juristas, žurnalistas, rašytojas ir leidėjas Leonidas Obolenskis (1845–1906) pasirinko tada tarp jaunų idealistų populiarų kelią – prisidėjo prie „Narodnaja volia“ („Liaudies laisvė“) judėjimo, siekusio vesti Rusiją revoliucijos keliu, suartėjo su Dmitrijaus Karakozovo, 1866 m. įvykdžiusio pirmąjį Rusijoje teroristinį aktą, pasikėsinimą į carą Aleksandrą II, rateliu, todėl buvo teistas, kalintas ir ištremtas.

 

Aktoriaus tėvas Leonidas Obolenskis (1873–1930) taip pat studijavo teisę Peterburgo universitete, bet kartu mokėsi kompozicijos pas vieną garsiausių rusų kompozitorių Nikolajų Rimskį-Korsakovą, buvo Rusijos socialdemokratų darbo partijos narys. Po 1917 m. bolševikų perversmo jis tapo diplomatu, kurį laiką buvo Sovietų Rusijos pasiuntinys Lenkijoje, o gyvenimo pabaigoje trumpam tapo Ermitažo muziejaus direktoriumi. Jis ir patarė dar pilnametystės nesulaukusiam sūnui stoti į Raudonąją armiją – 1917 m. Obolenskis tapo Raudonosios armijos 3-iojo Rytų fronto laikraščio korespondentu. Fronte Obolenskis ir sutiko atvykusi filmuoti Levą Kulešovą. Šis nusprendė, kad gražus jaunuolis gali būti aktoriumi, parašė laišką Vladimirui Gardinui (1877–1965) ir liepė Obolenskiui važiuoti į Maskvą. Aktorius ir režisierius, populiarių filmų, tarp jų 1914 m. sukurtos „Anos Kareninos“ ekranizacijos, autorius Gardinas tada buvo ką tik įsteigtos kino mokyklos – būsimo VGIK – direktorius. Jį Obolenskis ir vadino savo pirmuoju aktoriaus meistriškumo mokytoju. Obolenskis mokėsi garsiajame Levo Kulešovo kurse (į Lietuvą filmuotis jį pakvietęs Vabalas taip pat buvo Kulešovo mokinys), iš kurio išaugo ne vienas pasaulinio ar rusų kino klasikas.

 

Obolenskis ne kartą yra pasakojęs, kad Kulešovo mokiniai turėjo užsidirbti pragyvenimui patys, nes stipendijų negaudavo. Visi vertėsi kaip išmanė: Borisas Barnetas boksavosi cirke, užsidėjęs raudoną kaukę ir vaidindamas „Danijos čempioną“, profesionalus chemikas Vsevolodas Pudovkinas namų sąlygomis gamino kvepalus „Elfo sapnas“, „Karalienės sodas“ ir juos pardavinėjo turguje arba keitė į pyragėlius su arkliena, aktorius ir kinotyrininkas Sergejus Komarovas mokė gimnastikos, o Obolenskis vaidino Raudonosios armijos ir „Kreivojo Džimio“ (dabar Maskvos satyros teatras) teatruose, dirbo mimu baleto trupėje „Drambalet“, Kasjano Goleizovskio trupėje šoko „Pano popietėje“. Pasak Obolenskio, pano kelnaites iš virvelių jam sukūrė Borisas Eifmanas. Tai ir visas kostiumas, bet recenzijos buvo geros: „Man regis, iki šiol nieko geresnio gyvenime nepadariau.“ Obolenskis net nusipelnė Maskvoje apsilankiusios Isadoros Duncan dėmesio ir pokalbį su ją laikė vienu prasmingiausių gyvenime. Restorane naktimis jis šoko stepą ir valsavo su restorano lankytojomis. Kurso draugai jam pavydėjo, nes restorane Obolenskis galėjo nemokamai valgyti. Išgirdęs apie puikų stepo šokėją, statyti šokius spektaklyje „Kilniaširdis raguotas vyras“ jį pakvietė didysis teatro reformatorius Vsevolodas Mejerholdas. Taip Obolenskis susipažino su Mejerholdo mokiniu, „Proletkult“ teatro režisieriumi Sergejumi Eizenšteinu. „Autobiografiniuose užrašuose“ Eizenšteinas rašė: „Bandžiau įveikti stepą. Sąžiningai ir beviltiškai daužiau grindis, vadovaujamas neprilygstamo ir žavaus Leonido Obolenskio, tada dar estrados šokėjo ir dar ne garsiųjų „Plytų“ bei kažko su Anna Sten režisieriaus (...).“ Kinotyrininkas Semionas Freilichas yra minėjęs Eizenšteino užrašą Obolenskiui dovanotoje knygoje „Mokiniui ir draugui, „sugundžiusiam“ mane kinu“.

