Tonis Erdmanas
(Toni Erdmann)

Istorija, kokių trūksta šiuolaikiniam kinui


Režisierė ir scenarijaus autorė Maren Ade

Operatorius Patrick Orth
Vaidina Peter Simonischek, Sandra Hüller, Trystan Pütter, Hadewych Minis.


2016, Vokietija, Austrija, 162 min. Platintojas Lietuvoje „A-One Fims“


Šiandien itin mėgstamas populiarus terminas „festivalinis kinas“ – nors jo pagrindinė reikšmė yra filmai, nepatenkantys į kino teatrų repertuarus. Manau, kad po tiek egzistavimo metų jis prašosi vienokio ar kitokio estetinio bei teminio apibendrinimo. Nors festivalinio kino (nepatenkančio į repertuarus) likimo scenarijų atitinka ir ne vieno rimto autoriaus filmai, egzistuoja tūkstantinius festivalių seansus užpildanti filmų gausa, kurią vargiai kas beprisimena prasidėjus kitam festivaliui. Visus juos jungia dėmesys išorinei formai – nesvarbu, ar ji manieringa, ar minimalistinė – formos dominavimas turinio atžvilgiu tapo pagrindiniu filmo meniškumo arba tinkamumo festivaliui rodikliu.

Tegu šis terminas ir supaprastina filmus, kurie atranda savo auditoriją kino festivaliuose. Kartu jis diagnozuoja opią šiuolaikinio kino problemą – istorijų deficitą, kurį talentingi operatoriai su režisierių vizijomis dangsto gražiai nufilmuotais vaizdais. Manau, tai yra svarbus Maren Ade naujausio filmo „Tonis Erdmanas“ pasirodymo ir sėkmės kontekstas. Vokiečių režisierė ir scenarijaus autorė, prieš tai sukūrusi du filmus, apdovanotus žiuri prizais Sandanso ir Berlyno kino festivaliuose, šį filmą kūrė penkerius metus – tiek užtrunka parašyti scenarijų ir pagal jį pastatyti filmą, kuriame nėra nereikalingų scenų, žodžių ar herojų gestų, tačiau kuris pasakoja paprastą, bet daugiasluoksnę istoriją, kupiną intelektualaus humoro, emocijų ir dėmesį išlaikančios dramaturgijos.

Filmo centre – Vinfrydas ir Inesa, iš pažiūros abu klaikiai nesimpatiški herojai. Jis – vienišas pianino mokytojas, kurio atsisako paskutinis mokinys, o jo ekscentriško humoro nesupranta net artimieji. Ji – suaugusi jo dukra, dirbanti verslo konsultacijų firmoje Bukarešte. Šios moters dienotvarkė, išvaizda ir manieros neleidžia suabejoti, kad karjera jai svarbiau už gyvenimą.

Kai ramų Vinfrydo gyvenimą sukrečia netikėta šuns mirtis, jis nusprendžia Inesą nustebinti ir per gimtadienį netikėtai ją aplanko Bukarešte. Vinfrydas yra idealistas, kai kurie jį pavadintų į pensiją išėjusiu žmogumi, atrandančiu laiko tokiems „niekams“ kaip klausimai apie gyvenimo prasmę. Filmas įgauna komišką pagreitį, kai visiškai kitokia Inesa, jausdama pareigą, bando įsprausti savo tėvą į kruopščiai suplanuotą dienotvarkę – oficialius priėmimus ir kokteilius su svarbiais klientais, kurių, žinoma, neaplenkia Vinfrydo jau minėtas humoras. Inesos tikslas – viską išlaikyti taip, kaip yra, tačiau Vinfrydas abejoja, ar jo dukra, visą save atiduodanti su morale prasilenkiančiam darbui, yra ir kada nors gali būti laiminga, todėl likusią filmo dalį jis stengiasi ją pakeisti.

Nėra nieko privačiau ir intymiau už šeimą. Inesa slepia savo jausmus ne tik nuo tėvo, bet ir pati nuo savęs. Kai kartą jam nesusiturėjus išsprūsta klausimas – ar tu apskritai esi žmogus? – jis peržengia visas tėvų ir vaikų santykių ribas ir neįveikiamas atstumas tarp tėvo ir dukters pasaulėžiūrų tampa akivaizdus. Tačiau Vinfrydas nepasiduoda, slapta atideda savo grįžimą į Vokietiją ir netrukus Inesos gyvenime pasirodo jau kitame amplua – kaip Tonis Erdmanas. Kruopščiai savo reputaciją saugančiai Inesai nelieka nieko kito, kaip tik priimti jo žaidimo taisykles ir savo laisvalaikį dalintis su diplomatu, dantų gydytoju arba verslininku Toniu Erdmanu. Pokytis iš Vinfrydo į Tonį Erdmaną įvyksta jam įsigijus dirbtinius dantis ir peruką. Žinoma, Tonis yra viso ko Inesos gyvenime antitezė, tačiau jo buvimas šalia palengva atrakina po dalykiška kauke slepiamą žaismingą asmenybę. Žiūrovas stebi, kaip stereotipiniai filmo personažai lėtai tampa jautriomis ir žmogiškomis būtybėmis. Vienoje scenoje, ieškodama tėvo, Inesa netikėtai atsiduria už savo komforto zonos ribų – tikrajame Bukarešte, ankštame bute, kur Tonio pažįstamos šeima tradiciškai švenčia Velykas. Maren Ade ironija ima viršų: greta simbolinių paralelių – Prisikėlimo šventės ir tikrosios Inesos proveržio – kai ji, tėvui pradėjus groti Whitney Houston „The Greatest Love of All“, iš visų jėgų užtraukia iliustratyvią dainą apie pasitikėjimą savimi ir tėvų meilę vaikams, galimas scenos patosas ir banalybė tampa komiška, o ironija net jaudinanti. Kai žiūrovai pamato kadaise tarp Inesos ir Vinfrydo buvus stiprų ryšį, įžvelgia jos kūrybišką asmenybę ir laukia apsikabinimo, ji dainai pasibaigus lyg niekur nieko atsisveikina ir išeidama uždaro duris, šį kartą palikdama Tonį be iliuzijų.

