Kai bangos išnyks
(Kapag Wala Na Ang Mga Alon)

Vaizdo ir žodžio trintys

„Kai bangos išnyks“
„Kai bangos išnyks“

Režisierius ir scenarijaus autorius Lav Diaz

Operatorius Larry Manda

Vaidina John Lloyd Cruz, Ronnie Lazaro, Shamaine Buencamino

2022, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija, 187 min.

Platintojas Lietuvoje „A One Films“


Filipinų prezidentui Rodrigo Dutertei pirmąsyk prabilus apie policijos galių stiprinimą ir karo su narkotikais perkėlimą į šalies gatves, žmonės visame pasaulyje galėjo nujausti, kas įvyks. Lavo Diazo politinėje dramoje „Kai bangos išnyks“ žiūrovo patirtis panaši. Apie atsliūkinančią diktatūrą signalizuojama nuo pat pradžių, tačiau vis tiek neatslūgsta šiurpi nuojauta, kad bus dar blogiau. Tarsi stebint sulėtintą automobilio avariją.

 

Dinamiškame pirmajame filmo trečdalyje susipažįstame su pagrindiniu veikėju – aukšto rango policijos pareigūnu Hermesu Papauranu (John Lloyd Cruz), įsitraukusiu į žiaurų Filipinų vyriausybės karą su narkotikais. Kamuojamas kaltės dėl šalyje vykstančių žudynių ir tapęs jų liudininku, Hermesas suserga alinančia odos liga, rezignuoja ir pasitraukia gyventi į gimtąjį pajūrio kaimelį pas vyresnę seserį Nerisą (Shamaine Buencamino).

 

 

Prieš atsistatydindamas Hermesas moralinės paramos ieško pas artimą draugą fotožurnalistą Rafį Lermą (tai tikras aktyvistas, jį filme vaidina Don Melvin Boongaling). Ilgoje scenoje jie diskutuoja režisieriui būdingomis filosofinėmis temomis, šiuo atveju – apie transcendentinę isterijos ir apsėdimo būseną, užvaldančią karius ir policijos pareigūnus. Rafio fotografijos supažindina su Duterte’s kampanijos destruktyviu elgesiu ir tarptautinei auditorijai viešina skubiai vykdomas egzekucijas. Ir filme, ir tikrovėje režimas apkaltina Rafį „netikrų naujienų“ fabrikavimu, tad situacija kelia asociacijų ir su kitais pastarųjų metų populistiniais demagogais.

 

 

Vis dėlto Hermeso ir Rafio dialogas įžodina visą filmo potekstę. Lygiai taip pat režisierius leidžia trečioje filmo dalyje Hermesui ir jo seseriai tiesmukai pasakoti apie savo jausmus ir mintis. Dėl šios priežasties filmas kenčia nuo pasakojimo ir vaizdų neatitikties. Taip pat akivaizdu, kad Diazas, siekdamas vizualinio įtaigumo, mėgsta sustiprinti idėjos simbolizmą. Nors Hermeso odos ligoje režisierius manė radęs tinkamą metaforą sistemai (priversdamas dar ir patį protagonistą tikėti, kad jo psoriazė reiškia asmeninį žlugimą), tokia asociacija yra itin sekli, nes nepagydomą fizinę ligą laiko moralinės degradacijos išraiška.

 

 

Hermeso ir Rafio aptartas isteriškas apsėdimas ištinka ir nusikaltėlius. Antrosios filmo dalies pažiba – buvęs Hermeso viršininkas ir mokytojas Primo Makabantėjus (Ronnie Lazaro), kuris per dešimt įkalinimo metų virto religiniu fanatiku, o ištrūkęs laisvėn siekia suvesti sąskaitas su buvusiu mokiniu už išdavystę. Paradoksalu, šis personažas kur kas įdomesnis už Hermesą: jis ne tik krikštija atsitiktinius nepažįstamuosius, bet ir kviečiasi prostitutes ar neurotiškai grasina prašalaičiams. Lyg ir ieško tam tikro atpirkimo, tačiau netrukus tai virsta prievarta ir smurtu.

 

 

Diazas geba atrasti šiuodu vyrus siejančią giją. Apimti pasąmoninių impulsų, skirtingais filmo momentais jie ima šokti, išreikšdami savo gyvuliškąjį „aš“, kontrastuojantį tiek su pseudodvasiniais Primo monologais, tiek su Hermeso filosofavimais. Galima numanyti, kad skirtingais veikėjų profiliais režisierius ketino parodyti didesnį ligos mastą. Primo atrodo kaip radikaliausių filipiniečių visuomenės aspektų – religinio fanatizmo, teisuoliškumo, žiaurumo ir kerštingumo – įkūnijimas. Tačiau turint omenyje, kad Hermesas nė kiek ne šventesnis, išryškėja režisieriaus visuomenės sampratos rėmai: joje yra tik blogis ir dar didesnis blogis.

 

 

Diazas teikia pirmenybę asmeniniam režisūriniam stiliui (meistriškai estetikai su minimaliu kameros judesiu ir muzikine partitūra, ilgiems kadrams, stambiems ir vidutiniams planams), tačiau kartu tvirtai laikosi aiškių pasakojimo linijų bei personažų motyvacijos ir laisvai adaptuoja kitų žanrų konvencijas (abu veikėjai kulminacinėje scenoje vienas prieš kitą stovi it kokie spagečių vesterno herojai). Operatorius Larry Manda, naudodamas nespalvotą juostą, sukuria nepaprastų šviesos, judančių medžių šešėlių efektų, o į griežtus kompozicinius interjero rėmus įsprausti veikėjai atrodo it Franciso Bacono paveikslų figūros.

 

 

Tačiau daugiau nei tris valandas trunkanti šių ilgų statiškų kadrų visuma galiausiai tampa kantrybės išbandymu, nors kai kurie įvykiai (verti net atskiro veiksmo filmo) sukuria įtaigų kontrastą. Iškirpus dalį žodingesnių scenų, filmas galėtų pretenduoti į šedevrą. Tikrasis filmo siaubas atsiveria suvokus, kokie beprasmiški yra visi šie atvaizduoti konfliktai. „Kai bangos išnyks“ svarbus tuo, ką jis nori pasakyti žiūrovams, tačiau nebūtinai tuo, kad išlaiko žiūrovo susidomėjimą tai išgirsti.