 

Obolenskio – kino aktoriaus – debiutas įvyko anksčiau: jis suvaidino pagrindinį vaidmenį 1920 m. pasirodžiusiame Kulešovo filme „Raudonajame fronte“ („Na krasnom fronte“), o tradiciškai sovietų vaidybinio kino pradžia laikomame Kulešovo nuotykių filme „Neįtikėtini misterio Vesto nuotykiai bolševikų šalyje“ („Neobyčiainyje prikliučenija mistera Vesta v strane bolševikov“, 1924), kuriame pasirodė bene visi Kulešovo mokiniai, Obolenskis vaidino frantą.

 

Devintajame dešimtmetyje atsakydamas į kinotyrininko Viačeslavo Majasovo klausimus, Obolenskis prisiminė, kad tada dominavo nuomonė, jog kiekvienas gali tapti menininku ir buvo gana skeptiškas: „Visi gali! Laisvė, lygybė!.. Ir dar vadinamoji „elgesio“ psichologija: „Jei zuikį muši, ir jis išmoks uždegti degtuką.“ Kiekvienas gali tapti Mozartu! Išmoksime jei ne konservatorijoje, tai Gnesinų mokykloje. Jei ne kinematografijos mokykloje, tai Čaikovskio mokykloje arba Kulešovo grupėje! Pageidaujate baleto? Prašom: Nelidovos, Elirovo, Mordkino ir Šalomytovos mokyklos, „Drambalet“ (iš ten Messereras), Lukino baletas, Goleizovskio. Už „červoncą“ per mėnesį tapsi Balašova arba Gelcer. Nori būti teatro aktorius – kiekvienas gali juo būti. Laisvas priėmimas į visų teatrų studijas – mokykis nors pas Mejerholdą, nors pas Tairovą. Arba išmoksi biomechanikos, arba dainingai kalbėti ir judėti, kaip pantomimoje ar šokyje, arba kaip „dell arte“ pas Kulešovą – ir būdamas „kino naturščikas“ tu turėsi „visą rinkinį jausmų ženklų ir galėsi juos išduoti režisieriui paliepus. “ Taip paprasta. Ir visiems prieinama!“

 

Trečiasis dešimtmetis intensyvus. Palikęs Kulešovo kursą, Obolenskis dirba keliuose teatruose, moko aktorystės ir sceninio judesio B. Čaikovskio studijoje, 1925 m. tampa bendros sovietų ir vokiečių kino studijos „Mežrabpomfilm“ režisieriumi, Kulešovo ir Eizenšteino filmų asistentu, filmuojasi.

