Mirtis ant Nilo
(Death on the Nile)

Žinoma, pagrindinis klausimas – ar vertėjo jo laukti? Branagh, apsiėmęs ne tik režisuoti filmą, bet ir (jau antrą kartą) suvaidinti legendinį seklį Erkiulį Puaro, pasielgė drąsiai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmasis filmas pagal Christie „Žmogžudystė Rytų eksprese“, tradiciškai šio siužeto ekranizacijoms gausiai nusagstytas garsiausiomis kino žvaigždėmis, nepasirodė didele sėkme nei kino kritikams, nei žiūrovams. Kritikams abejonių kėlė operetiška nuotaika, įtartinas atrodė Puaro vaidmuo ir, apskritai imant, neapleido įspūdis, kad visas šitas filmas jau kažkur matytas. Žiūrovams, spėjusiems priprasti prie sero Davido Suchet nepriekaištingai sukurto Puaro ir jį supančios elegantiškos, tačiau pabrėžtinai santūrios art deco stilistikos, pastaruosius porą dešimtmečių formavusios mūsų įsivaizdavimą apie garsiausią Christie detektyvų herojų, naujasis Kennetho Branagh Puaro pasirodė ne tik absurdiškai vešliaūsis, bet ir visai be reikalo isteriškas. Finaliniai filmo kadrai, atkakliai rodomas sniegynuose įstrigęs traukinys ir aplink kaip keršto angelas lakstantis Puaro atrodė labai įspūdingai, bet tikro pasisekimo nesulaukta.

Gal antrą kartą pasiseks geriau? Mėginam žiūrėti. Ir žiūrėdami įvertinti kelis aspektus: siužeto (vis dėlto tai vienas geriausių bene garsiausios pasaulio detektyvų rašytojos romanų), herojaus (irgi tas pats – Erkiulis Puaro populiarumu gali rungtis gal tik su Šerloku Holmsu) ir režisūros (apie ją išmanau ne tiek daug, bet keletas dalykų vis dėlto krito į akis).

Taigi pradėsime nuo siužeto. Praprusę kino žiūrovai pagrindinę jo mįslę moka atmintinai ir įvardyti jaunos, gražios, turtingos ir valdingos Linetės Ridžvėj (kurią vaidina egzotiška aktorė Gal Gadot) žudiką galėtų tikriausiai net iš miego pažadinti. Kad visa tai vyksta romantiškame laive, plaukiančiame Nilo upe, ir kad intrigą išpainioja netyčia ten atsidūręs Puaro, irgi ne paslaptis. Tai pamatiniai dalykai, kurių pasižiūrėti ir einama į kiną, todėl aišku, kad jų keisti ar perdirbinėti nėra jokios prasmės.

Visai kas kita – šalutiniai herojai ir siužetinės linijos. Agatha Christie paprastai jų nešykšti, pripildo veiksmo vietą įvairiausių personažų, kurie dažniausiai pasirodo esą visai ne tokie, kokiais juos palaikėme iš pradžių. Kaip tik dėl to, kad tie personažai tokie gyvi, tikroviški, atpažįstami, Christie detektyvus galima skaityti dar ir dar kartą, su malonumu pasineriant į jos kuriamą mįslių, reikšmingų detalių ir netikėtai atskleidžiamų slaptų sąryšių atmosferą, net jei pagrindinį siužeto posūkį jau iš anksto žinai. Šio filmo scenarijuje surizikuota daug ką pakeisti. Tai atrodo visai normalus noras, nes, atvirai sakant, žiūrėti visiškai paraidžiui nufilmuotą romaną (koks buvo, pavyzdžiui, 1978 m. filmas su Peteriu Ustinovu, vaidinusiu gan neįprastą Puaro, primenantį kokį nors provincijos dėdulę giminės baliuje) šiais laikais jau turbūt niekas nenorėtų. Scenaristai tuo naudojasi ne pirmą kartą, priminsiu prieš kelerius metus rodytas kelias BBC ekranizacijas pagal Sarah Phelps scenarijus, kuriuose ne tik šalutinės, bet kartais ir pagrindinės linijos buvo beveik neatpažįstamos. Gerai tai ar blogai – galima ginčytis, tačiau svarbiausia, kad ginčytis būtų dėl ko.

O šį kartą tokie siužeto karpymo ir perdėliojimo darbai nelabai pasiteisino. Sumanymas pakeisti girtuoklę, fatališka save laikančią erotinių romanų rašytoją Salomę Oterborn ir motinos eskapadų iškamuotą tvarkingą jos dukrą Rozali juodaode bliuzo dainininke bei nepriekaištinga jos dukterėčia ir vadybininke turbūt neprastas vien dėl to, kad suteikė progą įterpti į filmą nemažai geros muzikos. Šiek tiek blogiau tai, kad vien pažvelgus į abi damas iškart aišku, kad jos nieku gyvu negali turėti nieko bendra su žmogžudyste (taip ir yra), o detektyve toks išankstinis įsitikinimas – labai labai rimtas trūkumas. Kita siužetinė linija: Christie aprašyta ragana amerikietė milijonierė ir jos į kelionę pasiimta vargšė giminaitė, kurią tetulė engia kiek įmanydama, bet geraširdė mergina vis tiek negali atsidžiaugti atsidūrusi puikioje draugijoje ir galinti pamatyti pasaulio. Kennetho Branagh ekranizacijoje giminaitę atstoja slaugė, kurią su šeimininke sieja (slaptas) meilės ryšys. Damas labai gyvai ir linksmai vaidina senos filmo režisieriaus ir Puaro vaidmens atlikėjo Kennetho Branagh bičiulės, garsus komiškas duetas Jennifer Saunders ir Dawn French. Tik gaila, kad atsisakius naivios geraširdės giminaitės nebeliko vietos dar dviem originalo personažams – pasipūtusiam visažiniui vokiečiui daktarui ir plevėsai komunistėliui (kuris vėliau pasirodė esąs labai turtingas lordas), besirungiantiems dėl jos simpatijų. Scenaristas sumanė juos abu sulieti į vieną, pridėti dar šiek tiek, ir taip atsirado turbūt keisčiausias filmo veikėjas – buvęs Linetės sužadėtinis lordas Vindlešamas, gydytojas, susiruošęs išvykti dirbti į kažkokias nuošalias džiungles; jį vaidina stebėtinai dailiai sušukuotas ir nukirptas Russelas Brandas, ir tai turbūt pats keisčiausias aktoriaus pasirinkimas jau vien dėl to, kad siužetui iš jo absoliučiai jokios naudos.

