1971-ieji
('71)
Gelbstint eilinį filmą
Režisierius Yann Demange
Scenarijaus autorius Gregory Burke
Operatorius Tat Radcliffe
Vaidina Jack O'Connell, Sam Reid, Sean Harris, Paul Anderson, Charlie Murphy
2014, Jungtinė Karalystė, 99 min. Platintojas Lietuvoje Theatrical Film Distribution
Yra veiksmo filmų, kuriuose du arba trys šūviai – pats tas, bet keturi – jau per daug. Brito Yanno Demange’o „1971-ieji“ laviruoja ant ribos. Pabaigoje šūvių pokši daugokai. Su kiekvienu gaiduko paspaudimu nušoka dalis neskubriai augintos dramos žavesio. Kai įvyksta finalinis veikėjų susišaudymas, galutinai ir, man rodos, sąmoningai apsukantis galvą, – kas, už ką ir kodėl, – dar viena papildomai paleista kulka galėjo nurašyti filmą tik į gerai sukaltos veiksmo dramos lentyną. Demange’as sustojo laiku.
Yra filmų, kuriuose penkias minutes paskui veikėją lakstanti kamera – virtuoziškumas, bet šešias minutes – jau operatoriaus narcisizmas. Britų armijos karininkas Garis Hukas Belfasto gatvėmis sprunka nuo įniršusių airių ekstremistų. Kamera kartu su juo: siauromis gatvėmis, uždarais kiemais, ankštais kambariais. Epizodu verta gėrėtis. Kai persekiojimas nurimsta, orą gaudau kartu su suplukusiu Gariu. Kitas epizodas: Garis sėdi priešo teritorijos alubaryje. Jam išėjus į prieangį, viduje sprogsta bomba. Herojus blaškosi tarp nuolaužų ir dūmų, klajoja sprogimo apkurtintas naktinėmis gatvėmis. Kamera labai arti jo, fiksuoja skausmo perkreiptą veidą, iš burnos virstantį garą, žibintų šviesas, šešėlius, prieblandą. Operatorius Tatas Radcliffe’as kuria atmosferą, vaizdo poemą, noktiurną. Bet neužsižaidžia. Dar kelios papildomos minutės niūraus grožio, ir filmas būtų virtęs manieringu operatoriniu kūriniu.
Taip, yra filmų, kuriuose pirmą kartą iš arti rodoma atvira žaizda – realizmas, bet antrą kartą – jau nereikalingas atvirumas. Reikia sukrėsti žiūrovą, todėl kamera į lenktą adatą, veriančią Gario žaizdą pilve, žvilgtelės du kartus. Jautresni žiūrovai tiek pat kartų užsidengs akis. To galėjo nebūti.
Bet yra veiksmo dramų, kuriose pusvalandį judesio ir triukšmo gali pateisinti dėl minutės iškalbingos ramybės ir tylos po to. Išvargintas Garis žvelgia į naktinio miesto panoramą. Juodi pastatų siluetai, bažnyčios bokštas, laužų liepsnos tolumoje, lietaus debesys. Tai labirintas, pragaro ratai, į kuriuos pakliuvo herojus. Konkrečią vietą ir laiką (dvi dienas, vieną naktį) režisierius kilsteli aukštėliau, universalumo link.
Yra sentimentalių karinių dramų, kurių pradžioje herojus apkabina artimą žmogų – draugę, žmoną, vaiką, motiną – tada atplėšia jį nuo savęs ir išeina į mūšio lauką. Grįžęs iš jo vėl apkabina, visi ašaroja. Žiūrovas tamsoje irgi. Prieš išplaukdamas į Šiaurės Airiją, Garis spardo kamuolį su berniuku. Kas jis toks, nepasakoma: mažasis brolis, našlaitis iš prieglaudos, sūnėnas, bičiulis? Jie turi išsiskirti. Tačiau tik tam, kad finale vėl būtų kartu. Pabaigoje Garis keikdamasis įnirtingai daužo vaikų namų (?) duris, kol pasirodo tas pats berniukas. Tada priklaupia, spaudžia jį prie krūtinės, o vėliau išsiveža nežinoma kryptimi. Garis nebe toks kaip anksčiau, nes vienintelė bet kokio karo išvada – žaizda sąmonėje. Kelios dienos Belfaste Garį pakeitė. Dabar jis jaunasis įpykusysis.
Yra filmų, kuriuos žiūrėdamas žinai – tavo jausmais manipuliuojama. Net gali pasakyti, kokiomis priemonėmis tai daroma. Pavyzdžiui, pasitelkus paralelinį montažą. Tačiau veiksmas vis tiek įtraukia, nepaleidžia, jaudina. Demange’as puikiai išmoko veiksmo dramų pamokas. Finale dėl Gario gyvybės susiremia kelios priešiškos pusės: britų armija, airių ekstremistai ir savų tikslų turintys slaptieji agentai šnipai. Paralelinis montažas karaliauja – įtampa pasiekia aukščiausią tašką. Vieni slapstosi, kiti ieško. Vieni laukia, kiti suvaro peilį priešui tarp šonkaulių. Lemtingo finalo variacijų kine prižiūrėta begalės: šičia viena iš jų.
Tiesa, dar yra trilerių, kurių kulminacinėse scenose prapliumpa lietus. Ši klišė permerkia ir „1971-ųjų“ personažus. Tačiau nuo eilinės veiksmo dramos Demange’o kūrinį gelbsti laikas, per kurį lietaus lašas nuo personažo nosies krašto nulaša ant kerzinių batų.
