Paskutinė šeima
(Ostatnia rodzina)

Kas slepiasi spintose?


Režisierius Jan P. Matuszyński

Scenarijaus autorius Robert Bolesto

Operatorius Kacper Fertacz

Vaidina Dawid Ogrodnik, Andrzej Seweryn, Aleksandra Konieczna, Andrzej Chyra

2016, Lenkija, 124 min.
Platintojas Lietuvoje VšĮ „Kino pasaka“


„Įsivaizdavau jūsų namus kitaip“, – pasakė pirmą kartą į Beksińskių šeimos butą atvykęs meno kolekcininkas, tikėjęsis jame išvysti apokaliptinius paveikslų vaizdus. „Skeletus paslėpėme spintose ir pas kaimynus“, – atsakė dailininkas Zdzisławas Beksińskis.

Beksińskiai Lenkijoje vadinami viena geriausiai dokumentuotų šeimų – fiksuoti savo gyvenimą Zdzisławas Beksińskis pradėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Per daug metų juostose nugulė visa šeimos istorija: nuo fotografijų iki vaizdo įrašų, nuo pasakojimų apie darbus iki mažų ir didelių susibūrimų namuose. Ar mirčių. O kur dar duoti interviu? Gimtinėje puikiai žinoma ir tragiška šeimos istorija, ir ekscentriški (galbūt?) šeimos narių poelgiai. Nepaisant didžiulio dokumentinio šeimos palikimo (dalį vaizdų kiekvienas gali pasižiūrėti internete), leidžiančio, atrodytų, labai artimai susipažinti su herojais, toje pačioje erdvėje „užrakintas“ debiutuojančio režisieriaus Jano P. Matuszyńskio vaidybinis filmas „Paskutinė šeima“ tapo įvykiu Lenkijos kine. Dėl, matyt, labai paprasto dalyko, kurį supranti jau po peržiūros galvoje vis sukdamas tą patį filmą – dėl gebėjimo „kilti aukščiau“: virš konkrečios šeimos istorijos – iki to, kas slepiasi jų pačių, o ir kiekvieno, spintose. Ar galvose. Tai didelių kontrastų filmas: liūdnas ir linksmas, apie mirtį ir apie gyvenimą, apie vieną kadaise gyvenusią paskutinę šeimą ir apie visus dar gyvensiančius. Ir visai nesvarbu, kiek biografinis yra filmas, kiek jame istorijų iš tiesų įvyko ir kiek „teisingi“ yra matomi veikėjai (atrodo, būtent tokio priekaišto – „Beksińskiai, ypač sūnus, buvo kitokie“ – Lenkijoje filmo kūrėjai sulaukė iš tų, kurie pažinojo ar manė pažinoję šios šeimos narius).

Tris dešimtmečius trunkanti „Paskutinės šeimos“ istorija pasakojama beveik nepaliekant šeimai priklausančių namų. Du pilki naujai pastatyto Varšuvos mikrorajono namai ir purvinas kiemas tarp jų, kur, atrodo, lyja dažniausiai (šis vaizdas ir yra arčiausiai to, ką galime pamatyti Z. Beksińskio paveiksluose). Daugiabučiuose dar 1977 m. įsikuria Beksińskių šeima: dailininkas, jo žmona Zofia ir abiejų motinos viename bute, sūnus Tomaszas – atskirame, esančiame netoliese. Uždaros namų erdvės – visai neišskirtinės, toli nuo gotiškų menių, kokių tikėjosi užsukęs kolekcininkas, ir labiau primenančios tai, ką kiekvienas matėme tėvų namuose ar užsukę į svečius. Ant sienų kabantys paveikslai, knygų lentynos nuo grindų iki lubų, sūnaus namuose – dar ir eilės garso įrašų. Bėgantys metai atsispindi tik herojų veiduose, besikeičiančioje jų naudojamoje technikoje ir kituose „išorinio pasaulio“ atributuose – videonuomos punktuose, naujausioje muzikoje ar Džeimso Bondo filmuose. Čia nesvarbi politika, kuri kažkur už pilkų blokų radikaliai pasikeičia (o tai juk turėtų daryti įtaką menininko laisvei), nesvarbios Zdzisławo Beksińskio mintys apie jo paveikslus, galų gale – nesvarbūs net ir patys paveikslai. Čia svarbios amžinai banalios vertybės (meilė, menas ir mirtis) ir triviali filmo proza, nuolat pasikartojantys filmo herojų atliekami nereikšmingi veiksmai ir detalės: ėjimas kiemu pas sūnų, važiavimas liftu, darbas laiptinėje, vakarienė virtuvėje. Visada neramūs sūnaus įsiveržimai į tėvų namus ir žmonos monologas apie artėjančią mirtį, instruktuojant vyrą, kaip naudotis skalbimo mašina.

„Paskutinės šeimos“ centre – ne dailininko istorija, o trijų žmonių šeima (kaip patys juokaudami save pristato: tėvas, sūnus ir šventoji dvasia). Tėvas Zdzisławas – santūrus, jautrus, ironiškas, stebintis. Sūnus Tomaszas – ekscentriškas radijo laidų vedėjas ir filmų vertėjas, mylintis klasikinių filmų vampyrus (ir kartais tokiu – nepriklausančiu šiam pasauliui – besijaučiantis pats). Ir motina Zofia – tai, kas laiko keistą šeimos vyrų duetą kartu. Paprasta, mylinti, atsidavusi, padedanti įveikti visas jų baimes (net jei tai būtų vyro studijoje atsidūręs voras). Siunčianti vyrą į sūnaus butą patikrinti, ar viskas gerai. Nuolat traukianti jį atgal į gyvenimą ir ne kaltinanti dėl veiksmų, o bandanti rasti atsakymą į klausimą, kodėl jis taip elgiasi. Tokia mitinė pirmoji (ir paskutinė) šeima su nemotyvuotais, kartais net gėdingais poelgiais ir mintimis. Ir toje mylinčioje, nekenčiančioje, kenčiančioje šeimoje kiekvienas norintis gali atpažinti save.

Mirtis neatsiejama nuo Beksińskių šeimos istorijos. Viena po kitos miršta senelės, žmona, nusižudo sūnus, pabaigoje laukia ir paties dailininko žmogžudystė. Tik filme mirtis ne tiek reikšminga (ar baisi, lemtinga), kiek neišvengiama, o kartais – ir norėta, lydima buities, tik pabrėžiančios filmo veikėjų bejėgiškumą prieš tai, kas jų laukia. Čia ir atsispindi filmo dualumas: gedulas ir džiaugsmas, meilė gyvenimui ir noras mirti, maištas ir depresija, viskas neatsiejama ir persipynę. Filme beveik nematome ir Beksińskio paveikslų, tačiau siurrealistinės dailininko fantazijos, atrodo, reguliariai prasiskverbia į romią namų buitį ir galbūt yra net baisesnės nei kūriniuose: kiek makabriška scena (kai nežinai, ar dera juoktis, ir tuoj susigėsti dėl savo amoralumo) aptikus mirusią senolę, šviesus priešmirtinis interviu apie dailininko fantaziją būti sulaužytam (ar tiesiog išlaisvintam) ilgakojės Alicios Silverstone su šešiais daktaro laipsniais, dialogas su gydytoju po eilinio sūnaus suicidinio bandymo – „gal jau laikas leisti jam mirti?“. Ir stebint Z. Beksińskio paveikslus neapleidžia mintis, kad jei tik pasaulyje nebeliktų žmonių susikurtų iliuzijų, visi jie virstų realybe.