Paveiktas kino

Taip knygoje „Šeimos žodynas“ („Lessico famigliare“) apie Cesare Pavese rašo Natalia Ginzburg. Jie kartu dirbo garsiojoje „Enaudi“ leidykloje, draugavo – Pavese nuo jaunystės dienų pažinojo rašytojos vyrą Leonę Ginzburgą. Pavese (1908–1950) – didis Europos intelektualas, vienas svarbiausių XX a. italų rašytojų, poetas ir prozininkas, eseistas, literatūrologas, redaktorius, vertėjas ir sinefilas. Apie jo kūrybą ir gyvenimą parašyta per tūkstantis knygų, mokslinių straipsnių, prisiminimų, jo dienoraščiai „Amatas gyventi“ („Il mestiere di vivere“, 1952) sulaukė psichoanalitikų studijų. Kita vertus, ko gero, kino istorijoje sunku būtų rasti kitą tokį rašytoją, kuris būtų taip paveiktas kino ir būtų taip paveikęs savo šalies kino raidą, nors, išskyrus kelis laimingus atvejus, Pavese kūrinių ekranizacijos mažai kam pavyko.

 

Pavese gimė Santo Stefano Belbo, vėliau šeima persikėlė į Turiną, bet vasaras jis leisdavo kaime, kuris vėliau tapo ne vienos jo knygos ar eilėraščio veiksmo vieta. Pavese studijavo anglų kalbą ir literatūrą Turino universitete, diplominį darbą rašė apie Walto Whitmeno poeziją. Bendradarbiavo su žurnalu „La Cultura“, o kai 1934-aisiais buvo suimtas žurnalo redaktorius Leone Ginzburgas, Pavese užėmė jo vietą, tačiau ir pats buvo suimtas 1935 m., nes, būdamas antifašistinio judėjimo „Giustizia e Libertà“ simpatikas, kėlė įtarimų, kad jo „veikla gali pakenkti tautos interesams“. Pavese buvo ištremtas į Kalabriją ir nuo tada jo santykiai su cenzūra pasidarė gana dviprasmiški.

 

Pavese kūrybos žinovas Lorenzo Mondo teigia, kad Pavese gyvenimas – viena mįslingiausių literatūrinių biografijų, nes rašytojas ieškojo ir atvirumo, ir kartu buvo labai diskretiškas net pačiuose intymiausiuose savo tekstuose. Dar prieš tapdamas garsiu rašytoju, jis jau buvo fašizmo auka. Bet nuo to neatsiejama neviltis, pasak Mondo, rašytojui tapo įkvėpimo šaltiniu, draudimai padėjo priartėti prie literatūros absoliuto. Tikroji literatūrinė šlovė atėjo po mirties, nors dar gyvas Pavese sulaukė prestižinių apdovanojimų, tik vertino juos skeptiškai ir sakė, kad apdovanojimus skiria abejingi apdovanotiesiems žmonės.

 

Pavese prozos herojus – vienišius arba vienišė. Tokie jie tapo ir dėl savo pasirinkimo, ir susiklosčius aplinkybėms. Jų santykiai su vyrais ar moterimis dažniausiai paviršutiniški arba laikini. Herojus (herojė) trokšta artumo su kitais, bet dažnai išduoda savo idealus arba draugus. Regis, geriausiai tai apibūdino Italo Calvino: „Visi Pavese’s romanai sukasi aplink paslėptą temą, aplink tai, kas nepasakyta, nors iš tikrųjų norima pasakyti, bet ką pasakyti galima tik tylint.“

 