 

1925–1929 m. Obolenskis sukūrė keturis filmus – jie arba neišliko, arba liko tik atskiros dalys. Jo filmuose vaidino populiarūs aktoriai, tarp jų ir Maskvos gražuolės Olga Žizneva, Anel Sudakevič, Galina Kravčenko, netrukus Holivude atsidūrusi studijos „Mežrabpom-Rus“ žvaigždė Anna Sten.  Filmo „Albidum“ dailininkas buvo avangardinio meno kūrėjas, fotografas Aleksandras Rodčenka. „Mežrabpomfilm“ direktorius tada buvo Osipas Brikas – kairiųjų avangardistų žurnalo „LEF“ redaktorius, Vladimiro Majakovskio bendražygis ir poeto mūzos Lilios Brik vyras. Obolenskis prisimindavo, kad pokalbiai apie scenarijus ir filmus vykdavo ne direktoriaus kabinete, o jo namuose Gendrikovo skersgatvyje, kur prie didžiulio stalo dažnai rinkdavosi ne tik „lefininkai“, bet ir įvairiausių sričių menininkai. Beje, paskutinis Majakovskio laiškas Liliai Brik į Berlyną baigiasi taip: „Labai pradžiugino Obolenskis ir visos tavo dovanos.“

 

Debiutinis Obolenskio filmas „Plytos“ („Kirpičiki“, 1925), kurtas su Michailu Dolleriu, pratęsė dar amžiaus pradžioje rusų kine susiformavusią „tradiciją“ kurti filmus pagal populiarių dainų tekstus. Tai pasakojimas apie merginą Marusią, kuri dirba plytų fabrike ir įsimyli revoliucionierių Semioną. Marusios pavyduliaujantis tipas įskundžia jį policijai. Semionas pabėga iš kalėjimo, vėliau šturmuoja Žiemos rūmus, tampa plytų fabriko direktoriumi ir vėl sutinka Marusią... Filmas buvo neįtikėtinai populiarus. Taip pat su Dolleriu kurtas „Obuoliukas“ (originalus pavadinimas „Ech, jabločko, kudy kotišsia“ yra sąmoningai iškraipyta populiarios dainos pavadinimo parafrazė, 1926) pristatomas nuotykių filmu, rodančiu, kaip pilietinio karo metais Odesoje buvo likviduotos anarchistų gaujos. Sprendžiant iš išlikusių fragmentų ir nuotraukų – abiejų stilius primena iškart po bolševikų perversmo kurtus agitacinius filmus, skirtus neraštingiems ar menkai išsilavinusiems žmonėms, bet Obolenskis vadino „Obuoliuką“ chuliganišku filmu. Jo scenaristu buvo Valentinas Turkinas, netrukus VGIK įsteigęs kino dramaturgijos katedrą. Pasak Obolenskio, Turkinas buvo labai rimtas, o jam reikėjo eilių – kuo paprastesnių ir skambesnių. Kažkas patarė kreiptis į Andrejų Platonovą (1899–1951, vienas didžiausių XX a. rusų prozininkų). Obolenskis prisiminė: „Tylus, kuklus, bet žodžiai aštrūs. Jis su malonumu sutiko pažaisti: „Galva traška, net šviesos nematyti. Blakės savo vietoje, o berniuko nėra...“

 

Laiške Freilichui Obolenskis rašė: „Prisimenu, man teko dirbti su Platonovu. Jis rašė dialogus filmui „Gliuk auf“ pagal Grossmaną. Reikėjo „platonoviškos“ kalbos. Vis dėlto Vasia, nors ir šachtininkas, yra inteligentas. Filmas nepavyko. Gera literatūra netapo dramaturgija. Kreipėmės į Isaką Babelį. (Jis man sakė: „Ir tu į mano slaptąjį abortarijų.“) Visi šliaužė ir beldėsi į duris: „Padėk!“ Ir jis padėdavo.“

 

1928 m. kurto „Albidum“ sumanymas buvo ambicingas – filme siekta perteikti mokslininko, botaniko, genetiko, selekcininko Nikolajaus Vavilovo (1887–1943) idėjas. Filmas dingo iš ekranų po trijų dienų, kai paaiškėjo, kad vienas iš scenaristų, pasirašęs slapyvardžiu, iš tikrųjų yra ekonomistas, sociologas ir rašytojas Aleksandras Čajanovas (1888–1937), mat čekistai tada jau fabrikavo bylą, istorijon įėjusią kaip „buožių ir eserų Kondratjevo–Čajanovo grupė“ – įtariamieji buvo kaltinami organizavę buožių maištus. Čajanovas buvo sušaudytas 1937 metais.