Viena vertus, filmas labai konservatyvus – juk nėra nieko stereotipiškiau nei tėvas, sugrąžinantis pasiklydusią dukrą į gyvenimo su tikromis vertybmis vėžes, tačiau Maren Ade vengia idealizmo ir sentimentalumo – filmo pabaigoje, kad ir kiek visko įvyko, iš esmės pasikeičia labai nedaug – Inesa dirbs dar rimtesnį darbą dar didesnėje korporacijoje Azijoje, tik tėvo padovanoti dantys kišenėje primins apie gyvenimo alternatyvas.

Maren Ade priešinasi filmų apie moteris karjeristes, kuriuose moteris be vaikų yra bejausmė, todėl verta pasigailėjimo, banalybei. Viena iš filmo temų – seksistiniai kasdienybės gestai versle. Vienoje scenoje, Inesai mankštinant liežuvį sausa verslo kalba, bandant įtikti svarbiam klientui, pastarasis su ja kalba tik todėl, kad šalia jos stovi nulį kompetencijos, bet priimtiną lytį turintis jos tėvas.

Tačiau tai ne feministinis, o greičiau realistinis filmas, kur kas atviriau žvelgiantis į lyčių nelygybę XXI amžiuje. Jo pagrindinė herojė žino, kad vienintelis būdas skintis kelią pirmyn vyrų dominuojamame pasaulyje – prisitaikyti ir kartais nuryti neskanius komentarus neimant į širdį. Tokį kelią ir renkasi Inesa, nes jos karjeros ambicijos yra didesnės nei moteriškas išdidumas – savo kolegai ji atšauna: „Aš ne feministė, antraip netoleruočiau tokių vyrų kaip tu.“

Maren Ade viename interviu pasakė: ,,Ypač versle vokietė turi šiek tiek paneigti esanti moteris.“ Inesos lytį, labiau nei jos įpročiai ar manieros, nusako vyrų kolegų komentarai ir net jos tėvas, patriarchališkai klausiantis apie Inesos laimę, ko neišdrįstų paklausti savo sūnaus.

Režisierės humoristinis tonas šiek tiek primena austro Ulricho Seidlio ironiją, kuri, man regis, kyla iš vokiškos kultūros, kur ekscentriškas atvirumas keistai dera su šaltu, emocijas tvardančiu užsisklendimu. Tačiau tai ne komedija – filmo herojai kupini melancholijos, o humoras, kaip ir kituose Ades filmuose, kyla iš to, kad personažai neidealizuoti, jų elgesys ir situacijos yra gėdingos, nejaukiai primenančios mus pačius.

Šis istorija ir herojų personažais pagrįstas filmas nebūtų pavykęs be puikiai jame vaidinančių aktorių. Daugiasluoksnį Inesos personažą įkūnijo Sandra Hüller, o dvigubą Vinfrydo ir Tonio Erdmano vaidmenį atliko Peteris Simonischekas. Sunku pasakyti, kuris iš jų yra svarbesnis – Tonis Erdmanas lyg ir yra herojus, o Inesa – jo žygio subjektas, tačiau filmas labai demokratiškas tuo, kad leidžia į situaciją žvelgti iš abiejų personažų perspektyvos.

Filme vaizduojama Rumunija, kurios nematome rumuniškuose filmuose. Tai Bukareštas, priklausantis užsienio investuotojams. Tačiau Ade žvilgsnis platus – jis aprėpia ne tik žvilgantį Bukareštą, kurio paslaugų ir pramogų pasaulį maitina čia dirbančių užsieniečių piniginės, bet ir žemiau blizgančius biurus bei nuo seno gyvenančius ir su miesto keitimosi tempu nespėjančius marginalus. Žiūrovo, net ir nebuvusio Bukarešte, galvoje palengva viskas susisieja – čia tas naujasis patrauklusis miestas, į kurį ieškodamas pigaus gyvenimo traukia ne vienas vakarietis, o ten, kiek toliau, prasideda pilki sovietiniai kvartalai, kuriuos supranta Cristi Puiu ir Cristianas Mungiu. Tačiau nė vienos pusės kino tiesa nėra teisingesnė – sudėjus šiuos filmus kartu išryškėja tikslus šiuolaikinės Europos portretas ir Ade puikiai užčiuoptas, nesikeičiantis žvilgsnis iš viršaus Rytų kryptimi.