Dylerė
(La daronne)

Pasjans (Isabelle Huppert) dirba policijoje, narkotikų skyriuje. Ji verčia iš prancūzų į arabų ir atvirkščiai, taip pat draugauja su skyriaus viršininku ir jam patarinėja, daro prielaidas bei kurpia teorijas apie narkotikų prekybą. Tokia jau ji.

Scenaristas išsisuka paprastai – Pasjans trūksta pinigų. Ji ir nuomos laiku nesumoka, ir štai mamą iš prabangių senelių namų tuoj iškraustys už vėluojančius mokėjimus. Vėliau tai duos pagrindą šios veikėjos apsisprendimui. Arba nelabai.

Štai klausydama arabiško narkotikų prekeivio pokalbio ji nugirsta, kad šis kalba su jos mamos prižiūrėtoja senelių namuose. Ir... (staiga, netikėtai, neaišku kodėl, bet vis tiek) nusprendžia juos perspėti apie pasalą. Narkotikų prekeivis paslepia hašą ir lyg išsisuka.

O tada įvykiai pasisuka tokia linkme, kokia gali pasisukt tik filme: Pasjans gana lengvai pavyksta rasti pusantros tonos žolės (policijai, aišku, to padaryti nepavyko). Taip ji be didelių (veikiau jokių) abejonių atsiveža narkotikus į namų rūsį ir pardavinėja juos iš pasiklausymų žinomiems platintojams. Be abejo, jai reikia išvengti policijos ir mafijos, kuri ieško dingusios žolės. Štai taip.

Tiesa, dar ne viskas: ponios vertėjos name gyvena kinė, kuri išmano pinigų plovimą ir apskritai, panašu, vadovauja kažkam panašiam į mafiją.

Visa ši įvykių grandinė ir herojų paletė leidžia susidaryti komiškoms ir kartu mieloms situacijoms. Vietomis prasiskleidžia ir subtilios meilės žiedų, kurie kvailam ir nuo realybės nutolusiam naratyvui suteikia taip reikalingo gyvenimo kvapo.

Tai – pagyvenusių namų šeimininkių filmas. Galima įsivaizduoti, kaip jos džiaugiasi, kad filme nebuvo jokių „šaudo gaudo“, bet ir intrigos būta, kažko panašaus į nusikaltimo teikiamą kvaitulį ir adrenaliną; buvo pakankamai „gerų emocijų“; esą buvo galima „atsipalaiduoti“, o filmas „neįpareigojo“.

Bet ką daryti vidutinio amžiaus snobui, kurį galbūt suviliojo Huppert pavardė, bet neperspėjo filmo pavadinimas ar jau filmo aprašyme atskleistos detalės, aiškiai liudijančios kūrėjų intencijas švelniai juokauti, galbūt truputį sugraudinti, bet iš esmės – pasiūlyti tik drungną malonumą.

Galima piktintis, kad visuomenėje vis dar paklausūs filmai, kurie išskalbti ir tokie saugūs, kad tampa jokie. Tai vidutiniškumo triumfas, kuriam atsiduoda net patys talentingiausi, nes visi (net ir tie talentingiausi) nusipelno, kad kažkas eitųsi kaip per sviestą. Taip „Dylerės“ filmavimo aikštelėje žygiuoja Huppert, kurios čia niekas, atrodo, nerežisavo ir ji žaidė su personažu taip gyvai ir nerūpestingai, kad vietomis irtavo su ironija. Režisierius, nors jam jau šešiasdešimt metų, to nepastebėjo ir montaže paliko scenarijaus absurdą akivaizdžiai pripažįstančią Prancūzijos kino legendą. O kas jai?

O kas arabams? Jie filme vaizduojami, švelniai tariant, kaip kvaileliai. Jų veido išraiškos, išpūstos akys (dažnai), įtampos pilni judesiai, nepamatuoti sprendimai... Viskas atrodo kone karikatūriškai.

„Dylerė“ – seniai iš šaldytuvo ištraukta želė, praradusi standumą ir taip reikalingą šaltumą. Tai patižęs filmas nuo pat jo sumanymo pradžios.