 

Obolenskis sakė, kad Čajanovo nepamirš niekad: „Tai rafinuotas literatas, subtilus, Buniną primenantis rašytojas. Jis man padovanojo nuostabią novelių knygą, kuri, deja, dingo. Mūsų filmas – apie bandymą išgelbėti badaujantį Pavolgį Vavilovo pasiūlytu būdu: panaudojant naują kviečių rūšį. Filmas buvo kuriamas Saratovo selekcijos stotyje. Stoties vadovas buvo sušaudytas 1940 metais. Sunaikinti visi – profesorius, stoties vadovas, scenarijaus autorius ir tema.“ Stalino numylėtinio Trofimo Lysenkos „teorijas“ neigęs Vavilovas buvo suimtas 1940 m. ir mirė kalėjime nuo bado ir išsekimo. (Beje, 1990 m. Aleksandro Proškino sukurtame seriale „Nikolajus Vavilovas“ mokslininką suvaidino Kostas Smoriginas.)

 

1929 m. pasirodė Obolenskio filmas „Prekiautojai šlove“ („Torgovcy slavoi“, kitas pavadinimas – „Mirusieji negrįžta“, „Miortvyje ne vozvraščajutsia“). Jis sukurtas Marcelio Pagnolio ir Paulio Nivoix pjeses motyvais ir nukelia į Pirmojo pasaulinio karo laikus.

 

1929–1930 m. komandiruotėje Berlyne Obolenskis mokosi, kaip įrašinėti garsą ir grįžęs į Maskvą su naujausia garso įrašymo technika tampa pirmuoju garso režisieriumi. Berlyne tada buvęs Sergejus Eizenšteinas supažindino Obolenskį su Josephu von Sternebergu – taip jis atsidūrė UFA studijoje, pirmojo vokiško garsinio filmo „Žydrasis angelas“ („Der Blaue Engel“, 1930) filmavime, stebėjo, kaip sinchroniškai įrašomas garsas. 1987 m. laiške Freilichui Obolenskis stebėjosi, kad filmuodamasis Sergejaus Gerasimovo filme „Raudona ir juoda“ („Krasnoje i čiornoje“, 1976) susidūrė su tokiu pat garso įrašymo principu, kaip tada, bet ir pasigyrė, kad jam pavyko įdomiai įgarsinti Levo Kulešovo „Didįjį guodėją“ („Velikij utešitel“, 1933) ir Boriso Barneto „Pakraštį“ („Okraina“, 1933) – pastarojo filmo scena, kurioje žmonių kalba prabyla nuobodžiaujantis arklys, gali maloniai nustebinti ir dabar.

 

Baimindamasis arešto, 1936 m. Obolenskis išvažiavo į Turkmėnistaną – dirbo Ašchabado Liaudies kūrybos namų operos studijos meno vadovu ir režisieriumi, dėstė scenos judesį teatre, garsino Ašchabado kino studijos filmus. 1938 m. jis buvo suimtas, atsidūrė kalėjime, bet žlugus galingajam OGPU vadui Nikolajui Ježovui byla buvo nutraukta ir Obolenskis grįžo į Maskvą, dirbo dailininku į „Sojuzdetfilm“ pervadintoje „Mežrabpom“ kino studijoje, dėstė VGIK. Kino istorikas Naumas Kleimanas yra citavęs įrašą Eizenšteino bloknote: „Mit Yanrem und Haut“, gavau Obolenskį į savo mokyklą. Pavesiu jam metodiką...“

 