Pirmieji svarbūs kūriniai parašyti 4-ajame dešimtmetyje, nors dalis pasirodė jau po Pavese mirties. Nuo 1935-ųjų Pavese rašė dienoraštį. Dažnai cituojami Pavese’s žodžiai: „Žmonės laukia mūsų žodžių, tokie pat neturtingi žmonės kaip mes, ir negalime pamiršti, kad gyvenimas – tai nesiliaujantis ryšys su žmonėmis, negalime nuvilti jų lūkesčių“. Antrojo pasaulinio karo metais Pavese tapo vienu neorealistinės literatūros pradininkų, nors vargu ar būtų sutikęs su literatūros kritiko, istoriko Gianfranco Contini teiginiu, kad „Pavese buvo neabejotinas italų neorealizmo vadas“. Šis teiginys pasirodė 1970 m. išleistoje italų literatūros istorijoje, apėmusioje 1861–1968 m., bet dar anksčiau, 1964-aisiais, kitas didis italų rašytojas Alberto Moravia atkreipė dėmesį į daugybę Pavese’s gerbėjų, epigonų, kuriuos Pavese esą greičiausiai sukritikuotų. Pasak Moravios, šie epigonai atėjo prie pasakojimo formulių, kurias pats Pavese, būdamas gero skonio ir griežtos minties žmogus, be abejo, paneigtų. Jie (epigonai), neturėdami kultūros rėmų ir siekdami „poetinio dokumento“, pasak Moravios, „ieško natūralumo, mito, susitikimo su realybe, bet iš tiesų ateina prie vienmačio natūralizmo, neturinčio kultūros ir minties gelmės, arba prie provincialaus fragmentiškumo“. Kai neorealizmas dar tik formavosi, rašytojai, kino kūrėjai, menininkai pradėjo ieškoti temų, socialinio blogio priežasčių paprastų žmonių gyvenimo kasdienybėje. Pavese’s poezija ir romanai kupini iki šiol neišnaudotų literatūrinių, filosofinių, politinių idėjų.

 

Mitinis žemynas

Nors Pavese’s knygų herojai daug kalbasi apie kiną ir kinas yra svarbi simbolinė jo romanų vieta, svarbesnis ne rašytojo indėlis į neorealistinę literatūrą, bet į neorealistinį kiną. Nuo pat ankstyvos jaunystės Pavese žavėjosi Hermano Melville’o romanu „Mobis Dikas“, vertė rašytojo kūrybą į italų kalbą. Vienas garsiausių Pavese’s esė skirtas šiam romanui. Fašistinio laikotarpio Italijos intelektualų būdas priešintis, savotiškas kultūrinis fenomenas buvo susižavėjimas amerikiečių kultūra – pirmiausia literatūra ir kinu. Valdant Mussolini, italų intelektualams JAV tapo beveik mitiniu žemynu. Kartu su amerikiečių kultūra Italijoje sklido ir modernumo, demokratijos, atsinaujinimo idėjos. Atsivėrimas užsienio kultūros reiškiniams pirmiausia buvo ideologinis pasipriešinimas, todėl buvo leidžiama daug verstų knygų, ekranizuojami užsienio autoriai – prancūzai, amerikiečiai, rusų literatūros klasikai. Pavese vertė Melville’į, Johną Dos Passosą, Gertrudą Stein, Johną Steinbecką, Sherwoodą Andersoną, Williamą Faulknerį, Jamesą Joyce’ą, Charlesą Dickensą, Danielį Defoe. Tarp mėgstamiausių jo autorių buvo vadinamieji hardboiled rašytojai, detektyvų autoriai Raymondas Chandleris, Dashiellas Hammettas, Jamesas Cainas, kurių kūryba ir paskatino film noir atsiradimą. Film noir buvo Pavese’s aistra. Be susižavėjimo Caino proza, kuri paveikė ir Pavese’s kūrybą, vargu ar būtų atsiradęs pirmasis neorealistinis filmas – Luchino Visconti „Apsvaigimas“ („Ossesione“, 1943), sukurtas pagal Caino apysaką „Laiškanešys skambina du kartus“. Pavese buvo ne tik įdėmus ir smalsus žiūrovas – jo susižavėjimas amerikiečių kinu paveikė ir šio kino sklaidą Italijoje.

 

Pirmuosius tekstus apie kiną Pavese parašė dar būdamas studentas. Jis kasdien vaikščiojo į kiną. Laikui bėgant Pavese vis dažniau ėmė lankytis Turino priemiesčių kino teatruose – jie buvo ne tik pigesni, bet ir rodė filmus, kurie nebūtų patraukę centrinių miesto kino teatrų žiūrovų dėmesio. Trumpametražiai, dažnai išbrokuoti arba filmai, kuriuose nevaidino didžiosios žvaigždės, padėjo Pavese’i atrasti amerikiečių kiną, o kartu su juo daugybę elgesio ir gyvenimo būdo modelių.

