Korsažas
(Corsage)

Dar viena iškalbinga pradžios scena – matome Elžbietą panirusią vonioje, o jos tarnaitės skaičiuoja laiką, kiek imperatorienė gali sulaikyti kvėpavimą po vandeniu. Taip Kreutzer išryškina dar kelias temas: Vicky Krieps kuriama Elžbieta trokšta pripažinimo, ji yra narcizė, mintanti susižavėjimu, nuo kurio priklauso jos pasitikėjimas savimi, tačiau kartu ji norėtų pasinerti į savo gyvenimą, kaip tai daro vonioje, kad nereikėtų nuolat būti dėmesio centre, visuomenei skleidžiant apkalbas apie kiekvieną priaugtą kilogramą ir atsiradusią raukšlelę.

„Korsažo“ veiksmas prasideda 1877 m. gruodį, prieš pat Sisi 40-ąjį gimtadienį, kuris jaunyste ir grožiu apsėstai moteriai yra tarsi cezūra. Sisi – pagarsėjusi gražuolė, tituluota gražiausia Europos monarche, dėvi suveržtus korsetus ir puošnias sukneles, reguliariai mankštinasi ir laikosi dietos, kurią dažnai sudaro tik jautienos sultinys ir ploniausios apelsinų skiltelės. Elžbieta diena iš dienos stengiasi atitikti jos pačios susikurtą grožio idealą. Ji taip pat jaučia, kaip ją slegia laikas, ir vis mažiau atlaiko visuomenės lūkesčių spaudimą.

Keturiasdešimtmetis imperatorienei tampa sunkiu etapu ir sutrikdo jos gyvenimą. „Keturiasdešimties sulaukęs žmogus ima nykti, praranda spalvą, niaukiasi kaip debesis“, – sako Elžbietos balsas už kadro. Jos kančia apčiuopiama, ir tai nenuostabu, turint omenyje beveik grėsmingą dainą, kurią jai gimtadienio proga dainuoja Pranciškus Juozapas (Florian Teichtmeister) ir kiti dvariškiai: „Graži tegul ji lieka.“ Tai leidžia suprasti, ko tikimasi iš monarcho žmonos. Nors, akivaizdu, Elžbieta pernelyg protinga, kad pasitenkintų vien reprezentaciniu vaidmeniu.

Iš pirmo žvilgsnio Elžbieta, apsupta būrio tarnų, neturi jokių rūpesčių, vis dėlto ją graužia ne tik tuštybė ir visuomenės papročiai, bet ir kai kas kita – nuobodulys, neviltis, beprasmybės pojūtis. Vicky Krieps Sisi – tai moteris, atsidūrusi tarp senojo ir naujojo pasaulio, tarp privilegijų ir rūmų protokolo, kuris ją ir išaukština, ir dusina. Ji trokšta išsivaduoti iš šio socialinio korseto ir eiti savo keliu. Elžbietos maištas nėra atviras ir akivaizdus, jis vyksta po truputį, mažais ir didesniais judesiais, paslėptomis cigaretėmis, neapgalvotais flirtais ir jojant pašėlusiais šuoliais.

Tikroji Sisi apibūdino save kaip savo plaukų, siekusių kulkšnis, „vergę“, nes juos prižiūrėti kasdien prireikdavo kelių valandų. Krieps Sisi tam tikru momentu juos tiesiog nusikerpa. Ir staiga pasijunta besvorė. Tada ji vėl pradeda valgyti, nutraukia badavimo režimą, kurio laikėsi dėl savo išvaizdos. Dabar viena jos freilinų Marija (Katharina Lorenz) turi laikytis dietos ir tapti imperatorienės antrininke.

Kreutzer išlieka kritiška savo herojei, kartais žvelgia į ją su atvira simpatija, o kartais skeptiškai – nesistengia jos paversti kankine ar feministiniu pavyzdžiu. Kartu „Korsažas“ – tai ne biografinis filmas. Kreutzer kuria universalų portretą nepriklausomos moters, siekiančios išsilaisvinti iš socialinių varžtų, ją užvaldžiusio (savi)įvaizdžio ir visuomenės žvilgsnio. Tačiau režisierė pernelyg dažnai baksnoja pirštu į tą patį korseto motyvą. Jei kam nors dar būtų neaišku, apie ką filmas, matome Elžbietą spaudžiamą kambario erdvės arba reikšmingai žvelgiančią į beprotnamio narve uždarytą moterį. Apskritai Kreutzer užsižaidžia filmo estetika, kostiumais, nuorodomis į kitus filmus, visokiais šokių intarpais. Dėl to filmas pradeda skleisti tuščio manierizmo, kurio galimybes tik praplečia didelis biudžetas, kvapą.

Feministės taip pat atkreiptų dėmesį, kad Elžbietos išsilaisvinimo kaina – paaukotas kitos moters likimas. Tai primena diskusijas apie tai, kad XXI a. moterų emancipacija pernelyg dažnai „perkama“ išnaudojant mažiau privilegijuotas moteris, kurios valo namus ir prižiūri vaikus.