Gražiausi gyvenimo metai
(Les plus belles années d’une vie)

Kad Lelouchas išdrįs dar kartą grįžti prie to, kas jau buvo ir kas dar gali būti, tikriausiai mažai kas tikėjosi. Ar įmanoma papasakoti apie meilę, kai aistringa beatodairiška jaunystė liko tik kaip gražus prisiminimas? Aišku, kinomanai iškart paminėtų Michaelio Haneke’s „Meilę“ – provokuojantį, iki skausmo aštrų apmąstymą apie dviejų žmonių tarpusavio ryšį ir tą, dažnai nesusimąstant, sutuoktinių tariamą įžadą „kol mirtis mus išskirs“. Pasaulis tuomet vėl prakalbo apie nepaprastą aktorių – Jeaną-Louis Trintignant’ą, apie kurį, tiesą sakant, jau buvo primiršę, mat didieji jo vaidmenys Bernardo Bertolucci „Konformiste“, Costa-Gavraso „Z“ ar Krzysztofo Kieślowskio „Trys spalvos: raudona“ jau buvo tapę kino istorija. Tačiau Trintignant’as grįžo į didžiuosius ekranus, nors laikas padarė savo – stuomeningas, pasitempęs gražuolis suseno kaip ir visi mirtingieji, tik jo žvilgsnis liko toks pat skvarbus, spinduliuojantis ypatinga vidine jėga. Sakytum, įgyta patirtis jam leistų lengvai perteikti net pačius sudėtingiausius personažo sielos virpesius. Žinoma, „Gražiausi gyvenimo metai“ yra kito kalibro kūrinys, be to, į gyvenimo trapumą, trumpalaikiškumą čia žvelgiama be Hanekei būdingo niūraus filosofinio gylio, o lengvai ir grakščiai, tarsi flirtuojant su negalia ir artėjančios mirties nuojauta.

Victoro Hugo žodžiai „Gražiausi mūsų gyvenimo metai yra tie, kurie ateis“ duoda toną visai gana optimistiškai filmo pasakojimo linijai. Gal senstant iš tiesų atsiveria nauji horizontai, tačiau praeitis taip pat niekur nedingsta. Lelouchas jungia šiuos du segmentus tam, kad parodytų dabartį. Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, o tiksliau – ilgo įžanginio kadro, kai kamera sustoja prie neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio elegantiško seno žmogaus, ji neatrodo labai šviesi. Prabangiuose globos namuose atsidūręs lenktynininkas beveik nieko neprisileidžia, išorinis pasaulis jam visai nerūpi, o kadaise buvę įvykiai pamažu blunka iš atminties. Tačiau, net žiūrėdamas į tolį, praktiškai nebegalėdamas savarankiškai atsistoti, 89-erių aktorius skleidžia tokią energiją, kokios pavydėtų daugybė jaunų jo kolegų. „Geriausi aktoriai pasaulyje yra tie, kurie daugiausiai jaučia, bet mažiausiai parodo“, – viename iš retų interviu yra sakęs Jeanas-Louis Trintignant’as. Savo herojaus rezignaciją, pažeidžiamumą jis perteikia be patetikos ar perdėto dramatizavimo, bet užtenka vos kelių kadrų, kad pajustum jo būseną ir suprastum, kokia vis dėlto svarbi buvo ta 1966-ųjų meilė...

„Esate geriausias tėvo prisiminimas“, – sako jo sūnus Antuanas (tas pats Antoine’as Sire’as), mažam Normandijos miestely, mažoje krautuvėlėje susiradęs Aną. Anouk Aimée – ne ką mažiau pribloškianti kaip ir prieš 53 metus – tos pačios tamsios hipnotizuojančios akys, tie patys žavūs gestai, tas pats balso tembras, santūri laikysena. Tik Žanas Luji, vėl ją išvydęs greta, kreipiasi į savo gyvenimo moterį tarsi į atsitiktinai prisėdusią nepažįstamąją, kažkuo primenančią jo idealizuotą viziją. Pamažu, detalė po detalės, tarsi restauruodami išblukusį šedevrą, jie vėl užmezga tarpusavio ryšį. Neilgai trukus pasigirsta ir amžiams įstrigusi Francis Lai melodija „šaba-daba-da, šaba-daba-da...“ Viskas persmelkta poezija, įskaitant Žano Luji pabėgimo planus ar apsilankymus tame pačiame viešbutyje, tame pačiame paplūdimyje, kur jie buvo tokie laimingi. „Tai buvo pernelyg gražu, pernelyg tobula“, – ištaria Ana. Su prisiminimais į bendrą filmo audinį įsilieja ir ilgos, sepija tonuotos ar saulėlydžio nuspalvintos scenos iš „Vyro ir moters“, į pirmą planą iškeliant pojūčius, vidinius impulsus, efemerišką jutiminę tikrovę, kuri vis labiau primena sapną. Šioje realybės ir fantazijos sankirtoje, kartais net ištrinant ribas tarp filmo ir gyvenimo, praeities ir ateities, išryškėja esminis, žmogiškasis matmuo. Metai praėjo, tačiau jausmai niekur nedingo. Liko ir legenda apie du įsimylėjėlius.