Nocturama
Žanos d’Ark sindromas
Žanos d’Ark sindromas
Režisierius ir scenarijaus autorius Bertrand Bonello
Operatorius Léo Hinstin
Vaidina Finnegan Old eld, Vincent Rottiers, Hamza Meziani, Manal Issa, Martin Guyot, Jamil McCraven, Rabah Nait Oufella, Laure Valentinelli, Ilias Le Doré, Robin Goldbronn, Luis Rego, Hermine Karagheuz, Adèle Haenel
2016, Prancūzija, Vokietija, Belgija, 130 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films“
Neprognozuojamas ir mirtinai pavojingas Bonello kine gali tapti net ir gerai pažįstamas, artimas žmogus. Filmų herojus žlugdo žalingi įpročiai, jiems būdingos liguistos būsenos ar bent jau polinkis į dekadanso estetiką. Paranoja, įkyrios mintys čia ima persekioti pavienį asmenį arba grupę žmonių – kaip kad karo ir meilės meno besimokančią sektą filme „Apie karą“ („De la guerre“, 2008). Destrukciją Bonello personažai gali nukreipti ir į kitus, ir į save: taip patį save sistemingai naikina Yves’as Saint Laurent’as filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ („Saint Laurent“, 2014). Įdomu, kad pagrindiniais nusikaltimo bendrininkais „Nocturamoje“ tampa tie, kurie, regis, turėtų užkirsti jam kelią, tai yra – apsaugos darbuotojai. Tačiau, kita vertus, būtent jie žino saugumo spragas ir tarnybinius įėjimus, taigi vienas apsaugininkas įleidžia sprogdintojus į dangoraižį, o kitas vėliau suteikia jiems prieglobstį universalinėje parduotuvėje.
Margą „Nocturamos“ draugiją sudaro radikaliai nusiteikęs politinių mokslų studentas, bedarbis, restorano padavėjas, įsimylėjėlių pora... Kad atsirastų postūmis veikti ir imtų vesti nežinoma jėga, filmo personažams užtenka neaiškių nuotrupų: žinios apie darbuotojus atleidžiantį banką, pokalbio kavinėje menkai suprantamomis temomis, atsiversto „Facebook“ puslapio. Veikėjai lyg užsikrečia vieni nuo kitų, atbunda kažkur juose glūdėjęs Žanos d’Ark archetipas ir jie, net ir neišvydę mistinių vizijų, leidžiasi vykdyti savo misijos. Tačiau jų beatodairiškas elgesys dera su vaikišku naivumu, kaip ir Orleano mergelės. Kai kurie veikėjai atrodo išvis neturintys jokios nuovokos, ne tik politinės, o viena nerimastinga mergina taip baiminasi, kad neišlaikys istorijos egzamino, jog smelkiasi įtarimas – o ką, jei ji ryžosi šiai misijai tik norėdama bet kokia kaina to egzamino išvengti?
„Nocturama“ padalinta į dvi tolygias dalis: dieninę ir naktinę, veiksmo ir „prastovos“. Dieninėje dalyje veikėjai – nekalbūs sustyguoto plano dalyviai, tegu ir apimti jaudulio, bet tiksliai žinantys, kada, kur ir ką turi atlikti. Naktinėje dalyje, kai būrelis sąmokslininkų susispiečia didžiulėje prabangioje parduotuvėje, jie lyg ir įgyvendina vaikišką fantaziją pasislėpti naktį tuščiame pastate (beje, filmo „Apie karą“ herojus atsitiktinai irgi buvo priverstas nakvoti karstų parduotuvėje). Tačiau ima kamuoti nuovargis, alkis, baimė, galiausiai – jaunuoliams tiesiog nuobodu čia lindėti kiaurą naktį be jokio užsiėmimo. Tik režisierius nė neketina palengvinti jų lemties ir vis lėtina filmo tempą, nes naktinis laukimas, klaidžiojimas po kambarius tarp gražių daiktų – tai didžioji Bonello stichija: tereikia prisiminti tingiai besiilsinčius filmo „Apie karą“ sektantus, naktį atgyjančias „Prisiminimų iš viešnamio“ („L’Apollonide: Souvenirs de la maison close“, 2011) veikėjas ar Saint Laurent’ą, bemiegę naktį vaikštinėjantį po išpuoselėtus savo namus.
Iš nuobodulio klaidžiodami po parduotuvės skyrius veikėjai be didesnių emocijų matuojasi batus ir drabužius, o kai kurie netgi sutinka savuosius antrininkus – taip pat kaip ir jie apvilktus manekenus be veidų. Jaunuoliai palengva transformuojasi į reklamos personažus, juos įtraukia brangių daiktų pasaulis, kuris šiame filme yra mirusiųjų karalijos atitikmuo. Įkurdinęs savuosius veikėjus tarp „Chanel“ flakonų ir „Bang & Olufsen“ garso ir vaizdo sistemų, režisierius maloningai juos išvaduoja iš skausmo ir dramos. Juk glamūro pasaulyje kančios nėra, todėl mirtis vilkint gražius drabužius primena drabužių gamintojo reklamą brangiame storame žurnale ir sykiu kilniai dvelkia samurajiškos vienatvės šalčiu.
„Nocturama“ neišvengiamai atminty pritraukia legendinį Jacques’o Rivette’o 1961-ųjų filmą „Paryžius priklauso mums“ („Paris nous appartient“), kuriame irgi tvyrojo sąmokslo, slaptų grupuočių ir paranojos atmosfera. Rivette’o Paryžius buvo kupinas ženklų, mįslingų laiškų ir pokalbių, kurių prasmę šifravo personažai – užuominų manijos apimti interpretatoriai. „Nocturamoje“ matome kitą šio žaidimo pusę, tai yra – pačius sąmokslininkus, kurių Rivette’o veikėjams niekaip nepavykdavo aptikti. Tačiau Bonello filme, rodos, visiškai nėra interpretatorių, nors sąmokslininkai savais sprogimais siunčia apokaliptinius ženklus. Vienas iš jaunuolių kelis kartus išeina iš prekybos centro parūkyti ir sykiu patikrinti, kas gi po sprogimų pakito Paryžiuje. Tačiau jį pasitinka tik tuščios naktinės gatvės. Vieninteliai negailestingi stebėtojai – stebėjimo kameros. Pasaulyje, kuriame esi visur ir visąlaik matomas, mįslėms ir užuominoms vietos nėra.
