Laiškai Sofijai (Letters to Sofija)

Įdomiausias dalykas filme „Laiškai Sofijai“ yra britų režisieriaus Bobo Mullano pasirinkta taktika nupasakoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą, pasitelkus neįtikėtino tyrumo ir nuoširdumo realizmą. O įdomi ji todėl, kad būtent tokiems kūrybos principams Čiurlionis šiame filme vis priešina savo paveikslus ir muziką. Kitaip tariant, režisierius atsistoja priešingoje pusėje nei jo protagonistas, kad pažvelgtų į jį lyg pro apsuktą teleskopą.

Ėjimas išties originalus. Juk tiek paties Čiurlionio figūra, tiek ir jo gyvenamasis laikotarpis galėtų tapti tikromis aukso kasyklomis kokiam nors siurrealistinės vaizduotės autoriui. Iš kūrybos sklindantis baugus grožis, lemtinga moteris, liga ir skurdas, aplinkinių nesupratimas ir pripažinimas – menininko gyvenimo linija tiesiog spinduliuoja melancholišką kinogeniškumą. O kur dar to meto kultūroje sklandžiusi menų sintezės idėja, taip tinkama kinui? Tačiau tokio pobūdžio filmų pasaulyje jau yra sukurta – turiu omeny kad ir Raúlio Ruizo juostą apie Čiurlionio amžininką Gustavą Klimtą. Čiurlionis karštligiškai spindinčiomis akimis – suvaidintas Valentino Masalskio „Žalčio karūnoje“ – ekrane taip pat jau buvo. Tad posūkį į pirmapradį realizmą pamėginkime pirmiausia priimti kaip sunkesnio ir neišminto kelio pasirinkimą.

Apie Mullaną težinau, kad jis yra televizijos dokumentinių filmų autorius, psichologas, skaitęs paskaitų kursą VDU, – kaip tik tada jis ir susižavėjo Čiurlioniu. Žvilgsnis užkliuvo, kad Mullano dokumentikos herojais buvo tapę sunkiai sirgęs rašytojas Axelis Jensenas ir kontroversiškas guru Bagvanas Šri Radžnišas. Galima spėti, kad režisierių ir anksčiau traukė ligos istorijos, pakeistos sąmonės būsenos, tad Čiurlionis jam galėjo pasirodyti kaip intriguojantis ir artimas personažas.

Tačiau, kaip jau sakiau, „Laiškuose Sofijai“ Mullanas stebi savąjį herojų kaip racionalus paprastas prašalaitis. Jam menininko vaizduotės fantasmagorijos, dvasiniai pakilimai ir nuopuoliai – nepažinus ir gal net nelabai įdomus dalykas. Filmo pasaulis – grynai empirinis ir visiškai plokščias, ir laikosi toji plokštuma ant dviejų vėžlių – psichologinio ir socialinio matmens. Savaime tai jokiu būdu nėra nei gerai, nei blogai, bet filmas išėjo toks naivus ir lėkštas, kad veikiau primena ne koloritingą realistinį paveikslą, o groteskišką spektaklį.

Minėtas psichologinis matmuo filme – itin silpnas ir net savotiškai graudus. Graudu, nes veikiausiai pats to nenorėdamas Mullanas gerokai apardo Konstantino ir Sofijos jausmų legendą, nužemina mūsų kultūroje poetizuotą jųdviejų meilę. Filme retkarčiais šiaip ne taip prasimuša vienas kitas dalykas, kuris galėtų išryškinti naujas klasiko asmenybės briaunas. Pavyzdžiui, tamsesnioji, nematoma meilės pusė, Konstantino tapimas Sofijai gal ir sunkiai pakeliama našta arba, pavyzdžiui, tai, kad muzika menininkui grąžindavo dvasinę pusiausvyrą, o dailė veikė destruktyviai.