Patartas Eizenšteino, Obolenskis pradėjo rašyti disertaciją apie garsą kine, bet jos taip ir nebaigė: 1941 m. kartu su kitais instituto dėstytojais tapo Maskvos gynėju ir spalį, atsidūręs apsuptyje Smolensko srityje, pateko į nelaisvę, atsidūrė koncentracijos lageryje Bavarijoje. Obolenskis puikiai mokėjo vokiečių kalbą, todėl po antrojo pabėgimo 1943 m. atsidūrė iš belaisvių suformuotame veterinarų būryje – dirbo elektriku. 1944 m. jam pavyko pabėgti. Obolenskis atsidūrė Moldovoje, Kickano vyrų vienuolyne netoli Benderų, buvo įšventintas į vienuolius. Obolenskis prisimindavo, kad vienuolyne buvo puiki biblioteka, kurioje jis leido laisvą laiką ir lotyniškai skaitė pasaulinę istoriją. Bet netrukus atsirado skundikas ir Obolenskis buvo suimtas, teisiamas už „tėvynės išdavimą“ – bendradarbiavimą su generolo Vlasovo armija, bet už Obolenskio reabilitavimą kovojęs režisierius Sergejus Mirošničenka yra įsitikinęs, kad kaltinimai prasimanyti: „Buvo karas. Kiekvienas karo belaisvis, atsidūręs Vokietijoje ir dirbęs vokiečiams, iškart privalėjo būti sušaudytas „troikos“ sprendimu, gal net be teismo ir tyrimo. Tai, kad Obolenskio nesušaudė, mano galva, liudija, kad tiesioginių jo kaltės įrodymų nebuvo.“ Po karo Obolenskis išsiskyrė su žmona – šokėja Klavdija Sudeikina. Teko skaityti Klavdijos sesers Zinaidos vyro – kompozitoriaus Isaako Dunajevskio – laiškų Obolenskiams fragmentus. Iš jų matyti, kad Obolenskio ir Klavdijos santykiai nuo pat pradžių buvo sudėtingi.

 

Nuteistas dešimčiai metų Obolenskis tiesė geležinkelį Šiaurėje, dirbo NKVD įkurtame kalinių teatre Pečioroje, vėliau, jau tremtyje Minusinske buvo vietos teatro režisierius. 1952 m. jis buvo amnestuotas. Obolenskis nemėgo prisiminti lageriuose praleisto laiko. Neturėdamas teisės gyventi Maskvoje ir daugumoje didžiųjų SSRS miestų, Obolenskis įsidarbino Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) kino studijoje garso ir antruoju režisieriumi, kūrė mokslo populiarinimo filmus: kino studijos vadovų požiūrį liudija ir pirmojo jam patikėto filmo pavadinimas „Triušių veisėjas“ („Krolikovod“). Bet svarbiausia, kad po ilgos pertraukos Obolenskis vėl pasirodė ekrane – tai buvo epizodinis vaidmuo Rafailo Goldino filme „Eilinis reisas“ („Očerednoi reis“, 1958). Netrukus Obolenskis pradėjo filmuotis įvairiose SSRS kino studijose tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Kijive, Rygoje, Vilniuje ir kituose miestuose. Jo amplua – antrojo plano vaidmenys, filmuose ir serialuose jis vaidino ir viduramžių ar rusų aristokratus, ir savo amžininkus. Obolenskio filmografijoje – keliasdešimt pavadinimų. Tarp jų – milžiniško populiarumo sulaukę „Daktaro Ivenso tylėjimas“ („Molčanije doktora Ivensa“, rež. Budimir Metalnikov, 1973), „Marijos Mediči skrynelė“ („Larec Mariji Mediči“, rež. Rudolf Fruntov, 1981), serialas „Paauglys“ („Podrostok“, rež. Vladimir Taškov, 1983) ir daug kitų – vidutiniškų, net prastų, bet kartais ir įdomių filmų. Obolenskį iškart įsidėmėjau filme „Leidimas gyventi“ („Vid na žitelstvo“, rež. Omari Gvasalija, Aleksandr Stefanovič, 1972) – gana keistokame pasakojime apie sovietų disidentą, kuris, emigravęs į Vakarus, neranda sau vietos, Obolenskis suvaidino pirmosios bangos emigrantą. Jau tiesiog jo buvimas kadre suteikė filmui autentiškumo.

