Mano mama
(Mia Madre)

Taigi, Moretti sąmoningai sukeitė stereotipinius lyčių vaidmenis, tai, ką mes esame pratę sieti su moteriškumu arba vyriškumu. „Pasivertęs“ režisiere Margerita, jis pasakoja apie savo patirtį, kai 2011 m., montuojant filmą „Turime popiežių!“, mirė jo motina Agata, visą gyvenimą dirbusi lotynų kalbos mokytoja. „Mano mama“ aiškiai nurodo, kad remiamasi autobiografinėmis realijomis, dar daugiau – filmavimo interjeruose Moretti panaudojo tėvų knygas, davė Margeritai vairuoti savo automobilį, o aktorę Giulią Lazzarini aprengė mirusios motinos drabužiais. Sakytum, kiek ekscentriškas režisieriaus bandymas pritaikyti autoterapiją ir išsivaduoti nuo skausmingų prisiminimų, tačiau šio italų kino kūrėjo, pradėjusio karjerą nuo mėgėjiškų filmų ir palaipsniui tapusio „gyvuoju klasiku“, stiprybė yra ta, kad, nepaisant visų intymių detalių, pasitelkęs paslaptingą kino alchemiją jis sugeba meno kūriniu paversti grubią gyvenimo realybę. Ši transformacija tikriausiai įvyko dar 1993 m., kai į filmą „Brangus dienorašti“ Nanni Moretti sudėjo visas savo slaptas mintis, troškimus, net kovą su vėžiu lydėjusias fobijas ir... tapo pripažintu Kanų festivalio favoritu. Tačiau kad ir kokios glaudžios būtų režisieriaus kūrybos ir asmeninio gyvenimo sąsajos, negalima teigti, kad jis užsidaro tik savo problemų rate, susitelkdamas į jam vienam svarbius dalykus. Moretti yra ir atidus šiuolaikinio Italijos gyvenimo stebėtojas, fiksuojantis modernybės grimasas ir darbų, pareigų, ambicijų sūkuryje besiblaškančius žmones.

Didžiulis tempas, nerimas dėl ateities, stresas – tai nuolatiniai Margeritos palydovai. Ją galima apibūdinti kaip gražią, profesinėje srityje daug pasiekusią ir sėkmės sulaukusią moterį, – panašių pavyzdžių pilna ir nūdienos kine, ir žiniasklaidoje. Būdama režisierė, ji komanduoja ištisai aktorių, vaizdo ir garso operatorių bei įvairiausio plauko pagalbininkų ir statistų armijai. Žinoma, filmavimo aikštelėje jie privalo paklusti, nors ir ne visuomet supranta, ko iš jų reikalaujama. Tačiau valdyti įvykius ir santykius asmeninėje plotmėje nėra taip paprasta. Darboholizmo ir siekio dominuoti kaina puikiai visiems žinoma: sugriuvusi šeima, sutrūkinėję ryšiai, slepiamas nepasitikėjimas savimi, kaip ir savo kolegomis bei artimaisiais... Mirties kaimynystėje visi sielos įtrūkimai dar labiau išryškėja, o abejonės suintensyvėja. Margerita, iš pažiūros stipri ir nepriklausoma, klaidžioja po savo gyvenimą tarytum po tankų, rūke skendintį mišką. Kadangi išeities iš susidariusios painiavos nesimato, ji negali rasti nei ramybės, nei pusiausvyros. Protui blokuojant tai, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui, belieka neigti net akivaizdžius dalykus, kaip ir gydytojų žodžius apie motinos būklę. Tačiau spaudos konferencijoje prieš būrį susirinkusių žurnalistų Margerita išdrįsta pripažinti, kad iš tiesų ji nekontroliuoja situacijos ir ištaria ją pačią diskredituojančią frazę: „Visi mano, kad aš suprantu, kas vyksta, kad interpretuoju tikrovę, bet aš jau seniai nieko nebesuprantu.“