Mėnesienos karalystė
(Moonrise Kingdom)

Nuoširdumo karalystė


Režisierius Wes Anderson | Scenarijaus autoriai Wes Anderson, Roman Coppola | Operatorius Robert D. Yeoman
Vaidina Bruce Willis, Edward Norton, Bill Murray, Frances McDormand, Tilda Swinton, Jared Gilman, Kara Hayward, Jason Schwartzman, Bob Balaban, Lucas Hedges, Charlie Kilgore, Harvey Keitel
2012, JAV, 94 min. Platintojas Lietuvoje Incognito Films


Netiesa, kad pragaras gerais norais grįstas. Jeigu pragaras kuo nors ir grįstas, tai tikrai ne gerais norais. Weso Andersono „Mėnesienos karalystė" yra pavyzdys kūrinio, išgrįsto gerais norais. Pragaro jis neprimena nė iš tolo.

Šiame filme Andersonas turi daug gerų norų ir tik tai galėtų jį išteisinti nuo tų retų, bet pasitaikančių kritikos žodžių. Kaip ir kituose savo filmuose, režisierius džiaugiasi pasauliu ir jaunyste. Bet šiame filme jis džiaugiasi labiau nei visuose kituose. Jis taip tuo džiaugiasi, kad nori savo džiaugsmu pasidalinti. „Mėnesienos karalystė" ir yra tas dalinimosi aktas.
Kai susitinka du draugai ir vienas būna kupinas džiaugsmo, o kitas liūdesio, liūdnajam sunku suprasti linksmąjį ir jis aiškiai išsako skepsį linksmojo draugo atžvilgiu. Linksmasis draugas dažnai nepasiduoda liūdnojo spaudimui ir į pesimizmą atsako nuoširdžiu supratingumu. Jei šį trumpą epizodą palyginsime su filmu, tai „Mėnesienos karalystė" yra linksmasis draugas, o žiūrovas - liūdnasis. Pastarojo bendro pobūdžio pesimizmas vidury filmo verčia suabejoti džiaugsmu ekrane, o linksmasis draugas nesusivokia parodyti supratingumo ir tiesiog toliau džiaugiasi. Kitaip tariant, nereaguoja į draugo nuotaiką.
Tai reiškia, kad Andersonas nesikalba, o tiesiog manifestuoja grožį ir nori per trumpą laiką išdalinti jo kuo daugiau. Tai jam, žinoma, pavyksta. Kiek žiūrovas pasiims, priklauso nuo kiekvieno individo idealizmo kiekio kraujyje ir atvirumo.
Kiekvienas filmo fragmentas gali būti muzikinis klipas, kiekvienas kadras - atvirutė, kas antras sakinys - šių laikų sentencija. Andersonas galvoja ir filmuoja kaip vaikas - susikaupia tik į tai, kas vaikams, o ne suaugusiems yra dramatiška. „Mėnesienos karalystė" užbaigia sakinį: Jeigu vaikas kurtų filmą..."
Dvylikamečių Semo ir Siuzi pabrėžtinai antišekspyriška meilės istorija apipinta fantastinių ir neįtikėtinų spalvų bei įvykių. Barzdotas pasakotojas jau pirmuosiuose filmo kadruose leidžia suprasti, jog matysime vizualinį ir lingvistinį spektaklį. Kaip tokiais atvejais būna, viskas pateikiama rimtu balsu, kuris suteikia salei akstino tyliai kikenti. Tuomet kamera krypsta prie pagrindinių veikėjų.
Siuzi (Kara Hayward) ir Semas (Jared Gilman) nusprendžia pabėgti iš namų ir keliauti po salą, kurioje ir gyvena, paprasčiausiai vienas kitą mylėdami. Semas - atsiskyrėlis skautas našlaitis, Siuzi – nestabilių tėvų dukra, šiokia tokia maištininkė. Pabėgę jie stovyklauja, mokosi bučiuotis, slepiasi nuo juos gaudančių suaugusiųjų. Iš jų nuostabios kelionės panaikinti patys nemaloniausi aspektai - nuobodžios akimirkos, buitis, bučiavimosi baimė, gėdos jausmas ir t.t. Viskas, kas trukdo meilei žydėti ir rodyti ją žydinčią. Tiai - šio filmo bruožas, kuris neabejotinai trukdo daliai planetos gyventojų patirti džiaugsmą. Tokia meilė, kokia rodoma filme, neegzistuoja, toks jausmas - taip pat, tačiau kai kurie žmonės ieško būtent to, nesuprasdami, kad šioje ekrano pusėje tai prieštarauja fizikos dėsniams.

Įsimylėjėlių ieško visa komanda žvaigždžių -Edwardas Northonas (skautų vadas), Bruce'as Willisas (policininkas), Tilda Swinton (socialinė darbuotoja), Billas Murray'us ir Frances McDormand (Siuzi tėvai). Suaugusieji iš pradžių juos nori išskirti, tačiau vėliau policininko akyse suspindi kažkas panašaus į supratingumą ir jaunystės ilgesį. Įvykiai įgauna pagreitį lietaus, griaustinio ir audros pavidalu su visais iš to išplaukiančiais (tiesiogine to žodžio prasme) padariniais.
Žiūrovas dėl šių įvykių nejaučia jokios įtampos. Nors ir vyksta kažkas panašaus į detektyvą ir net trilerį, mes žinome, kad viskas tikrai baigsis gerai. Nieko išties blogo atsitikti Weso Andersono pasaulyje negali. Nebent netyčia, iš kvailumo ar naivumo.
„Mėnesienos karalystė" pasakoja apie tai, kaip jaučiasi įsimylėjęs žmogus. Šis filmas yra lęšio, kuris apauga mūsų ragenas, kai įsimylime, kopija. Spalvos atrodo ryškesnės, žmonės gražesni, problemos įveikiamos, o buitis nepastebima. Paklaustas, ar taip buvo įsimylėjęs jaunystėje, Andersonas ramiai ir nuoširdžiai atsakė dar dabar pagaunąs save, kad nori būti patyręs tą jausmą, ilgėjosi jo jau vaikystėje. Filmas - įgyvendinta neišsipildžiusi režisieriaus svajonė.
Tie, kurie tą jausmą yra patyrę, nukeliaus į prisiminimus, o po to staiga į liūdesį (nes jau žinoma, kad meilė netrunka amžinai). Nepatyrusieji po filmo krapštys giliai viduje paslėptą pavydą. Nepaisant to, ir vieniems, ir kitiems bus malonu. Tarsi ilgėdamasis jūros žiūrėtum į akvariumą.