Kopa
(Dune)

Dar vienas bandymas suvaldyti klasiką

2021.11.22 Mantė Valiūnaitė

Režisierius Denis Villeneuve
Scenarijaus autoriai Denis Villeneuve, Jon Spaiths, Eric Roth (pagal Franko Herberto to paties pavadinimo romaną)
Operatorius Greig Fraser
Vaidina Timothée Chalamet, Rebecca Ferguson, Oscar Isaac, Josh Brolin, Stellan Skarsgård, Stephen McKinley, Zendaya, Charlotte Rampling, Javier Bardem
2021, JAV, Kanada, 155 min.
Platintojas Lietuvoje „Acme Film“

Ar įmanoma ekranizuoti legendą ir pateisinti lūkesčius? 1965 m. išleistas Franko Herberto mokslinės fantastikos romanas „Kopa“ – tekstas, seniai peržengęs knygos puslapius. Be Alejandro Jodorowsky grandiozinio sumanymo, kuriam nebuvo lemta pasiekti ekranų, be Davido Lyncho versijos, kurios jis pats išsižadėjo, šios knygos įtaka išsiliejo į kitus mokslinės fantastikos kūrinius. Romanas apima daugybę politinių, religinių, ekologinių temų, kurioms Herbertas suteikė filosofinių poteksčių, teminius klodus dar papildydamas Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės sąmonės idėja, psichodelinėmis patirtimis ir futuristinę pasaulio viziją kuriančiomis detalėmis. Pasiryžimas ekranizuoti tokį talpų tekstą atrodo kaip nežmogiškas kūrybinis užmojis, o kur dar biudžeto reikalai. Kanadiečių režisieriui Denis Villeneuve’ui nei ambicijos, nei drąsos, nei meilės knygai, atrodo, nestigo. Daugelyje interviu režisierius apie „Kopą“ kalba prisimindamas paauglystėje patirtą skaitymo azartą ir prisipažįsta, kad ekranizuoti šį kūrinį buvo didžiausia jo svajonė. Po „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“, 2017) jis jautėsi pasiruošęs ją įgyvendinti. Tik kas nutinka, kai aistringas, paaugliškas įsimylėjimas turi tapti blokbasteriu?

Atsakymų į šį klausimą bus daug ir skirtingų, nes žiūrėjimo patirtis priklausys nuo to, ar knyga skaityta ir kada skaityta, ar matytos ankstesnės ekranizacijos, koks žiūrinčiojo santykis su mokslinės fantastikos žanru. Debesis vertinimų ir perskaitymo būdų pakibs virš Herberto ir Villeneuve’o „Kopų“. Šie du tekstai grūmėsi mano galvoje visas dvi su puse valandos, dėl to ši recenzija labiau apie jų mezgamą pokalbį nei apie Villeneuve’o filmą.

 


Villeneuve’as scenarijų rašė kartu su Ericu Rothu ir Jonu Spaihtsu. Žinant knygos pasaulio ir veikėjų mastą, jos adaptavimas numato negailestingą atranką ir sudėtingą siužeto vertimą į tiksliai apskaičiuotą filmo laiką bei neskaičiusiems knygos suprantamą pasakojimą. Planetoje Arakis imperatorius ir Harkonenai išgauna prieskonį (melanžą), kuris ne tik neša didelį pelną, bet ir užtikrina sklandų visų suinteresuotųjų veikimą visatoje. Arakyje nėra vandens, joje gali išgyventi tik tinkamai prisitaikę arba turtingieji, užsidarę savo prabangiose tvirtovėse. Vietiniai fremenai laukia pranašo Lisano al-Gaibo ir jis atkeliauja – tai Atreidų šeimos palikuonis Polas, kuris netrukus iš paauglio virs vyru, netekęs tėvo taps tuo, kuris žino ne tik savo, bet ir visos žmonijos likimą.

 

Filmas prasideda iš fremenės Čani (Zendaya) perspektyvos – šis scenaristų žingsnis tarsi pakeičia princesės Irulanos tekstus, pradedančius kiekvieną knygos skyrių. Čani klausimas – kas ateis valdyti ir engti vietinius Arakio gyventojus po Harkonenų? – žada, kad filme bus kalbama ne tik apie kovą dėl galios, bet išgirsime ir tuos, kurie lieka gerųjų ir blogųjų susidūrimo šešėlyje. Herberto požiūris į religijas, ypač islamą ar į pačią pranašo idėją, knygoje niuansuotas. Tad filmo pradžia sukėlė lūkestį – galbūt bus ieškoma būdų, kaip interpretuoti rašytojo mintis, atsižvelgiant į gausias kolonializmo, postkolonializmo ir religinio fanatizmo patirtis, susikaupusias nuo knygos parašymo laikų. Bet Čani balsas dingsta, lieka tik jos žvilgsnis Polo sapnuose.

 

Režisierius ne kartą teigė, kad jam buvo labai svarbu sustiprinti moterų personažus – todėl ir daktaras-planetologas Kainsas tapo ekologe Kains, dėl to turbūt ir pradedama nuo Čani balso, nes vėlesnis pasakojimas – gana tiesus Polo transformacijos ir supratimo, kad jis yra išrinktasis, išryškinimas. Politinių ar ekologinių temų vystymas, toks svarbus Herbertui, liko vos keliose scenose, apvalytose nuo svarbių dialogų. Daugelis Herberto minčių knygoje išsiskleidžia nesibaigiančiais veikėjų pokalbiais, kuriuos dar papildo neištartos įžvalgos. Savaime aišku, kad tokio minčių intensyvumo neperkelsi į ekraną, to ir nereikia, bet gaila, kad pasimetė reikšmingos įžvalgos apie ekologinius procesus, planetos puoselėjimą, žmogiškumą, cinizmo ir žiaurumo pasekmes.

