Olegas
(Oleg)

Tikrais įvykiais paremta istorija audžiama iš realistiškų, kruopščiai apgalvotų smulkmenų: atpažįstamai nepatogus skrydis pigių oro linijų lėktuvu, emigrantų buitis ir kita. Lenkus vaidina lenkai, latvius – latviai, Latvijos rusą – puikus Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis. O ne kaip dažnai pasitaiko užsienio filmuose, kur rusus šnipus ar nusikaltėlius vaidina bet kas, tik ne rusai, jų rusų kalbos akcentas tiesiog rėžia ausį. Amerikiečių komikas ir aktorius Billas Burras čia turbūt su manim nesutiktų ir pasišaipytų. Jo nuomone, vaidyba ir yra vadinama vaidyba, nes reikia ne būti, o vaidinti. Vis dėlto šiuolaikinį Babelį vaizduoti pasitelkus įvairiatautę aktorių komandą – neabejotinai sveikintinas kūrėjų sprendimas, malonumas ausiai.

Filmo veiksmas prasideda mėsininkui Olegui atvykus į Belgiją dirbti mėsos fabrike. Skamba gerai, darbas pagal profesiją. Olegas dirba su meile, atsakingai. Tačiau viskas, kas dedasi aplink jį, – persmelkta agresijos, abejingumo ir manipuliacijų. Nė vienas veikėjas nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio. Blogas kolega ar atšiaurūs pareigūnai po keleto scenų pasirodo besą žmogiški, o gera linkintys, draugiški personažai – apgavikai ir išnaudotojai. Tai puikiai iliustruoja nusikaltėlį Andžejų suvaidinęs Dawidas Ogrodnikas. Ši nuolatinė formų kaita ne tik lemia intriguojančius siužeto vingius, dėl kurių filmą galima žiūrėti tiesiog kaip įtraukiantį trilerį, bet ir kuria pragarišką slogaus sapno įspūdį – niekas nėra tikra ir stabilu. Ilgainiui gali pasirodyti, kad šiek tiek perspaudžiama, žiūrovas gali pasijusti manipuliuojamas arba prieiti prie išvados, kad tai nėra išorinė filmo tikrovė, veikiau – Olego perspektyva.

Olegas gali pasitikėti tik savo babuška, su kuria nuolat kalbasi telefonu. Per ją, tikinčią ir pasakojimais apie Dievą besidalinančią, Olego gyvenime atsiranda religinė plotmė. Filme vėliau nuolat šmėsteli krikščioniški motyvai: Briuselyje Olegas įsižiūri į religinį paveikslą, vaizduojantį mistinį aukojimo avinėlį, užeina į latvių teatro gastrolių vakarėlį, kur skamba kalėdinės giesmės, kartu su kambariokais lenkais sėdi prie kraupaus kalėdinio stalo. Galiausiai Olegas pasirenka stačiatikių tikėjimą. Latvijai atgavus nepriklausomybę šalies rusai pilietybės automatiškai negavo kaip Lietuvoje, tad Latvijoje jie svetimi tiek pat, kiek ir Belgijoje. Stačiatikių tikėjimo pasirinkimas yra ir savo šaknų, tapatybės paieška kultūrinėje tradicijoje. Nors filmą tikrai galima būtų vadinti religiniu, sekančiu atsivertimo istoriją.

Apskritai, galvojant apie tai, kaip šis filmas konstruojamas, kokios temos ir problemos čia nagrinėjamos, atrodo, sekama dostojevskišku modeliu. Jo romanuose istorijos dažnai būdavo paremtos laikraščių pranešimais, realistiškos, vaizduojami santykiai, šiuolaikine terminologija, – toksiški, bet kartu sprendžiami dievoieškos klausimai, reflektuojamos tais laikais aktualios slavofilų ir zapadnikų idėjos. Zapadnikai pasisakė už vakarietišką Rusijos vystymosi raidą, o slavofilai prieštaravo vakarietiško gyvenimo būdo, neva stokojančio dvasingumo ir išminties, propagavimui, aukštino rusišką misticizmą ir tradicionalizmą.

Todėl filmas gali palikti gražaus, gerai suręsto, įtraukiančio, bet keisto anachronizmo įspūdį. Olegas lygina save su mistiniu avinėliu, yra lyg Dostojevskio Idiotas – Kristus (primena ir kitus rašytojui būdingus personažus-aukas), skęstantis slavofiliškai vaizduojamuose, nedvasinguose Vakaruose.

Ar sparčiai dešinėjančiame, nuo amžinos kaitos pavargusiame pasaulyje tokių idėjų vaizdavimas stebina tik mane?