Pareigūnas ir šnipas
(J’accuse)

Tai rūškanas 1895 m. sausio 5-osios rytas, Prancūzijos armijos generalinio štabo stažuotojo kapitono Alfredo Dreyfuso degradavimo ceremonija. Perskaitomas karo tribunolo nuosprendis, kaltinantis šnipinėjimu Vokietijai, nuo nuteistojo kepurės ir munduro nuplėšiami karinio laipsnio ir pasižymėjimo ženklai, net sagos ir kelnių lampasai, sargybos karininkas į kelį perlaužia Dreyfuso kardą. Viešą pažeminimą lydi antisemitinės karininkų replikos ir minios ūkimas, stelbiantis nuteistojo šūksnius: „Aš nekaltas! Tegyvuoja Prancūzija! Tegyvuoja armija!“

Alfredo Dreyfuso teismas buvo paskubomis ir grubiai sufabrikuotas. 1894 m. rudenį į Generalinio štabo žvalgybos, vadinamos Statistikos valdyba, rankas pateko Vokietijos karo atašė adresuotas jam siunčiamų slaptų artilerijos techninių duomenų sąrašas, nors tikslaus dokumentų turinio žvalgyba nežinojo. Paaiškėjo, kad kariuomenėje veikia šnipas ir veikiausiai jis artileristas, susijęs su Generaliniu štabu. Tokių buvo tik keletas, tarp jų – žydas Alfredas Dreyfusas, kilęs iš Elzaso, atplėšto nuo Prancūzijos per 1870–1871 m. karą su Vokietija. Išvada piršosi savaime. Statistikos valdybos viršininkas pulkininkas Sandherras informavo karo ministrą Auguste’ą Mercier, šis davė nurodymą ištirti reikalą majorui du Paty de Clamui, kuriam Dreyfuso rašysena pasirodė panaši į rastą įkaltyje. Kitų įrodymų nebuvo, bet „nuo kada mums reikia įkalčių prieš žydus“, ir gruodžio pabaigoje Dreyfusas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, ištremiant į Velnio salą. Tai mikroskopinis žemės lopinėlis prie Kajenos (Prancūzų Gvianos) krantų, Napoleono III laikais paverstas politinių kalinių tremties vieta, sutelpantis į vieną filmo kadrą. Kamera atsitraukia tolyn, dar kartą atsitraukia – sala, o su ja ir Alfredas Dreyfusas, išnyksta.

Taip, beje, ir galėjo atsitikti, jei ne tolesni įvykiai, tapę garsiąja Dreyfuso byla, amžių sandūroje sukrėtusia Prancūzijos visuomenę ir atskleidusia modernaus antisemitizmo esmę. O ji tokia, kad naujojoje nacionalistinėje Europoje vietos žydams nebuvo numatyta. Žydų emancipacija, išėjimas iš uždaros bendruomenės ir įsiliejimas į viešąjį gyvenimą XIX a. pabaigoje kėlė audringą pasipiktinimą, atsirado daugybė antisemitinių laikraščių ir žurnalų su šlykščiais paskviliais ir atgrasiomis karikatūromis. Būtent toje modernybės aušroje buvo sukurti mitai apie žydų sindikatą ir pasaulinį jų sąmokslą. Alfredas Dreyfusas pabandė kišti nosį kur nereikia, ir sunkios durys ją privėrė. Dreyfuso byla maksimaliai išryškino šiuos laiko ženklus, nors jis pats senatvėje pavadino savo procesą tik fatališka klaida. Tačiau būtent ši byla, sukėlusi neregėtą antisemitizmo bangą, paskatino žurnalistą iš Vienos Theodorą Herzlį ieškoti žydams išsigelbėjimo ir kurti sionizmo sąjūdį.

Paradoksas, bet pats Dreyfusas šioje byloje buvo tik antraeilis veikėjas. Toks jis yra ir Romano Polanskio filme, sukurtame, kaip ir „Vaiduoklis“ (2010), sykiu su anglų rašytoju Robertu Harrisu pagal 2013 m. parašytą jo romaną „Pareigūnas ir šnipas“, inspiruotą Polanskio. Prancūziškas filmo pavadinimas kitoks – „J’accuse“ („Aš kaltinu“). Taip vadinosi garsusis Émile’io Zola atviras laiškas Respublikos prezidentui Felixui Faure’ui, pasirodęs liberaliame laikraštyje „L’Aurore“ 1898-ųjų sausio 13-ąją, Dreyfusui kalint jau trejus metus ir karo tribunolui ką tik išteisinus Esterhazy. Išspausdintas specialiu 300 tūkst. egzempliorių tiražu, jis prilygo bombos sprogimui, tiesiai kaltindamas kariuomenės viršūnę, pamynusią teisę, nuteisusią nekaltą žmogų ir dangstančią tikrąjį kaltininką. Straipsnis iškėlė Bylą (tada ji pradėta vadinti tiesiog taip) į visuomenės dėmesio centrą ir suskaldė ją į vadinamuosius dreifusininkus ir antidreifusininkus. Pirmieji deklaravo tiesos ir teisingumo viršenybę, antrieji gynė tariamas nacionalines vertybes ir valstybės institucijų neklystamumą. Kilo bruzdėjimai, gatvėse buvo deginami „L’Aurore“ numeriai, dužo stiklai, aidėjo šūksniai „Mirtis žydams!“. Zola buvo patrauktas atsakomybėn už šmeižtą, nuteistas metus kalėti ir priverstas bėgti iš šalies. Vis dėlto tai buvo lūžis, pakreipęs Dreyfuso bylos eigą ir ilgainiui nulėmęs Prancūzijos demokratijos ateitį.

O iki tol byla ruseno uždaruose Statistikos valdybos kabinetuose ir į viešumą pateko tik dėl vieno žmogaus sąžiningumo. Jis ir yra pagrindinis Polanskio filmo veikėjas. Tai pulkininkas Georges’as Picquart’as (Jean Dujardin). Dreyfuso teisme jis buvo Generalinio štabo atstovas, įpareigotas paveikti proceso baigtį ir pats tikėjęs jo teisėtumu. Kaip ir visi karininkai, Picquart’as nemėgsta žydų ir to neslepia, tačiau nešališkumas jam svarbesnis už antipatijas ar simpatijas. Tą jis atvirai ir iškloja Karo akademijos klausytojui Dreyfusui (Louis Garrel), retrospektyvioje scenoje reiškiančiam dėstytojui pretenzijas už jam neva dėl kilmės sumažintą pažymį.