BlackBerry

Tai filmas apie kapitalizmo grimasas, žiaurumą, aklą inerciją. Taip, tai beveik tikra istorija apie „BlackBerry“ telefonų sukūrimą ir galiausiai žlugimą negailestingomis laisvosios rinkos sąlygomis. Filmo veikėjai – dramatizuotos realių asmenų versijos – irgi intriguoja, kol galiausiai pavargsti nuo to, kaip dažnai ir kaip garsiai jie rėkia vienas ant kito. Tačiau filmo elementai labai įvairūs. „BlackBerry“ galima analizuoti ir kaip kapitalizmą šlovinantį, ir kaip smerkiantį filmą – tai palikta spręsti patiems žiūrovams. Apie amerikietišką svajonę ir greitą praturtėjimą fantazuojantiems technologijų gerbėjams tai bus pasakojimas apie „BlackBerry“ (nors ir laikiną) pergalę inovacijų varžybose, pasitelkiant aštriausius industrijos protus. Skeptiškai nusiteikusiems – apie individualizmą, žlugdančius godumo pančius.

1996 m. „Research in Motion“ vadovas Maikas Lazaridis ir geriausias jo draugas bei įmonės bendraįkūrėjas Daglas Fredžinas (Matt Johnson) nori parduoti mobilaus prietaiso prototipą verslininkui Džimui Balsiliui (Glenn Howerton). Susitikimas ne toks, kokio tikėtasi, tačiau Maiko, Daglo ir Džimo keliai neišsiskiria. Džimas tampa vienu iš „Research in Motion“ (RIM) vadovų, nors sunku patikėti, kaip galima gauti tokį darbą kompanijoje, apie kurią pirmą kartą išgirdai prieš porą dienų. Galbūt „tuo laiku“ tokios buvo kapitalizmo taisyklės. Kad ir kaip būtų, matome, kad Maikas bet kokia kaina nori „prasimušti“ technologijų industrijoje ir jaučiasi turintis talento tai padaryti. Taigi, Maikas ir Džimas drauge vadovauja „RIM“, tačiau greitai paaiškėja, kad Maikas sprendžia visas inžinerines ir technologines problemas, o visus verslo sprendimus priima Džimas. Nors Maikas stereotipiškai vaizduojamas kaip genialus, bet kuklus, socialinių įgūdžių stokojantis moksliukas, o Džimas kaip sociopatas verslininkas, kuriam negalioja jokios taisyklės, įskaitant teisinį reguliavimą, filmas abu juos rodo esant pavojingai arogantiškus.

Deja, vienas iš filmo minusų yra tas, kad veikėjų nematome jokioje kitoje socialinėje aplinkoje, tik biure, privačiuose lėktuvuose ar valdybų susitikimuose. Kas šie žmonės už „BlackBerry“ ribų? Galbūt tai sąmoninga filmo kūrėjų užuomina, kad kapitalistinis karjeros siekis sunaikina bet kokią kitą asmens tapatybę, surydamas viską, kas mus daro žmonėmis. Nė vienas veikėjas filme nėra laimingas net uždirbęs visus įmanomus milijonus. Jie veikiau situacijos įkaitai. Džimo ir Maiko konfliktas filme akivaizdus, tačiau jie negali tęsti kompanijos veiklos vienas be kito. Bent jau didžiąją „BlackBerry“ istorijos dalį. Toksiški pagrindinių veikėjų santykiai nuodija ir kitus, pasišventusius pradiniam „RIM“ tikslui – tobulinti mobiliojo ryšio technologijas. Gana greitai tampa aišku, kodėl „BlackBerry“ verslo modelis buvo pasmerktas žlugti.

„BlackBerry“ siekė patekti tarp geriausių metų filmų, buvo gerai įvertintas kritikų, tačiau jame trūksta gyvenimiškų niuansų ir nuoširdumo. Kita vertus, ar kapitalizmas gali būti nuoširdus? Žiūrint „BlackBerry“ apėmė keistas klaustrofobiškas jausmas, lyg būčiau įkalinta kambaryje be langų ir durų. Manau, kad panašiai jaučiasi ir filmo veikėjai, vedami „bandyk arba mirk bandydamas“ filosofijos.