Hju Glaso legenda
(The Reverant)

Kūniškas kinas


Režisierius Alejandro González Iñárritu

Scenarijaus autoriai Mark L. Smith, Alejandro González Iñárritu
Operatorius Emmanuel Lubezki
Vaidina Leonardo DiCaprio, Tom Hardy, Domhnall Gleeson, Will Poulter, Lukas Haas, Brad Carter, Kristoffer Jonen
 

2015, JAV, 156 min. Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


„Hju Glaso legenda“ apvalyta nuo bet kokių psichologizmų, dvasinių potyrių, savos tapatybės paieškų, gilinimosi į save ir iš to plaukiančių jautrių dramų. Čia veikėjai nemąsto, kas ir kodėl jie yra, nesileidžia į ilgus pokalbius apie gyvenimo prasmę. Tam skirtos melodramos, psichologiniai trileriai ir europietiškas arthauzas, kuris su kiekviena diena darosi vis nuobodesnis. Bet šįkart ne apie tai.

 

Į priekį Alejandro Gonzálezo Iñárritu herojus varo dvi nuožmios jėgos. Jos mažai ką turi bendra su tuo, ką vadiname vidiniu pasauliu. Tai kerštas ir troškimas išgyventi bet kokia kaina. Tai kūno teritorija. Šie instinktai pagrindinį herojų Hju Glasą, vaidinamą purvino, kruvino, sukandusio dantis, beveik į skutus lokio sudraskyto Leonardo DiCaprio, stumia į priekį vienintelio tikslo link – atkeršyti sūnaus žudikui Džonui Ficdžeraldui (Tom Hardy). Ir jis tą padarys. Be jokio gailesčio. Žvėriškai.

Tačiau iki finalinės kruvinos šliūžės ant balto sniego Glasas turės nukeliauti (o tiksliau būtų sakyti – nušliaužti ir nušlubuoti) ilgą ir sunkų kelią, kuris driekiasi per Šiaurės Amerikos miškus, ką tik iškastą kapo duobę, ledines upes, sniegą, kritusio žirgo vidurius. Tai žvarbi ir nesvetinga arena. Ir tos arenos vardas – Gamta. Šalia protagonisto ir antagonisto ji yra trečiasis filmo veikėjas. Būtent jai operatorius Emmanuelis Lubezkis skiria daugiausia dėmesio.

Kamera sklendžia virš miško upelio, nardo tarp medžių kamienų, persisveria per skardžio kraštą ir žvelgia į putojančią upę, įsižiūri į laužo žiežirbas naktyje, snaiges, sniego laviną, atsiritančią nuo kalno. Gamta bejausmė ir nebyli. Šį gamtos abejingumą režisierius su operatoriumi kuria stambiais potėpiais. Tiesa, retkarčiais pernelyg gėrėdamiesi savo meistryste (kūrėjų narcizų šiuolaikiniame kine netrūksta).

Žinoma, įdomu sužinoti, kaip nufilmuotos kovos su indėnais scenos, krytis su žirgu nuo uolos ar garsioji lokio scena. Tačiau dalis žavesio galiausiai vis tiek atsimuša į green screen.

Tiesa, šiek tiek klydau sakydamas, kad filmas apvalytas nuo dvasinio pasaulio. Jame kelis kartus neriama į Hju Glaso vizijas ir sapnus. Štai virš herojaus kūno sklando jo mirusios žmonos (indėnės) dvasia, tiesia į mylimąjį rankas, iš jos krūtinės purpteli paukštis (labas, Tarkovski). Saldoka, bet režisieriui, matyt, reikėjo praskiesti filmo kraują.

Leonardo DiCaprio šįkart teko nelengva užduotis. Vaidinti ištariant vos kelis sakinius. Turbūt mažai kas galėjo pagalvoti, kad ilgai lauktą „Oskarą“ aktoriui atneš ne persikūnijimas į kokią nors komplikuotą neurotišką asmenybę, o vaidmuo, kur reikės dirbti tik kūno ir veido raumenimis. Šnopuoti, urgzti, košti pro dantis skausmą, dėbčioti iš padilbų ir, įtempus veido raumenis, žvelgti tiesiai į kamerą finale. Galima ginčytis iki nukritimo, ar tikrai būtent šis vaidmuo vertas statulėlės. Man kur kas įdomiau jis pasirodė filme „Volstryto vilkas“.

Nežinia, kur Gonzálezas Iñárritu pasuks toliau, bet kad šiuo metu jis yra vienas originaliausių Holivudo vizionierių, abejonių nekyla. Liūdniau būtų, jei ateityje tam vizionieriškumui jis aklai pasiduotų (tą padarė, pavyzdžiui, Terrence’as Malickas) ir pamirštų, jog pirmiausia yra įdomus kaip forma ir turiniu sudėtingų istorijų pasakotojas.