Amaya

„Milžiniško populiarumo“ sulaukusio filmo „Nereikalingi žmonės“ kūrėjas Maris Martinsonas pristatė naują savo filmą „Amaya“. Anot filmo kūrėjų – tai švelni meilės istorija, turinti šiek tiek humoro, šiek tiek ironijos, šiek tiek dramatizmo ir dar šio bei to. Garsios japonų aktorės Kaori Momoi, kuri labiausiai ir traukė, – taip pat šiek tiek. Trumpiau tariant, „Amaya“ – prieskonių mišinys be pagrindinio patiekalo.

Šįkart lietuvių latvių režisieriumi save vadinančiam Martinsonui nebeužteko nereikalingų kunigų ar merginų iš Rytų Europos, kuopiančių britų viešbučius. Šįkart režisierius, kaip ir pridera tikram kosmopolitui, nusidangino į Rytus. Tad veiksmas nukelia į Honkongą. Čia blaškosi dėl nelaimingo išsiskyrimo kenčiantis europietis, kuris šiek tiek užsibūna Honkonge, šiek tiek pasimoko masažo meno, šiek tiek pabendrauja su aplinkinėmis moterimis ir išplaukia valtele kitur, kad ir vėl galėtų pasiblaškyti. Taip pat šiek tiek.

Turbūt Martinsonui visai neįdomus jo paties tapatumas, lietuviškumas ar latviškumas. Latvijoje ar Lietuvoje, matyt, nieko nevyksta, tad reikia idėjų semtis toli. Tačiau kad ir kaip norėjo režisierius sukurti globalų filmą, deja, nepavyko. Tad kas atsitiko su „Amaya“?

Filmas toks pat egzotiškas kaip ir pavadinimas. Egzotiški bei apibendrinti Honkongo gyventojai. Martinsonas į juos pasižiūrėjo kaip eilinis vakarietis, kuris iki šiol lietuvius ar latvius priskiria rusams.

Koks gi tas pagrindinis „Amayos“ personažas Polas? Jis užsimena, kad yra europietis – iš mažos šalies, kurios niekas nežino. Tiek to, gal gėda prisipažinti? Tačiau kam kalbėti su savo mama angliškai? Arba nevykusiai palyginti Oliverį Tvistą ir Los Andželo „Lakers“ krepšininką, kai šnekamasi su buvusia drauge, kuri lyg ir yra britė? Juk Polas nei iš D. Britanijos, nei iš JAV? O gal anglų kalba reiškia, kad mes priklausome Europos Sąjungai, o čia šnekama tik angliškai? Polo peroksidinė šukuosena, kaip ir Andriaus Mamontovo, metų metus nesikeičia. Šukuosena daro Mamontovą išskirtinį Kinijoje – ten juk tiek daug žmonių, neduokdie pasimes. Bet apie jo vaidybą nėra ką ir pasakyti. Gal tik galima paminėti, kad Mamontovas sugebėtų kine suvaidinti tik akmeninę statulą, mat kalbėdamas angliškai taip stengėsi paslėpti savo lietuvišką akcentą, kad apie visa kita tiesiog pamiršo.

Martinsonas sakėsi kūręs scenarijų japonų aktorei Kaori Momoi, kuri pati pasisiūlė kartu dirbti, nes ją sužavėjo „Nereikalingi žmonės“. Tačiau aktorės sukurta Amaya tik lieka šešėlyje, tiksliau – suvaidina šešėlį. Dar viena filmo herojė aikštingoji Žasmina taip pat, matyt, atsirado scenaristo bei režisieriaus minties spragoms užpildyti.

Žiūrint filmą neapleido déjà vu jausmas – kiekviena scena lyg kažkur matyta, lyg kažką primena. Labai akivaizdus Martinsono susižavėjimas Azijos kinu, ypač Wong Kar-wai’aus filmais. Bandoma eksperimentuoti su mizanscenomis, išcentruotais kadrais. Tačiau jie nebylūs, neiškalbingi. Wong Kar-wai’aus filmų stiprybė – autentiškumas, nes geriausi jo filmai vis dėlto kurti savo šalyje, o jei Argentinoje, tai vis tiek su savais aktoriais, kurie tarpusavyje nebendrauja angliškai. Šiam režisieriui ypač svarbi žmogaus tapatybė, jo asmeniniai, net vaikystės išgyvenimai. Antra, Wong Kar-wai’aus alter ego – operatorius Christopheris Doyle’as puikiai išmano kino kalbą, tad kiekvienas jo pasirinktas rakursas, apšvietimas, tempas iškalbingai vizualizuoja kiekvieną jautriausią akimirką, pažeidžiamiausią personažo vietą.

Dar „Amaya“ primena ir pigių holivudiškų filmų juokelius, kai dviem minutėms pasirodo kokia nors garsenybė. Šįkart tai Dexteris Fletcheris, kuris turi įkūnyti angliškai nekalbantį prancūzą. Šiek tiek „Amaya“ primena ir Sofios Coppolos filmą „Pasiklydę vertime“, bet nei šios, nei kitos istorijos iš svetimų filmų „Amayai“ nieko taip ir neprideda. Atvirkščiai, paverčia kažkokiu kratiniu, kuriame nematyti nė krislo originalumo. Puikiausiai „Amaya“ atspindi mūsų kompleksus: baimę būti užgožtam, norą lygiuotis į Vakarus, gyventi prabangiai, taip pat gėdą dėl savosios tapatybės, kad tik vėl kas nepavadintų rusais. Kas mums yra Europa ir Vakarai, elementariausiai įvardijo vienas Slavenkos Drakulic knygos „Kavinė Europa“ personažas lietuvis: „Europa tai... ne Rusija.“

Viename filmo epizode sėdi Amaya ir jos vyras vienas priešais kitą, valgo makaronus, o vyras (kalbėdamas apie Polą) ir sako: „Nesuprantu, kodėl kartais sutinkame keistų žmonių?“ Tad norėtųsi paklausti režisieriaus, kam kurpti kažkokias istorijas apie personažus, kuriuose jis mato tik keistumą ir nežino, kaip jį traktuoti. O Andrius Mamontovas galėtų prisiminti savo kažkada dėvėtus marškinėlius, ant kurių buvo parašyta „Popsas užkniso juodai“.