Ji
(Her)

 Įsivaizduokite, jūsų geras pažįstamas vieną dieną pareiškia, jog įsimylėjo kompiuterį, o tiksliau, kompiuterinę sistemą. Nebegali be jos gyventi, nes ji atitinka visus jo lūkesčius, atspėja ir pildo visus jo norus. Tiesa, sistema neturi kūno, bet, pasitelkus fantaziją, galima išsiversti ir be jo. Skamba absurdiškai. Tačiau technologijoms su kiekviena diena sparčiai žengiant į priekį, absurdas pretenduoja tapti norma. Šiaip ar taip, be jo sunkiai įsivaizduojamas nūdienis gyvenimas, turbūt jau nuo pono Samuelio Becketto laikų. Tik pabėgti nuo nykios ir depresyvios pasaulio realybės XX a. antroje pusėje galbūt buvo sudėtingiau. Negalėjai įsijungti nesančio, dar neišrasto kompiuterio ir persikelti į virtualiąsias sferas. Ir bendrauti tekdavo su realiais, o ne savo internetiniuose profiliuose besislepiančiais žmonėmis. Bet juk ne apie praeitį kalbama. Apie ateitį. Netolimą. Galimybes, kurias siūlo nauji technikos išradimai. Būtent jie sudomino režisierių ir scenaristą Spike’ą Jonze’ą, išgarsėjusį filmais „Būti Džonu Malkovičiumi“ ir „Adaptacija“. Ketvirtą režisieriaus karjeroje vaidybinę dramą „Ji“ galima būtų pavadinti fantastine. Bent jau tokia yra istorija apie žmogaus ir kompiuterinės sistemos meilę, kuri su realybe mažai ką turi bendra. Personažų kostiumai, futuristinė aplinka, stilizuoti interjerai, net bendravimo maniera pranašauja būsimąjį laiką. Tik miglose skendinčių Los Andželo dangoraižių gyventojai trokšta artumo lygiai taip, kaip ir jų protėviai. Žmogiškųjų aistrų ir emocijų srityje kardinalūs pokyčiai vargu ar įmanomi. Laimės siekis, kaip ir tobulumo, absoliučios vienovės, amžinos meilės ilgesys perduodami iš kartos į kartą, ir ši estafetė nutrūkti kol kas neketina.

Kad bus kalbama apie romantiškų jausmų paieškas, sufleruoja jau pirmieji filmo „Ji“ kadrai. Šilta, kreminių spalvų paletė, skambūs žodžiai, kiek daug reiškia kitas žmogus, rašomi ir sakomi įvairių sukaktuvių progomis, pagyvenusių, bet švytinčių džiaugsmu porelių nuotraukos kompiuterio ekrane nuteikia sentimentalokai. Toks iš pirmo žvilgsnio pasirodo ir širdį veriančių eilučių autorius Teodoras (aktorius Joaquinas Phoenixas) – vienišas, kone vaikiškai nuoširdus, apdovanotas jautria siela. Deja, jo darbinę egzaltaciją keičia įprastinė rutina, kai pakeliui namo tenka patikrinti elektroninius laiškus, o prisiminimus apie buvusią santuoką ginti šalin žaidžiant virtualius žaidimus. Daugelį funkcijų klusniai atliekantis išmanusis telefonas ir mažytė ausinukė – vieninteliai ir nuolatiniai Teodoro palydovai. Režisierius Spike’as Jonze’as gana laisvai interpretuoja mokslinės fantastikos žanrą ir pasitelkia vaizduotę, bandydamas išsiaiškinti, ar žmonių tarpusavio santykius gali pakeisti bendravimas su intelektualiu aparatu. Kompiuterinės sistemos jau šiomis dienomis padeda apmokėti sąskaitas, sudaryti sutartis, apsipirkti, užsisakyti bilietus, net susipažinti. Kas žino, galbūt po dešimtmečio, kito sumaniosios technologijos ims gelbėti beviltiškai vienišus, sutrikusius individus? Kitaip nei daugelyje panašaus pobūdžio juostų, romantinės dramos „Ji“ kūrėjai nesiima laidoti išsivysčiusios Vakarų civilizacijos. Techninė pažanga nėra demonizuojama ir žmonijos išlikimui grasinti neketina. Atvirkščiai, skaitmeniniai pagalbininkai kiekvieną akimirką stengiasi išpildyti visus vartotojų pageidavimus, įspėti jų norus ir suteikti kuo didesnį komfortą. Šiuo tikslu Teo įsigyja naują operacinę kompiuterio sistemą, prabylančią žaviu ir seksualiu moterišku balsu (Scarlett Johansson). Ji pasivadina Samanta ir netrukus griebiasi darbo – ištrina užsigulėjusias žinutes, sutvarko duomenų bazes, dėlioja tvarkaraščius, primena apie svarbų susitikimą, paskatina nueiti į pasimatymą, žodžiu, išjudina neryžtingą vyrą iš emocinio sąstingio ir įkvepia pasitikėjimo savimi. Nenuostabu, kad tarp Teo ir kosminiais greičiais evoliucionuojančios sistemos užsimezga itin artimas ryšys. Samanta, apdovanota žmogui nepasiekiamais gebėjimais, intuityviai jaučia savo šeimininką ir bet kokiu atveju ieško išeičių. Ji nepailsta ir pasiryžusi padaryti viską dėl pilnaverčių santykių, priešingai nei buvusi Teo sutuoktinė Katerina (Rooney Mara). Trumpi grįžimai į praeitį, prisimenant laimingas akimirkas, patvirtina, kad joks žmogus negali būti toks tobulas kaip jo sukurta kompiuterinė sistema. Net ir kūniškumas kartais pasirodo esąs nebesvarbus. Šmaikštūs, informacijos neperkrauti dialogai, subtiliai intrigą išlaikantis scenarijus ir puikus aktorių duetas palieka gerą įspūdį ir priverčia patikėti sufantazuota istorija. Scarlett Johansson taip ir nepasirodo ekrane, tačiau jos balso tembras, visas spektras intonacijų, netgi išraiškingos pauzės sukuria protingos, smalsios, puikiu humoro jausmu apdovanotos, gundančios, nors ir nematomos moters portretą. Kiek nostalgišką, jausmingą filmo atmosferą pabrėžia ir garso montažas bei kanadiečių alternatyvaus roko grupės „Arcade Fire“ muzika. Dar reikėtų paminėti režisieriaus subtilumo pojūtį. Jis padeda išvengti nereikalingų pretenzijų į visaapimančius ateities spėjimus. Norimą rezultatą Spike’as Jonze’as pasiekia be perdėto dramatizavimo, graudenimo ar įsipykusio moralizavimo. Tiesa, šioks toks moralas filmo pabaigoje žiūrovų laukia. Galbūt tai bus pabudimas iš saldaus it kreminis pyragaitis sapno. Arba atsisveikinimas su virtualiomis iliuzijomis.