Adelės gyvenimas. I ir II skyrius
(La vie d'Adèle. Chapitres 1 et 2)

 Literatūra ir menas


Režisierius Abdellatif Kechiche | Scenarijaus autoriai Abdellatif Kechiche, Ghalya Lacroix | Operatorius Sofian El Fani | Montažo režisieriai Albertine Lastera, Camille Toubkis, Jean-Marie Lengellé, Ghalya Lacroix | Vaidina Léa Seydoux, Adèle Exarchopoulos, Salim Kechiouche, Aurélien Recoing, Catherine Salée, Benjamin Siksou, Mona Walravens, Alma Jodorowsky
2013, Prancūzija, Belgija, D. Britanija, 179 min. Platintojas Lietuvoje Kinoteka


Laimėjęs Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ ir tokiu būdu oficialiai tapęs svarbiausiu metų filmu, prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ kelia mišrius jausmus. Viena vertus, jis saulėtas, atviras ir jaunatviškas, paprastai ir išmaniai padarytas. Kita vertus, žiūrint nepalieka seklios minties įspūdis. Tiesa, „knyginis“ filmo pavadinimas tą seklumą lyg ir pateisina primindamas, kad jaunosios herojės Adelės gyvenimas tik įsibėgėja ir kad tai, ką regime, yra viso labo pradiniai gyvenimo skyriai, asmenybės apmatai, pirminė medžiaga.

Vienas iš įdomesnių filmo sluoksnių – atsitiktinė net ir stipriausių jausmų, aistrų prigimtis. Vyresniųjų klasių mokinė Adelė dar nesusivokė savyje ir todėl kankinasi, bet kartu yra perpildyta nuojautos, kad jos gyvenime įvyks permaina. Nuojauta gimsta iš knygų, skaitomų ir analizuojamų per literatūros pamokas, iš nepasitenkinimo jai neabejingu vaikinu, galiausiai – iš vis pasirodančių mėlynos spalvos ženklų. Matydami, kaip iš Adelės gelmių kyla visa nustelbianti iracionali galia, suvokiame, kad tai, kas iš jos išsikristalizuos, bus jau išvestinis ir atsitiktinis dalykas. Adelės atveju tos galios spinduliai susitelkia į gatvėje pagautą mėlynplaukės Emos žvilgsnį. Vėliau Adelė (lygiai taip pat pati gerai nežinodama kodėl) pasiduoda atsitiktinių jausmų ir santykių šuorams, nors stipriai tebemyli Emą. Filmo finalas, kai Adelė prasilenkia su ja susidomėjusiu vyru, – veidrodinis lemtingo žvilgsnių susikirtimo filmo pradžioje atspindys, šįkart tampantis tokiu pat lemtingu nesusitikimu.

Įprastai meilės laukimo ir efemeriškų jausmų kupini filmai būna oriniai, elegiški, tačiau Kechiche’as pasirinko realistinį ar net, turėtume sakyti, natūralistinį braižą. Jis stebi Adelę kaip savotišką fiziologinį tipažą su visomis jai būdingomis kūno reakcijomis, išraiškomis, kai, tarkim, iš jaudulio trūkčioja veido raumenėlis. Pagrindinė herojė savaip žavi kūniškumu ir nesusivokimu, bet, reikia pripažinti, būtent todėl neretai ir atstumia.

Pasirodžius dailininkei Emai, filme atsiranda ir savianalizės, suvokimo matmuo, o Adelės pamėgtą literatūrą papildo menas. Skaitančiajai Adelei užtenka susemti kitų parašytus žodžius, o Ema moka meistriškai įvardyti savus jausmus ir pažiūras. Tačiau jai taip ir nepavyksta įtikinti Adelės imtis rašymo. Bet kodėl Adelė neturi jokio ūpo kurti? Galime daryti prielaidą, kad ji atsisako ne realizuoti save, o priimti rašytojos, menininkės kaukę; jai užtenka paprasčiausiai atsiduoti tiesioginiams pojūčiams. Iš pažiūros Adelė – gryna tradicionalistė, kilusi iš eilinės šeimos. Jai įdomi mokinių dažniausiai nemėgstama klasikinė literatūra, bet nepatinka gurmaniškas maistas. Ji neišgyvena formavimosi krizės, lengvai apsisprendžia pasirinkti mokytojos profesiją. Be to, filme nėra ypatingo konflikto su aplinka, kai užsimezga Adelės santykiai su Ema. Tik iš pradžių Adelę užsipuola bet kokių priekabių ieškantys bendraklasiai, tad vėliau ji tiesiog atsargiai neafišuoja savo asmeninio gyvenimo. Beje, gal todėl šis filmas ir sukėlė feminisčių, lesbiečių, lyčių tyrinėtojų diskusijas bei komiksų romano, kurio pagrindu sukurtas filmas, autorės Julie Maroh nepasitenkinimą?