 

Obolenskis nepervertino savo vaidmenų, manau, pirmiausia jį traukė galimybė keliauti po šalį, susitikti su įvairiais žmonėmis, dalyvauti kūrybos procese. Save jis dažnai vertino ironiškai, nors ir sulaukė kelių apdovanojimų. 1974 m. laiške bičiuliui, dailininkui Leonidui Rymarenkai Obolenskis rašė: „Vakar žiūrėjau „savo“ premjerą per TV – „Grynai anglišką žmogžudystę“ („Čisto angliiskoje ubijstvo“, rež. Samson Samsonov, 1974, – Ž. P.). Tipiškas tipažinis seno lordo vaidmuo. Bet, man regis, ir mano elgesys šiame vaidmenyje visai respektabilus. Tiks „kilmingiems tėvams“. Ir tai gerai senatvėje! O dabar – poilsis. Veidrodyje – balti plaukai. Už lango – baltas sniegas, baltas miškas...“ Tačiau tai nereiškia, kad Obolenskio nedomino filmų temos ar kūrėjai: „Sausio 21 d. man sueis 80 (!) ir štai gera dovana tokiam „jubiliejui“: patvirtino kunigaikščio Sokolovskio vaidmeniui Dostojevskio „Paauglyje“ – penkių serijų televizijos filme. Ir dar dovana iš Kijivo. Nuo Iljenkos, kurį labai vertinu ir su kuriuos esu pažįstamas. Tai „Legenda apie kunigaikštienę Olgą“. Labai poetiškas, nuostabus kūrinys! Apie laiką, apie tai, kaip buvo ir kaip sakyta, persakyta istorija. Apie visai kito ritmo ir kitokios pasaulėjautos žmones... Man pasiūlė ten būti senovės magu... Būtybė ties riba „jis yra, o gal ir nėra“, ir sąlygiškas, ir realus. Laukiu scenarijaus patvirtinimo. Dabar jo būsena – vaikščiojimas ir persijojimas tarp stalų viršininkų“. (Iš laiško Rymarenkai, 1982 m.)

 

Laiškuose radau ir lietuviškų 1977 m. įspūdžių, tik, deja, publikuotojas juos labai sutrumpino: „Lietuvoje pas Vabalą (taip pat Kulešovo mokinys) filmuojuosi „Mainuose“ pagal Trifonovą... Ir dar Lietuvoje, pas Žebriūną, tokį lietuvišką Buñuelį... Apie gėrį ir blogį. Apie žemę. Apie vaikus, karvę ir žmones, nemokančius gyventi pasaulyje. Apie vaikus, prisiliečiančius gerumo.

 

Aš – senelis, valstietis. Mano sūnūs groja smuiku. O aš mušu būgną. Karvė mėgsta muziką. Mes jai grojame ir ji duoda daugiau pieno. Atsirado pavyduolių... Ir ją nusipirko blogas ir godus žmogus. Bet ne muzikantas. Ir karvė nebeduoda pieno. Jis ją užmušė. Tokia užuomazga. O toliau – kaip pas Griną. „Viskas tik į gera šiame geriausiame iš pasaulių!“ Geriausia yra vaikuose.

 

O kas ypač įdomu – tai Lietuva. Jos darbštumas, valstietiškas užsispyrimas, meilė savo žemei ir istorijai, kuri kadaise sužibėjo ir neįvyko. Filme dainuoju dainą. Iš pradžių pagalvojau, kad nė velnio nesuprasiu. Ir staiga suskambėjo!