Vis dėlto legendos burtus išsklaido ne praskleisti nežinomi faktai ar režisūrinė įžvalga, o paprasčiausias visa ko subanalinimas. Pavyzdžiui, susipažinusiam su Sofija Čiurlioniui šauna idėja kurti bendrą operą „Jūratė“. Tačiau sumanymas taip ir lieka viso labo pretekstu Sofijai paklausti, kaip sekasi rašyti muziką, o Konstantinui atsakyti ir tokiu būdu palaikyti besimezgantį flirtą. Beje, ypatingo Sofijos kūrybinio entuziazmo net ir nematyti, visą filmą ji išlieka itin pragmatiška mokytoja ir visuomenininkė. Arba štai režisierius paliečia išties giluminį klodą – Čiurlionį tarytum pražudo, įtraukia vidun jo paties didieji kūriniai: paauglystėje pakrinka sveikata, pajutus keistą trauką jūrai, gyvenimo pabaigoje menininkas suserga ir miršta, kai visą naktį praleidžia vaikščiodamas po mišką. Deja, šie „Laiškų Sofijai“ epizodai – neapsakomai patetiški ir iliustratyvūs. Na, o patsai Konstantinas filme – labai mielas, švelnus, bet nedaugžodžiaujantis. Taigi nenuostabu, kad labiausiai į atmintį ir širdį man įsirėžė ne Čiurlionio, o jo draugo ir globėjo Dobužinskio ištarti žodžiai apie meno kūrinių ir kolekcininkų santykį: „Nereikia, kad suprastų. Svarbu, kad pirktų.“

O štai antrasis filmo pasaulio ramstis – socialinis lygmuo – man visai patiko. Aš net karštai trokštu, kad tokia Lietuva, kokią pamačiau šiame filme, būtų nepakitusi ir išlikusi iki pat mūsų dienų. Progresyvios moterys, geraširdžiai vyrai, nuostabi secesijos mada, o per didžiąsias šventes, jei man nepasivaideno, – „Moët“ šampanas ant stalo. Idilę griauna tik Peterburgo kurtizanės, kurios įžūliai kariasi menininkui ant kaklo, bet dėl mažyčių nuodėmių galiausiai kaltas lieka vėlgi šampanas. Tiesa, užmiršau dar vieną blogio simbolį – įkyrų rusų kariškį Nikolajų, kurio asistavimas Sofijai niekuo nenusileidžia Lotynų Amerikos serialų peripetijoms. Bežiūrint net suimdavo kvailas gėdos jausmas, taigi savotiškai palengvėdavo, kai filmo veikėjai ramesniuose epizoduose galiausiai susėsdavo gerti arbatėlės prie žvakių ir maloniai nuobodžiai gvildendavo savo rūpesčius, tarsi būtų mūsų laikų gyvenimo būdo laidų dalyviai.

Tačiau apskritai Mullano filmas mane nuteikė pozityviai. Juk nuo šiol visiems, apniktiems savigraužos dėl atseit nevykusios mūsų nacionalinės kinematografijos, „Laiškus Sofijai“ bus galima pateikti kaip iškalbingą pavyzdį: pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai. Kita vertus, matant akivaizdžiai nuoširdų režisieriaus susižavėjimą lietuviškąja kultūra, iš tiesų norisi pagal visus britų džentelmeno kodekso reikalavimus dėkingai priimti šį kūrinį kaip to susižavėjimo išraišką ir nemačiomis nuleisti jo estetinę „kokybę“, kurią geriausiu atveju galima pavadinti prieštvanine. Na, bet ką jau padarysi, kad filmo veiksmui vykstant Lietuvoje atsiranda provincijos teatro dekoracijas primenanti užsklanda su bažnyčių bokštais, o veiksmą perkėlus į Peterburgą būtinai išnyra cerkvių kupolai. Ką ir sakyti apie didaktišką patosą ar neišsemiamą kantrybę viską paaiškinti – tikrai maniau, kad tokie dalykai šiame pasaulyje jau seniai išnykę.

Ir vis dėlto, brangus režisieriau, juk tiesą jūsų filme sakė Dobužinskis – visai nebūtina, kad žvelgdamas į kūrinį žiūrovas viską suprastų.