Kodėl taip smulkiai pasakoju apie šalutinius dalykus? Todėl, kad būtent jie, o ne panoraminiai, žaisliniai Nilo vaizdai, dailiai tiesiamos baltos staltiesės ar „Dauntono abatijos“ stiliumi kruopščiai dėliojami stalo įrankiai turėtų sukurti bendrą žmogiškų santykių, paslapčių ir konfliktų nuotaiką, gausinti galimų žmogžudystės motyvų, o tai reiškia – ir žiūrovo susidomėjimą traukiančių dalykų skaičių. Juk detektyvo siužetui svarbu ne tik išaiškinti pagrindinės aukos ir žudiko konfliktą, bet ir atskleisti visų kitų dalyvių smulkias paslaptis bei ydas, kad istorijai pasibaigus visi (likę gyvi) galėtų lengviau atsidusti ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Toliau – herojus. Tai jau antras filmas, kuriame Branagh vaidina Puaro, ir šį kartą jis atrodo daug geriau negu pirmajame. Visų pirma filmo pradžioje įterpiamas nespalvotas Pirmojo pasaulinio karo epizodas, kuriame parodomi jaunojo Puaro analitiniai gebėjimai ir atskleidžiama šiek tiek jo priešistorės. Šiais laikais tikrai netikėtai aktualiai suskamba priminimas, kad Anglijoje gyvenantis belgas Puaro – karo pabėgėlis, o ir apskritai sveikintinas noras pasirausti giliau į garsiojo seklio praeitį mėginant nuspėti, kaip jis tapo toks, kokį jį pažįstame.

Branagh kaip aktorius apsiėmė nelengvą užduotį: suvaidinti Puaro, kuris skirtųsi nuo daugelio žiūrovų atmintyje tiesiog įsigyvenusio Davido Suchet; tačiau koks tada jis turėtų būti? Pirmojoje ekranizacijoje „Žmogžudystė Rytų eksprese“ jis vaidino kaip operoje: plačiai, dramatiškai, nevengdamas vaizdingų scenų ir, atvirai pasakius, gerokai per daug rėkavo. Antrajame filme jis kiek ramesnis, tačiau nesistengia būti toks dekoratyvus ir poliruotas kaip Suchet, nebijo kartą kitą apsiverkti, o viena iš jo citatų – atsakymas į priekaištą, kad jis visus kaltina žmogžudystėmis: „Sutinku, tai problema“, – nenusileidžia geriausiems žanro pavyzdžiams. Gal jau pradedam prie jo priprasti, bet toks Puaro, kokį vaidina aktorius Branagh „Mirtyje ant Nilo“, visai įtikina.

Užtat režisierius Branagh įtikina kur kas menkiau. Visų pirma stebina filmo ritmas. Prasidėjęs visai tinkamu, tyčia kontrastuojančiu nespalvotu intarpu, jis netrukus be galo sulėtėja: matome ilgą ekspoziciją su puošniais interjerais, dainomis ir šokiais, paskui pristatomi herojai, viskas nuolat perpinama pernelyg gražiais Nilo vaizdais, įtartinai primenančiais kompiuterinius žaidimus. Įvykdomas nusikaltimas, Puaro jį tiria, vėl Nilo ir Abu Simbelio šventyklos vaizdai – o paskui staiga šast ir įvardijamas nusikaltėlis, žiūrovui nespėjus nė atsitokėti. Detektyvo gerbėjas pasijunta lyg apgautas, nes jei būtų norėjęs klausytis bliuzo ar žiūrėti į aistringus Saimono Doilo ir Žaklinos Belfort šokius, tikriausiai būtų ėjęs į kitą filmą, o čia norėtųsi tyrimo, įtampos, proto veiklos ir panašių dalykų, kurių lyg ir yra, bet jie visai antraeiliai.

Iš čia turbūt ir kyla pagrindinis klausimas ar net priekaištas šiam filmui: ar vertėjo imti vieną iš garsiausių pasaulio detektyvinių romanų ir jį ekranizuojant pašalinti daugumą detektyvinių elementų? Bet užtat režisierių (ir scenaristą Michaelą Greeną) galima pasveikinti atskleidus kitą, tiesa, iki šiol nesuformuluotą paslaptį: kodėl Puaro želdinasi tokius vešlius ūsus.