Košmarų skersgatvis
(Nightmare Alley)

Filmas kvestionuoja amerikietiškosios svajonės pagrindus – savikūros, individualizmo, laisvo pasirinkimo ir socialinio mobilumo idėjas. Kliūva ir šių laikų religijai – psichoanalizei, ji prilyginama šarlatanizmui. „Košmarų skersgatvis“ taip pat kelia klausimus apie individo ir istorinio laikotarpio santykį. Ar įmanoma pabėgti nuo savo praeities? Ar tapatybė yra nulemta prigimties, ar tai tik kaukės ir teatras? Žiūrint režisieriaus Guillermo del Toro versiją, kyla kitas klausimas – kodėl režisierius ėmėsi šio perdirbinio ir ką nori pasakyti „nuo savęs“?

Abu filmai lieka ištikimi pirminei medžiagai – Greshamo romanui. Del Toro ir scenarijaus bendraautorė Kim Morgan – net labiau nei 5-ojo dešimtmečio ekranizacija, mat jų nevaržo Holivudo cenzūra ar vadinamasis Hayso kodeksas. Jie adaptuoja didesnę Greshamo romano dalį ir praplečia kai kuriuos epizodus, labiau išryškina tam tikrus leitmotyvus (pavyzdžiui, alkoholizmo kaip prigimties, lemties ar gryno apsėdimo metafora) ir personažų motyvacijas. Tačiau Gouldingo filme dar buvo likęs krislelis vilties meilės pavidalu. Naujausioje versijoje net ir jos nebėra.

Filme matome, kaip Bradley Cooperio kuriamas Stantonas Karlailas pasirodo keliaujančiame cirke, kur atlieka smulkius darbus mainais už nakvynę ir maistą. Akivaizdu, kad tiek del Toro (režisieriaus meilė įvairiausioms pabaisoms, tiems, kurie neatitinka normalumo kategorijų, nėra paslaptis), tiek filmo herojus čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje – jis greitai užmezga pažintis ir greitai mokosi, tad netrukus tampa trupės nariu. Tarp jų – stipruolis Bruno (Ron Perlman), nykštukas Majoras (Mark Povinelli), „elektrinė mergaitė“ Molė (Rooney Mara) ir pagyvenusių aiškiaregių sutuoktinių pora (Davidas Strathairnas ir Toni Collette). Cirkui vadovauja Klemas (Willem Dafoe), kurio „firminis“ pasirodymas – žmogus-žvėris. Tai savigarbą praradęs girtuoklis, laikomas narve ir verčiamas nukąsti gyviems viščiukams galvas, siekiant palinksminti publiką.

Stantonas neplanuoja ilgai užsilikti šioje kompanijoje, jo ambicijos kur kas didesnės, jis pasiryžęs viskam, kad pakiltų iš skurdo. Vyras greitai įvaldo „aiškiaregystės“ triukus ir nusprendžia kartu su gražuole Mole palikti cirką. Jų laukia Niujorko naktiniai klubai ir nuodėmingi turtuoliai, paguodos ieškantys pas Stantoną. Deja, jo kelyje pasimaišo psichiatrė Lilit Riter (Cate Blanchett), femme fatale, kurią apakintas puikybės vyras viešai pažemina. Tad nusipelno ne ką mažiau klastingos moters keršto. Jo nuopuolis bus toks pat staigus, kaip ir iškilimas. Godus ir arogantiškas, visais iš eilės manipuliuojantis Stantonas taps tuo, nuo ko visą laiką bėgo, ką visą gyvenimą niekino – savo prasigėrusio tėvo atvaizdu, o galiausiai žmogumi-žvėrimi, netekusiu savasties. Akivaizdu, kad del Toro nesimpatizuoja kapitalistinėms amerikietiškosios svajonės aspiracijoms, kartu sako, kad anksčiau ar vėliau visi galime pakartoti savo tėvų likimą, kad ir kaip to bandytume išvengti.

Be abejonės, Guillermo del Toro „Košmarų skersgatvis“ – tai tikras meistro kūrinys. Viskas čia „nupoliruota“ su meile ir precizija. Mizanscenos, kostiumai, apšvietimas, operatoriaus darbas (Dan Laustsen), aktoriai – aukščiausio lygio. Režisierius elegantiškai į filmo audinį įpina socialinės tikrovės ženklus – Antrojo pasaulinio karo kontekstą, kitas užuominas, citatas ar simbolius. Bene svarbiausia čia tampa akių ir veidrodžių simbolika, kuria išryškinamas bėgimas nuo savęs, nenoras pažvelgti į savo vidų ir gyvenimas iliuzijose. Tai matome kad ir kūdikio-kiklopo pavidalu, taip pat pasitelkiama citata iš Hitchcocko filmo „Apkerėtas“ („Spellbound“, 1945), net ant raiščio, kurį Stantonas ryši per pasirodymus, išsiuvinėta akis. Kad nebūtų maža, filmo pradžioje taip pat matome užrašą: „Pažvelk į save, nusidėjėli“. Deja, nors ir pripažįstant režisūrinį del Toro meistriškumą, puikų Bradley Cooperio darbą, žiūrint filmą nepavyksta atsikratyti jausmo, kad filmas nekvėpuoja, kad tai – nepakartojamo grožio rafinuota graviūra, muziejinis eksponatas po stiklo gaubtu.