Sen Loranas. Stilius – tai aš
(Saint Laurent)
Nepakartojamas menininko gestas
Režisierius Bertrand Bonello
Scenarijaus autoriai Thomas Bidegain, Bertrand Bonello
Operatorius Josée Deshaies
Vaidina Gaspard Ulliel, Jérémie Renier, Louis Garrel, Léa Seydoux, Valeria Bruni Tedeschi
2014, Prancūzija, Belgija, 150 min. Platintojas Lietuvoje A-One Films Baltic
2014 m. pasirodė du panašiai prasti biografiniai filmai apie prancūzų mados dizainerį Yves’ą Saint Laurent’ą iš esmės identiškais pavadinimais: Jalilio Lespert’o „Yves Saint Laurent“ ir Bertrand’o Bonello „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ („Saint Laurent“). Pirmasis – lyg švelniai nugeltusi fotografija – santūriai akcentuoja intelektualiąją, elegantiškąją, romantiškąją šios žymios asmenybės pusę: pasakoja apie kelią į mados viršūnę ir santykių su ilgamečiu partneriu ir mylimuoju Pierre’u Bergé peripetijas. Antrasis – provokatyvus, ryškus lyg muzikinis klipas – daugiausia dėmesio kreipia į seksualiąją, arogantiškąją, skandalingąją dizainerio pusę. Įprasta, kad biografinių filmų vaidmenų atlikėjai susilaukia pačios negailestingiausios žiūrovų, lyginančių juos su originalais, kritikos, tačiau ši dvigubai nevykusi pastanga sukurti gyvą Saint Laurent’o portretą pasirodė išskirtinė, nes kėlė tokį keistą įspūdį, kad priminė žinomą istoriją apie arklį.
XIX a. pabaigos Anglijoje buvo madinga diskutuoti, ar šuoliuojantis arklys nors akimirkai visomis kojomis atsiplėšia nuo žemės. Tokias kalbas nulėmė mūšius, medžioklę vaizduo- jantys tapybos paveikslai, kuriuose žirgai gracingai ištiesę kojas (tarsi darytų špagatą) skriedavo padangėmis (pvz., 1821 m. Géricault paveikslas „Žirgų lenktynės Epsome“), ir žmogaus akies negebėjimas suspėti šio judesio pamatyti tikrovėje – juk arklių XIX a. žmogaus gyvenime tikrai netrūko. Netikėtą tiesą, kad arklys tikrai atsiplėšia nuo žemės, tačiau pariestomis kojomis, sugebėjo atskleisti tik dirbtinė fotoaparato akis Eadweardo Muybridge’o fotografijose.
Kadangi Bertrand’as Bonello nepasakoja Yves’o Saint Laurent’o gyvenimo istorijos chronologiškai, o dėlioja jį kartodamas Mondriano suknelės raštą, t. y. klijuodamas kon- trastuojančias, tačiau banalias kūrėjo gyvenimo akimirkas, – įtemptas darbas, šėlsmas naktiniuose klubuose ir privačiuose vakarėliuose, darbiniai reikalai, vienatvė, depresija, – dvi su puse valandas trunkantis filmas gerai neišmanant šios asmenybės gyvenimo labai greitai įgrysta (apima jausmas, kad filmas kuriamas šio dizainerio biografiją atmintinai cituoti galintiems gerbėjams arba manoma, kad ją visi žino, todėl įprastas pasakojimas įžeistų žiūrovą). Vienintelis nuostabą keliantis dalykas, už kurio įmanoma užsikabinti, yra perdėtai manieringas Gaspard’o Ullielio vaidmuo. Poza mados pasauliui būdinga, tačiau ar tikrai įmanoma maivytis net per miegus? Po tokio kadro abejonė išaugo tiek, kad tapo postūmiu aiškintis tiesą: nejaugi Yves’as Saint Laurent’as visada vaikščiojo kaip sulaužytas, viena išraiška veide? Sutikite, klausimas primena domėjimąsi arklio kojų padėtimi šuolio metu.
Daug ką paaiškino melancholiškas Pierre’o Thorettono dokumentinis filmas „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, fiksuojantis dizainerio artimųjų ir kolegų meilę jam, pateikian- tis gausybę asmeninių archyvinių kadrų, kuriuose neįprasta Yves’o Saint Laurent’o kūno raiška yra akivaizdi: sykiu elegantiška, ekstravagantiška ir erotiška, todėl traukianti, žadinanti norą jį stebėti ilgiau. Tokiu būdu savaime suprantamas tapo šių dviejų nuobodžių vaidybinių filmų atsiradimas – Yves’o Saint Laurent’o gyvenimo siužetas visiškai neįdomus, keliantis žiovulį (ankstyva sėkmė, mylintis partneris ir problemos dėl svaigalų), tačiau nepaprastai įdomus jis pats, fotografijose, dokumentiniuose kadruose likęs jo žavesys, kurį suvaidinti, atkurti, paaiškėjo, ne ką lengviau nei nutapyti arklį.
Kiek per ryški ir Bertrand’o Bonello signatūra – seksualinių paribių narpliojimas yra vienas režisieriaus arkliukų (prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ rodė jo „Prisimi- nimus iš viešnamio“, kūrėjo filmai dažnai susilaukia kontroversiškų vertinimų, vadinami pornografiniais), tačiau čia pritarčiau vienai kino kritikei, apmaudžiai pareiškusiai, kad gėjiškos meilės scenos filme išties geros, įdomios, tačiau to sinefiliškai satisfakcijai patirti, deja, nepakanka. Toks vienpusiško filmo įspūdis, manyčiau, susidarė dėl to, kad erotinės scenos filme iš tiesų pavyko, bet kur kas prasčiau nusisekė pastangos eksperimentuoti ir sukurti daugiabriaunį, stilistiškai Yves’o Saint Laurent’o asmenybę primenantį kino filmą. Pavyzdžiui, į kelias dalis padalintas kino kadras ir lieka į kelias dalis padalintu kadru. Dizainerio lovoje besirangančios gyvatės naujų prasmių, nors turėtų, irgi neatveria – jos ten tiesiog beprasmiškai rangosi. Būtent šis manieringos beprasmybės pojūtis atrodo labiausiai nederantis, priešingas Yves’o Saint Laurent’o kurtam stiliui, kurį jis lygino su elegantišku, lakonišku gestu.