 

Apie Pavese ryšius su kinu rašęs Pierfranco Bruni teigia, kad ankstyvuosiuose tekstuose jau matyti, jog Pavese’i kinas neatsiejamas nuo literatūros. Bruni išskiria kelis rašytojo susidomėjimo kinu sluoksnius, o kartu pabrėžia, kad kinas rašytojui niekad nebuvo pabėgimas nuo realybės, susidomėjimas atsirado iš noro tyrinėti literatūros, realybės ir kino santykius, galėjo padėti suprasti vidinius konfliktus ir prieštaravimus. Tad kinas rašytojui tapo savotiška metafora, tyrimu ir galimybe palyginti „precizišką gyvenimo gesto realizmą“ ir judančias šviesos bei šešėlio kompozicijas. Kita vertus, paklaustas apie mėgstamiausius pasakotojus, viename interviu Pavese atsakė: „Thomas Mannas ir Vittorio De Sica.“

 

Pasak Bruni, 1927–1929 m. formuojasi kritinis požiūris į kiną. Vėliau Pavese analizuoja vaizdo ir teksto santykius, bando taikyti kinui literatūrines kategorijas. Svarbus etapas – gilinimasis į amerikiečių literatūrą, jos vertimai. Bet Pavese nebuvo kino teoretikas ar kritikas, jis parašė kelis trumpus tekstus – nebylių filmų siužetus, scenarijus. Jie pakankamai autobiografiški. Paskutiniais gyvenimo metais Pavese sukūrė dar septynis scenarijus, skirtus garsiniam kinui. Du iš jų paskelbti 1959 m. žurnale „Cinema Nuovo“. Jie skirti seserims Doris ir Constance Dowling, kurios turėjo vaidinti tuose taip ir nesukurtuose filmuose. Constance Dowling, su kuria rašytojas susipažino 1950-ųjų išvakarėse, vadinama paskutine Pavese meile, dažnai ir savižudybės priežastimi. Jai skirtas ir paskutinis Pavese romanas „Mėnulis ir laužai“. Dedikacija skamba taip: For C. Ripeness is all.

 

Nepamenu, kas parašė, kad kinas „užmušė“ Pavesę, taip kaip užmušė Francisą Scottą Fitzgeraldą, kurį pakvietė į Holivudą, bet visi scenarijai buvo atmesti, nors „Didžiojo Getsbio“ gerbėjams dabar tuo sunku patikėti. „Užmušė“ kitaip. Italų neorealizmas sužavėjo Holivudą. Jo žvaigždės norėjo filmuotis Italijoje. Seserys Doris ir Constance Dowling atvažiavo į Italiją filmuotis, nes Holivude joms nelabai sekėsi. Doris nusifilmavo viename garsiausių neorealizmo filmų „Kartūs ryžiai“ („Riso amaro“, rež. Giuseppe De Santis, 1948) ir dar keliuose itališkuose filmuose. Jos vyresnioji sesuo Constance Dowling (1920–1969) – modelis, Brodvėjaus miuziklų žvaigždė, Holivude vaidinusi ir film noir, Samuelio Godwyno agentų buvo reklamuojama kaip „trimatė“ – sugebanti šokti, dainuoti ir vaidinti. 1947–1950 m. Italijoje ji nusifilmavo keliuose filmuose, buvo tada neįtikėtinai populiarių Ginos Lollobrigidos ir Vittorio Gassmano partnerė.

 

Pavese susipažino su Constance 1950-ųjų išvakarėse. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Rašytojas vadino Constance pavasario įsikūnijimu. Pirmojo laiško jai data: 1950 m. kovo 17-oji. Pavese rašo: „Brangioji Connie, norėjau būti stipriu žmogumi ir nerašyti tau iškart, bet kokia prasmė? Tai būtų tiesiog poza. Aš tave myliu. Brangioji Connie, aš žinau šito žodžio svorį – ir siaubą, ir nuostabą, ir vis dėlto tai sakau tau beveik ramiai. Aš tą žodį labai mažai vartojau savo gyvenime ir taip blogai, kad man jis beveik naujas.“ Bet meilės istorija nesusiklostė. Liepą aktorė grįžo į JAV, Pavese laukė jos skambučio, kuris turėjo patvirtinti sutikimą už jo tekėti, bet nesulaukė. Gal kalta ankstesnė aktorės patirtis – jos ilgas romanas su vedusiu režisieriumi Elia Kazanu baigėsi skandalu. Gal santykiai su intravertišku, sudėtingu rašytoju nežadėjo gražios ateities. Dar vieni nesusiklostę santykiai pagilino Pavese depresiją, kuria jis sirgo visą gyvenimą. 1950 m. rugpjūčio 27 d. rašytoją rado negyvą viename Turino viešbutyje. Jis išgėrė didžiulę dozę migdomųjų.