 

Knygos pirmojoje dalyje daug dėmesio skiriama veikėjų apibūdinimui, jų tarpusavio santykiams, pagrindinio konflikto išryškinimui. Filme knygos įvykių greitis pakinta į lėtą laiko tėkmę – įvykiai vyksta, bet jie tarsi inkliuzai lėtame didingų kraštovaizdžių, kylančių ir besileidžiančių erdvėlaivių, eksterjerų sraute.

 

Villeneuve’as taip įsimylėjęs dykumą su joje gyvenančiais išdidžiais, teisingais fremenais, vėją, smėlį ir jaunąjį herojų Polą Atreidą (Timothée Chalamet), kad kartais atrodo, jog iš tikrųjų nieko nevyksta. Filmo emocinis paveikumas kyla tik iš didingų vaizdų, kurie kartais, atrodo, neišsitenka net dideliame ekrane. Vienintelė scena, užauginanti įtampą, – tai pirmasis susidūrimas su kirminu, kuris negailestingai naikina viską, kas juda dykumoje, ir kėsinasi į prieskonį. Kirminas įspūdingas. Dėmesys kostiumų, interjerų detalėms, vizualiniams ir akustiniams efektams atkuria knygos autentiškumą ir eklektiškumą.

 

Villeneuve’ui pavyko sukurti didingą reginį. Kompozitoriaus Hanso Zimmerio garso takelis garantuoja reikiamą patoso lygį ir emocinį krūvį. Bet tokioje nuo pakilumo virpančioje atmosferoje daugelis veikėjų atrodo apvogti – Tufirui Havatui (Stephen McKinley Henderson) skirta tik akimirka, kurioje atsiskleidžia vos vienas jo bruožas, Gernis Halekas (Josh Brolin) netenka savo daugialypio charakterio – muzika ir poezija redukuojama ir lieka tik aistringas ištikimas kovotojas. Gal tik Dankanas Aidahas (Jason Momoa) liko autentiškas. Neverta reikalauti iš filmo visų knygos veikėjų plėtotės, bet draugystė, ištikimybė, atsidavimas – labai svarbūs Atreidų šeimos ir jos palydovų atributai. Tuo jie skiriasi nuo savo priešų Harkonenų, ypač barono Vladimiro Harkoneno (Stellan Skarsgård), kurio nuožmumas, beatodairiškas smurtavimas ir nužmogėjimas kuria vieną iš svarbiausių konfliktų. Kieno rankose atsidurs galia ir prieskonis, nuo to ir priklausys planetos ateitis.

 

Paminėti veikėjai atrodo apvogti, todėl daugelis scenų tampa funkcinėmis, o Polo motina, bene geseritė Ledi Džesika (Rebecca Fergusson), išties vaidina svarbų vaidmenį, tik iš jos atimta stiprybė. Kaip jau minėta, Villeneuve’as kalbėjo apie moterų išryškinimo svarbą filme ir pabrėžė svarbų motinos vaidmenį, bet jos interpretacija kėlė daugiausia klausimų. „Baimė – proto žudikė“ yra Džesikos, o vėliau ir Polo kartojama litanija, tik toji baimė, kurią jaučia motina, į išorę knygoje niekada neprasiveržia. Džesika – tiesažinė, bene geseritė, įvaldžiusi ypatingas susitvardymo, situacijų ir žmonių permatymo galias. Filme šios ypatybės pranyksta matant nuolat dėl sūnaus išgyvenančią, rankas grąžančią Džesiką, šis jos įvaizdis, matyt, filmo kūrėjams neatsiejamas nuo gležno kūno kalbos. Dėl šios priežasties svarbioje palapinės scenoje išnyksta motinos ir sūnaus santykių lūžis. Regis, Džesika išmoko Polą tik vieno dalyko – ypatingo balso, kaip kitų kontrolės įrankio, valdymo.

 

Paaugliškas, nuotykių kupinas įsimylėjimas, vis pasikartojantis susižavėjusios Čani žvilgsnis mano žiūrėjimo patirtyje taip ir netapo turininga meile. Tapo kai kuo kitu – Villeneuve’o žodžiais tariant, meilės laišku kino teatrams. Popandeminėje kasdienybėje, išsiilgus didelio ekrano ir kolektyvinės žiūrėjimo patirties, filmą išties malonu žiūrėti. Villeneuve’o vizijos mastas liejasi per kraštus. Režisieriaus meilė kinui atsiskleidžia nulenkiant galvą jam svarbiems filmams. Vis dėlto sulėtintas didingumas neleidžia išreikšti Herberto „Kopos“ turtingumo. Gal tiesiog šis romanas kaip tas kirminas dykumoje – praris kiekvieną, kuris prisiartins ir norės išsemti visą prieskonį? Neapleidžia mintis, kad buvo galima užmegzti turiningesnį dviejų tekstų susitikimą ir prisijaukinti kirminą. Gal antroje dalyje?