 

„Ant kalno namą pastačiau.“ Čia labai myli muziką. Ji visur!... Čiurlionio namuose (kiekvieną sekmadienį) – visas paskęstu. (...) Ir taip, visiškas poilsis akims ir sielai... Nuostabus, vešlus ir švarus miškas. (...) Štai tokia man dovana senatvėje... Už ką?...“

 

Septintojo dešimtmečio pradžioje Obolenskis susidomėjo televizija – 1962 m. įsidarbino Čeliabinsko televizijos studijos reporteriu ir operatoriumi, vedė laidas. 1972 m. jis persikėlė į Miasą ir vadovavo kino mėgėjų būreliui. Miase jis sutiko Iriną. Jai buvo dvidešimt ir ji svajojo tapti aktore, bet įstoti į teatro mokyklą vis nepavykdavo. Kažkas patarė kreiptis į Obolenskį, kad pamokytų. Jie susitiko, prasidėjo užsiėmimai, o 1980 m. jie susituokė ir kartu pragyveno dešimt metų. Obolenskio santuoka su penkiasdešimt aštuoneriais metais jaunesne mergina žadino smalsumą – Mirošničenka net sukūrė dokumentini filmą „Santuokos paslaptis“ („Tainstvo braka“, 1992). Jis prasideda epizodu, kur Obolenskis moko Iriną deklamuoti. Filme užfiksuoti ir Obolenskio prisiminimai, įterpti jo filmų ir vaidmenų fragmentai, rodomos jo laidotuvės ir ilgas pokalbis su Irina.

 

Paskutiniai Obolenskio gyvenimo metai nebuvo lengvi – 1988 m. jis susilaužė dubenį, nebegalėjo vaikščioti ir filmuotis, bet daug skaitė, davė interviu ir bandė rašyti prisiminimus. Knyga turėjo įgyti laiškų Irinai formą. Tie laiškai kupini karštos ir išmintingos meilės. Viename jų Obolenskis bando suformuluoti Irinai kelias taisykles: „1. Išmokyti kultūros negalima. Tai ne dalykas, o patirties kaupimas ir savęs atradimas savyje ir visur. 2. Mokytis – tai ne žiūrėti ar klausytis išpūtus akis. Tai – girdėti žiūrint. Jaudintis ir suvokti. 3. Dalyvavimo kūryboje būdas. Mokytis skaityti, piešti, groti instrumentu, klausytis muzikos. Ir tai, kas išgirsta – pamatyti, kas pamatyta – išgirsti ir mokėti papasakoti, aprašyti, nupiešti, perteikti įspūdį ir atskleisti paslėptą prasmę. Todėl mokytojas ir mokinys visada kartu, kaip draugai, ieško ir bando atrasti sau. O gal ir kitiems, jei atsiras įdėmių ir jei jiems to reikia. 4. Taip pamažu atsiranda kalbos kultūra, vertinimo savarankiškumas ir dalyvavimas (socialinės etikos pagrindas – tai dalyvavimas). (...) 5. Praeities suvokimas. Todėl, kad nuo jos prasideda tai, kas yra šiandien. Iš to kyla ir saviauklos pasirinkimas, ir jos kelių apmąstymas. Darbas ne kaip „socialinio vaidmens“ suvokimas, bet kaip būtinybė veikti, kurti. (...) Nes asmenybė – tai pirmiausia darbo su savimi rezultatas.“

 

Tekste panaudoti Leonido Obolenskio knygos „Etiudas improvizacijai“ fragmentai, skelbti žurnale „Kinovedčeskije zapiski“ (199, Nr. 44), laiškai Leonidui Rymarenkai, skelbti žurnale „Iskusstvo kino“ (1998, Nr. 8), laiškai Viačeslavui Majasovui ir Semionui Freilichui, skelbti žurnale „Iskusstvo kino“, 1996, Nr. 5), Jevgenijos Tirdatovos ir Piotro Černiajevo straipsnis, skelbtas žurnale „Sovetskij ekran“ (1990, Nr. 15), Valerijaus Kičino tekstas televizijos laidai „Kad atsimintų“ („Čtoby pomnili“).