Stebuklas
(The Wonder)

„Stebuklo“ veiksmas vyksta 1862 m., praėjus maždaug dešimtmečiui po Airiją nusiaubusio Didžiojo bado, per kurį mirė apie milijoną žmonių. Į atokų miestelį atlikti neįprastų pareigų atvyksta slaugytoja Lib Rait (Florence Pugh). Dvi savaites ji turi atidžiai stebėti pamaldžią vienuolikmetę mergaitę Aną (Kíla Lord Cassidy), kuri, kaip teigiama, nevalgo jau keturis mėnesius. Vietiniai gyventojai ir piligrimai ją garbina kaip šventąją. Miestelio „galvos“ – gydytojas (Toby Jones), meras (Dermot Crowley) ir kunigas (Ciarán Hinds) – nusprendžia, kad tariamą Anos stebuklą turi ištirti nepriklausomi stebėtojai. Viena iš jų – airių vienuolė (Josie Walker), kita – iš Londono specialiai iškviesta Lib. Abi jos pakaitomis budės Anos šeimos namuose, stebės mergaitės sveikatos būklę ir savo išvadas pristatys patriarchų komitetui. Iš pradžių net gali susidaryti įspūdis, kad Lelio plėtoja konflikto tarp mokslinio pažinimo ir religinio tikėjimo temą.

Lib gana greitai suartėja su mergaite. Ana tvirtina, kad maitinasi tik dieviškąja mana, tačiau Lib, kuri vadovaujasi mokslu, logika ir racionaliais argumentais, tuo abejoja. Jau per pirmąjį susitikimą su vietos pareigūnais ji išsako šias abejones, tačiau susilaukia priekaištų, kad buvo paprašyta stebėti, o ne vertinti. Kai Lib galiausiai uždraudžia mergaitei fiziškai bendrauti su šeima, Anos sveikata ima blogėti. Reikalavimai nutraukti eksperimentą bevaisiai, suprantame, kad patekome į religinio fanatizmo bei kitų ne pačių tyriausių interesų teritoriją.

„Stebuklas“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Emmos Donoghue romaną. Autorę įkvėpė vadinamųjų „pasninkaujančių merginų“ atvejai Vakarų Europoje XVI–XX a., kai nevalgančios paauglės tapdavo savotiškomis įžymybėmis, kartais net praturtėdavo, jei nemirdavo. Filme parodoma, kaip skurdžioje, religingoje ir prietaringoje Airijos visuomenėje dalis gyventojų su džiaugsmu priima tokius reiškinius, nes tai suteikia vilties ir paguodos. Tikėjimas stebuklais atitraukia dėmesį nuo kasdienių rūpesčių, o Anos šeima pelnosi iš lankytojų dovanų ir dukros badavimą paverčia savotišku verslu. Miesteliui taip pat būtų pravartu turėti „pirmąją šventąją nuo viduramžių“, kaip teigia meras.

Vienintelė Pugh Lib, aktorės kuriama kaip pažiūrėti stojiška, tačiau viduje giliai sužeista asmenybė, ima priešintis šiam obskurantizmui ir fatalizmui. Moteris supranta, kad negali palikti Anos mirti, kartu – kad tai jos pačios antrasis šansas, galimybė susikurti šeimą, kurios neteko.

Nors Lelio režisūra kaip visada grakšti ir taupi, jis taip pat neišvengia noro pabaksnoti žiūrovui pirštu, tam tikra prasme jį nuvertindamas. Pavyzdžiui, sunku pasakyti, kodėl režisieriui prireikė Brechto „susvetimėjimo efekto“, kai filmo pradžioje ir pabaigoje rodoma filmavimo aikštelė, o viena aktorių (Niamh Algar) praneša, kad dabar žiūrėsime filmą (lyg būtume pasiruošę kažkam kitam) ir kad be istorijų esame niekas (manau, tai gana lengvai galima „perskaityti“ iš paties filmo). Tuo labiau kad distanciją kuria jau pati nerimastinga Matthew Herberto muzika.