Būdama kiek nutolusi nuo šito diskurso, ne visus jo rūpesčius žinau ir suprantu, bet Kechiche’as, rodydamas Emą supantį menininkų ir intelektualų ratą, atspindėjo (gal per daug to nė nesiekdamas) tokias diskusijas kreivokame veidrodyje. Svarbią filmo dalį sudaro bohemos vakarėliai, parodų atidarymai, jų metu daug kalbama apie pasirinkimą, laisvę, moteriškumą, liejasi džiaugsmas ir pozityvios emocijos. Tačiau šiuose filmo epizoduose galima veikiau susitapatinti su Adele, nešiojančia užkandžius ir neturinčia ką atsakyti į klausimą, kaip ji pajuto, kad ją traukia moterys. Neatsitiktinai Ema atitolsta nuo Adelės kaip tik per vieną tokių vakarėlių. Ir ne tik todėl, kad pasirodo ankstesnė mylimoji: šiame rate Adelė akivaizdžiai svetima, nors visi ją šlovina kaip Emos mūzą, kartu atlaidžiai žiūrėdami į ją kaip į mielą nesusipratusį padarėlį ir galbūt potencialią sugundymo auką. Tačiau ir čia negali sakyti, kad Adelė kam nors itin priešinasi – veikiausiai visa ši socialinė sąveika įsimylėjusiai Adelei paprasčiausiai nerūpi, nes viską jai užgožę mėlynieji Emos plaukai.

Na, į dažną priekaištą, kad režisierius į savo veikėjas žiūri vujaristo žvilgsniu, tai net nebežinau, ką ir sakyti. Turint omeny plačiai pagarsėjusias ilgąsias ir atvirąsias šio filmo erotines scenas kyla abejonių, ar vujarizmas čia išvis įmanomas.

Filme „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ daug gražios mėlynos spalvos, ta proga prisiminiau kitą filmą – Erico Rohmero „Žaliąjį spindulį“, kurio heroję taip pat nuolat lydi viena spalva. Kaip ir Adelė, Rohmero Delfina dažnai verkia, o menkesnę ašarų dingstį būtų sunku surasti – mergina neapsisprendžia, kur praleisti atostogas. Tačiau po žaisminga tema slypi itin trapios ir jausmingos herojės atkaklumas nesielgti kaip kiti, nepaisyti socialinių konvencijų. Nors Delfina ne visada geba įvardyti sau ir kitiems, ką jaučia ir ko ieško, ji pamažu įsisąmonina pasirinktą laikyseną, o žalios spalvos ženklai galiausiai atveda į troškimo išsipildymą.

Kechiche’o filmas apima ne tokį jau mažą laiko tarpą – kelerius Adelės gyvenimo metus, o ir pats trunka tris valandas. Tačiau keista – ypatingos gyvenimo tėkmės nepajunti, gal tik laikui bėgant susikaupusį Adelės kartėlį. Atsakymas, kodėl taip nutinka, ko gero, gan paprastas. Filmas visąlaik išlieka Adelę apėmusios aistros lygmenyje, kur kaitos, įsisąmoninimo nėra, nes čia tokių dalykų nelabai ir gali būti. Galima pridurti ar atimti dar vieną aistringą sceną ar stambų ašaroto veido planą, tačiau iš esmės nebus didesnio skirtumo, ar visas tas ašaras ir glamones stebėsi pusantros valandos, ar visas tris. Ir gal tik Ema, iškeitusi Adelę į kitą moterį, nors ir pripažįstanti, kad seksas su ja ne toks išskirtinis kaip su Adele, yra tas vienintelis filmo personažas, ištrūkęs iš užburto rato ir atradęs gyvenime kitą – meilės matmenį.