Frankofonija
(Francofonia)
Prarasti istoriją
Prarasti istoriją
Režisierius ir scenarijaus autorius Aleksandras Sokurovas
Operatorius Bruno Delbonnel
Vaidina Louis-Do de Lencquesaing, Vincent Nemeth, Benjamin Utzerath, Johanna Korthals Altes, Jean-Claude Caër, Andrey Chelpanov
2015, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, 90 min. Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“
Vieniems filmas pasirodė senamadiškas, kitiems – pernelyg eksperimentinis. Vieniems užkliuvo nuolat girdimas ir viską aiškinantis užkadrinis Sokurovo balsas, kuris, pasak jų, pasakojimą tik apsunkino, kitiems, priešingai, pritrūko konkretumo: apie ką filmas? Vieni „Frankofonijoje“ įžvelgė demagogiją, kiti filmą vadino intelektualaus ir laisvo žmogaus mintimis apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Buvo ir tokių, kurie apie Sokurovą, matyt, sužinojo tik dabar arba jo pavardę anksčiau girdėjo probėgšmais, todėl režisieriaus apsilankymo Lietuvoje metu skelbė, jog „dvasingasis menininkas“ simpatizuoja Kremliui, o kalbėdamas apie mūsų šalies ateitį demonstruoja „minkštąją galią“, ant kurios lietuvių kultūrinis elitas, apakintas genijaus šviesos, užkibo kaip žuvis ant kabliuko.
Ši nuomonių ir balsų polifonija, sėkmingai pakurstyta ir filmo viešųjų ryšių, išsprūsdavo iš bandymo kalbėti apie patį kino kūrinį ir telkėsi ten, kur, nesusipažinus su Sokurovu ir jo kūryba plačiau, galima jį greitai apkaltinti politikavimu, imperialistiniu mąstymu ir panašiais dalykais. Tačiau toks nuomonių ir interpretacijų pliuralizmas tik patvirtino, kad buvo susidurta su įdomiu meno kūriniu ir tikru kūrėju. Jo nuomonei galima nepritarti, tačiau jį išklausyti – įdomu ir naudinga.
Nors „Frankofonijos“ suvokimas ne ką mažiau vertas dėmesio, norėčiau stabtelėti prie paties filmo ir, nepretenduodamas į išsamią analizę (tam reiktų ne vienos ir ne dviejų peržiūrų – tik tada atsiskleidžia visas Sokurovo sumanymas), išsakyti keletą pastabų bei pasidalinti įžvalgomis.
Skaitant apie „Frankofoniją“ (nuo sinopsių, recenzijų iki „Facebooko“ įrašų) buvo galima susidaryti įspūdį, jog filmas pirmiausia yra istorinis – apie Luvro muziejų nacių okupuotame Paryžiuje. Jei žiūrovai, eidami žiūrėti filmo, tikėjosi istorinio pasakojimo apie šį laikotarpį, turėjo gerokai nusivilti. Sokurovas nekuria tradicinio istorinio reginio. Bent jau tokio, kuris žadėtų išsamią studiją, daug faktinės medžiagos ir tam tikrą baigtinumą (tam yra televiziniai BBC filmai). Net inscenizuodamas tuometinio Luvro vadovo Jacques’o Jaujard’o ir vermachto patikėtinio, meno istoriko grafo Franzo von Wolff-Metternicho susitikimą, Sokurovas už kadro sako, jog tai – tik pabandymas įsivaizduoti, kaip galėjo būti.
Režisierius kuria ne istorinį filmą, o filmą apie istoriją. Todėl muziejus, – šį kartą Luvras, – kuriame laikas tarsi sustojęs ir nusėdęs ant daiktų, Sokurovui tampa idealiausia vieta apmąstymams. Kaip ir ankstesniuose, taip ir šiame filme Sokurovui neįdomi chronologija ir linijiškumas. Jo pasakojimas primena koliažą, sudurstytą iš vaidybinių, dokumentinių, archyvinių ir kronikinių epizodų. Vien dėl to jo negalima lyginti (o tokių bandymų buvo) su ankstesniu filmu „Rusų arka“, kuris kvietė į pusantros valandos jokio montažo netrikdomą kelionę po Ermitažą ir kartu Rusijos istoriją. Abu filmus galima sugretinti nebent tik temos (sustojęs ar sustabdytas laikas, muziejus kaip laiko talpykla), bet ne formos atžvilgiu. „Frankofonijos“ nuotaika artimesnė Sokurovo kino elegijoms.
Viską „Frankofonijoje“ tarsi užkloja belaikiškumas. Luvras, menėmis klaidžiojantis Napoleonas ir Prancūzijos revoliucijos simboliu tapusi Mariana, net pats Sokurovas, sėdintis kambario prieblandoje (savo namuose Sankt Peterburge?) ir per „Skype“ bendraujantis su draugu, kuris, plukdydamas laivu meno kūrinius, pateko į audrą ir dabar jo gyvybė pakibo ant plauko. Kaip yra rašęs kino tyrinėtojas Michailas Jampolskis, Sokurovas savo personažus dažnai rodo kaip iškritusius iš istorinio laiko ir taip savo filmuose nuolat kuria nedermės, neatitikimo, disonanso poetiką. Pats laikas režisieriui tampa muziejiniu eksponatu. Išretintas laikas, artimas mirčiai. O pastaroji – visų Sokurovo filmų palydovė.
Pavadinti „Frankofoniją“ objektyviu istoriniu filmu neleidžia ir užkadrinis Sokurovo balsas. Jis filmui uždeda subjektyvumo, asmeniškumo tinklelį. Į istoriją kreipiasi ne kas kitas, o pats Sokurovas. Tai jis bando prakalbinti paveikslus ir jų personažus. Tai jis kalbasi su Napoleonu, o šis ima jį už rankos ir veda per paveikslais nukabinėtą salę. Tai jis kreipiasi į Jaujard’ą ir Metternichą, o šie, išgirdę jo balsą, atsisuka į kamerą ir klausosi savo tolesnio likimo išklotinės.
„Frankofonijoje“ režisierius bando prakalbinti Europos istoriją, prarandamą, o galbūt jau negrįžtamai prarastą. Ne tik šlovingą ir turtingą, tačiau ir karų bei užkariavimų, kurie, kaip filme sako Napoleonas, leido rastis ir pačiam Luvrui, pažymėtą istoriją. Tačiau dialogas, kaip rodo Sokurovas, nebeįmanomas. Belieka tik stebėti iš šalies „miegančius“ Čechovą ir Tolstojų, lytėti skulptūrų paviršius, žiūrėti į paveikslus nebesuprantant, ką jie reiškia ir ką mums kalba, ir stuksenti pirštu į šaltą stiklą, už kurio guli tyli faraono mumija.
Šis ryšio praradimo su istorija (europietiška, rusiška ir rusiška kaip europietiškos dalimi) jausmas finale prasiveržia trūkčiojančiu ir todėl makabrišku Rusijos himnu, ekrane rodant raudoną „sniegelį“. Ar ryšys bus atkurtas? Panašu, kad Sokurovas tuo nebetiki.
