Mančesteris prie jūros
(Manchester by the Sea)

„Mančesteris prie jūros“ – trečiasis dramaturgo, scenaristo (Martino Scorsese’s „Niujorko gaujų“ bendraautorio) ir režisieriaus Kennetho Lonergano filmas. Casey Afflecko (tikrai nusipelniusio „Oskaro“) subtiliai suvaidintą Li taip pat „Oskaru“ už scenarijų apdovanotas scenaristas Lonerganas atskleidžia po truputį, o režisierius Lonerganas tiksliai kuria veikėjo kasdienybę, kurioje tarsi ryškinant negatyvą palaipsniui atsiskleidžia praeities drama. Režisierius atsisako pasakoti dar vieną banalią vidinio atgimimo istoriją – ir tai šio niūraus filmo privalumas.

Filmo pradžioje Li atrodo susitaikęs su likimu keturiasdešimtmetis. Jis prižiūri kelis Bostono namus – valo kiemus, tvarko santechniką, atlieka kitus darbus. Jis gali būti nemandagus gyventojams, vakarais eina į barą, smurtauja, o grįžęs į butą pusrūsyje bukai spokso į televizorių. Bet gana greit tampa akivaizdu, kad tai jautrus žmogus ir tikrai ne gyvenimo aplinkybių auka. Li pats pasirinko taip gyventi. Kodėl taip atsitiko, paaiškės maždaug filmo viduryje, kai atsidūręs Mančesteryje prie jūros Li bus priverstas nuolat grįžti į praeitį. Iš praeities fragmentų, staiga įsiterpiančių į nuoseklų pasakojimą, Lonerganas ir kuria veikėjo dramą.

Tada ir supranti, kad dabartinis Li gyvenimas yra bausmė. Kad jis pats save pasmerkė, nemokėdamas kitaip susidoroti su kalte. Buvusiai Li žmonai (Michelle Williams) lyg ir pavyko susitaikyti su tragedija – ji ištekėjo, laukiasi kūdikio, trumpai tariant, nusprendė viską pradėti iš naujo. Li to negali padaryti. Kartu su Afflecku Lonerganas tiksliai perteikia personažo būseną: jį slegia depresija, jis atrodo perdegęs, nebegali jausti. Li būsena – lyg amžinas gedulas. Jis tiesiog nepajėgia grįžti į normalų gyvenimą, todėl ir suvokia nesugebėsiantis rūpintis sūnėnu. Kad taip įvyktų, reikėtų sau atleisti, susitaikyti su savimi. Li ir pats tai supranta.

Lonerganas, kaip ir jo personažas, nedaugžodžiauja: įvairius Li būsenų atspalvius paryškina žiemos peizažas, įšalusi žemė, kurioje negalima palaidoti brolio. Jo neviltis prasiveržia retai, bet pyktis sau neapleidžia nė trumpam – brolio kambaryje jis trenkia į langą, pro kurį matyti vienas dažniausiai sugrįžtančių prisiminimų – įlankos vaizdas. Nejaukią atmosferą kuria ir sutiktų žmonių žvilgsniai, jų nutylėtos replikos. Lonerganas apsiriboja tarpusavyje susijusių žmonių santykiais, lyg pabrėždamas, kaip žmogaus psichika neatsiejama nuo kasdienių santykių su artimaisiais, šeima. Atsitiktinio Li ir jo buvusios žmonos susitikimo gatvėje scena patvirtina, kad artimiausi žmonės žeidžia skaudžiausiai.

Sugrįžimas į praeitį, nuo kurios pabėgai, visada skaudus, bet Lonerganas siūlo susikaupimą, o ne sentimentalumą ar dramatiškas dabarties kolizijas: brolio mirtis nebuvo netikėta, nes jis sirgo nepagydoma liga, Li sugrįžimo nenori ir miestelio gyventojai, kuriems nereikia svetimų problemų. Lonerganas nesmerkia, neteisina, neidealizuoja, jis tik siūlo įsižiūrėti į viskam abejingą tikrovę. Bet į ją Lonerganas pažvelgia ironiškai. Tai – geriausias būdas atskiesti filme tvyrančią neviltį, todėl niūrią ir beviltišką „Mančesterio prie jūros“ atmosferą sudrumsčia juodas humoras. Jis pirmiausia susijęs su Patriku: tėvo mirtis jį sukrečia, bet neišmuša jo iš įprasto gyvenimo ritmo. Čia ir dvi viena apie kitą nežinančios merginos, ir seksas, dažnai primenantis jaunatviškų komedijų kolizijas, ir naivūs merginų tėvai. Pats sarkastiškiausias bus epizodas, kuriame Patrikas susitiks su vaikystėje jį pametusia motina alkoholike, patekusia į kažkokio religinio fanatiko rankas, kurio požiūrį į gyvenimą pirmiausia įvardija saldžios interjero spalvos bei maldos. Viltys suartėti su motina, sugriauti barjerus akivaizdžiai žlunga.

Lonerganas nesako, kad gyvenimas, nors ir neteisingas, yra daug paprastesnis. Jis tik rodo, kad kartais žmogus nebeturi jėgų pamiršti, atleisti ir gyventi toliau. Todėl filme nebus sugrįžimo į save, laukto lūžio, paguodos žiūrovams, esą kiekvienas gali atsitiesti, susitaikyti su savimi. Tik vienatvė ir begalinis kaltės jausmas, situacija, iš kurios nėra išeities.