 

Kino žingsniai į Pavese’s pasaulį

Iš visų Pavese’s kūrinių ekranizacijų, ko gero, žinomiausias Michelangelo Antonioni filmas „Draugės“ („Le Amiche“, 1955). Jis žymi svarbiausio režisieriaus kūrybos periodo pradžią. Novelė „Tarp vienišų moterų“ („Tra donna sole“) buvo subjektyvus herojės Klelijos monologas ir kėlė problemų scenaristams, tačiau Antonioni domino ne fabula, o vidinis konfliktas. Bet iš naujo priverstas parašyti pasakojamą istoriją, režisierius neišvengė melodramatiškumo ir nelabai gerų dialogų.

 

...Klelija grįžta į gimtąjį Turiną Romoje įgijusi finansinę nepriklausomybę, ji kuria madas ir atvyksta organizuoti sostinės firmos filialo. Kleliją sudomina nepavykęs viešbučio kaimynės bandymas nusižudyti, ir netrukus Rozeta, kuri nelaimingai myli savo draugės vyrą, supažindina Kleliją su savo aplinka. Antrą kartą Rozetai savižudybė pavyks, o Klelija sukels skandalą, pasipiktinusi Rozetos draugų intrigomis ir cinizmu. Antonioni pavyko perteikti Pavese’s prozai būdingą emocinį šaltuką, tobulai atskleisti situaciją, kurioje atsiduria draugai. Kino kamera išryškina tikrus jausmus, kuriuos veikėjai siekia užmaskuoti, o paplūdimio scena primena vėlesnį Antionioni filmą „Nuotykis“. Ko gero, tų laikų kinui buvo neįprasta, kaip režisierius rodo moteris, – jos ambicingesnės, jautresnės, talentingesnės, net ir tada, kai elgiasi blogai. Regis, kad pagrindiniai Antonioni stiliaus bruožai – personažų elgesio stebėjimas, minčių formulavimas vaizdais, scenerijos, peizažo plastika ir atmosfera (dažnai kuriama muzikos) perteikė ir Pavese prozos dvasią.

 

1985 m. Vittorio Cottafavi televizijai ekranizavo „Velnią ant kalvų“ („Il diavolo sulle colline“). Tai pasakojimas apie tris skirtingų kultūrų ir skirtingų socialinių sluoksnių draugus, kurie priversti stoti akistaton su artėjančiu karu. Tremtį Kalabrijoje Pavese aprašė autobiografiškame romane „Kol užgiedos gaidys“ („Prima che il gallo canti“) – 1992 m. jį ekranizavo Mario Foglietti, bet šis televizijos filmas sulaukė kritiškų atsiliepimų.

 

Tarp Raúlio Ruizo filmo „Socialistinis realizmas“ („El realismo socialista“, 1973) scenaristų matyti ir Pavese’s pavardė, nors nelabai aišku, ką jis turi bendro su, režisieriaus žodžiais tariant, „politine muilo opera, turinčia pasakoti apie draugystę tarp partinio valdininko ir nevykėlio iš darbininkų klasės“. Sumanytas kaip satyriškas komentaras apie Salvadoro Allende’s „Unidad Popular“, keturių valandų filmas taip ir liko nebaigtas, nes prasidėjo generolo Pinocheto perversmas. Nufilmuota medžiaga buvo atrasta 2016 m. ir atkurta Valerios Sarmiento.

 

Ko gero, geriausiai Pavese’s kūrybą kine reprezentuoja šeši 1979–2011 m. Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet filmai, sukurti pagal „Dialogus su Leuko“ („Dialoghi con Leucò“, 1947) – knygą, kurioje Pavese apmąstė savo poetiką, gyvenimo ir literatūros santykį ir kurios tikslą aiškino kaip norą rasti „paslaptį kažko, apie ką visi pamena, kuo visi žavisi, kai būna truputį išsekę, ir tai mums sukelia juoką“. Šį rudenį dalį tų filmų galėjo pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

 

P.S. Keturis Pavese’s romanus „Gražioji vasara“ („La bella estate“, 1949), „Velnias ant kalvų“, („Il diavolo sulle colline, 1948), „Draugas“ („Il copagno“, 1947), „Mėnulis ir laužai“ („La luna e i falò“, 1950) perskaičiau rusiškai 1974 metais. Nors siužetai beveik išsitrynė iš atminties, nuostabos ir susižavėjimo jausmas išliko. Šis tekstas – lyg bandymas įlipti į prisiminimų upę po beveik penkiasdešimties metų.