Tár

Režisierius Toddas Fieldas sukūrė apgaulingai vientisą pasaulėvaizdį – atrodo, kad pasaulis atitinka heroję kaip pagal užsakymą pasiūta eilutė, kurią ji su tokiu malonumu matuojasi filmo pradžioje. Lidija Tar – dirigentė, aukštojo klasikinio meno figūra, maestra. Jos asmenybė išsitenka tik Niujorko ar Berlyno didmiesčiuose, privačių orlaivių salonuose ir industrinio stiliaus apartamentų erdvėse. Tai valdingų, įsitempusių, nuo vaistų priklausomų ir rankas dezinfekuoti įpratusių kostiumuotų moterų pasaulis. Technokratinis, kontroliuojamas, po pandemijos vis dar išretėjęs.

Tačiau „Tár“ pasaulėvaizdis paremtas optine apgaule. Jau pirmame filmo kadre matome, kaip vaizdas su miegančia Lidija atkartojamas priekiniame plane atsidūrusio telefono ekranėlyje. Negana to, vaizdą lydi pašaipios kažkieno rašomos žinutės. Paskui filme dar keliskart išvysime tokį pasaulio iškraipymą – atrodo, čia veikia tam tikras mechanizmas, kuris su piktdžiuga naikina Lidiją sekimo, šantažo, klastojimo priemonėmis. Tuo bjauriau, kad viskas vyksta lyg ne iš tikrųjų, o sintetinėje terpėje. Ir tos priemonės apgailėtinai niekingos: žinutės, sumontuota vaizdo medžiaga, kompromituojantys elektroniniai laiškai. Tačiau jos turi galią permodeliuoti ir sumažinti platų maestros pasaulį.

Dėl ko vyksta kova? Apskritai, žinoma, nieko nauja – tai amžina mokytojo ir mokinio drama, papildyta įsigalėjusiu poreikiu žmogaus nuodėmes, atgailą ar jos nebuvimą paversti visų reikalu. Juozas Miltinis sakydavo, kad mokinių geriau neturėti, nes anksčiau ar vėliau jie nustums tave nuo scenos. Šie žodžiai nebūtinai reiškia menininko aroganciją, konkurencijos baimę. Veikiau jie primena, kad neišvengiamai bus įsivelta į bereikalingus santykius, kurie prie gero neprives. Adoracija išblės ir pereis jei ne į neapykantą, tai į abejingumą; mokiniai išduos, o mokytojas anksčiau ar vėliau atsigręš tamsiąja asmenybės puse.

Klasikos pasaulyje viskas išdidinta – ir blogybės, ir dorybės. Tiesa, filme tiesiogiai nematome akivaizdžiai bjauraus, menko Lidijos elgesio, nors dirigentė ir priveda prie savižudybės vieną buvusią protežė. Tačiau atrodo, kad Lidijos jausmai tiesiog atšąla ir ji tampa abejinga vienam ar kitam žmogui. Ir jei jis pats nesusivokia pasitraukti, ką gi – Lidija pastumia jį be skrupulų. Kita vertus, globotinės bei kolegos irgi kupini kėslų, pavydo, garbėtroškos ir tikisi iš Lidijos ne vien jausmų, bet ir asmeninės bei profesinės naudos. Konfliktą sustiprina išstūmimo iš kultūros taktika, kai sąskaitos suvedamos ne tik su amžininkais, bet ir su visa praeitimi. Fieldo filme matai, kokia nuobodi ir sukalkėjusi senąją kultūrą stumianti naujoji formacija. Individualus charakteris, stilius kuo toliau, tuo labiau čia tampa prabanga. Kai Lidija ironiškai ginčijasi su studentu, kuris pareiškia nemėgstąs Bacho dėl rasinių ir seksualinių sumetimų, jo pozicijoje nėra nė krislelio lengvumo, ekscentrikos, noro provokuoti. Vienintelis išmintingas filmo personažas – Lidijos brolis, tūnantis gimtajame miestelyje ir apie sesers skandalus teištariantis „tai visiškai ne mano reikalas“.

Režisierius Fieldas žiūri į reikalus labai rimtai, o pagrindinės aktorės Cate Blanchett veidas ir kūnas tokie įtempti, kad net išvargsti vien nuo vaizdo. Vis galvojau, kad atgaivai peržiūrėsiu ką nors iš laisve alsuojančių Olivier Assayaso filmų, kur žvaigždžių ir padėjėjų santykiai atskleidžiami giliau ir žmogiškiau, o kūrybinis chaosas nugali intymių filmavimo scenų koordinatorius ir naujųjų šventeivų etiką.

Ir vis dėlto reikia įvertinti efektingą „Tár“ finalą. Kai atrodo, kad Lidija kaip menininkė galutinai nusižemino, ji staiga ironiškai kilsteli antakius, lyg būtų atradusi stebuklingą sprendimą, kaip išsklaidyti optinę apgaulę ar sukurti naują iliuziją. Ir tikrai – ankstesnis pasaulis išnyksta, prieš mus atsiveria didinga ir sykiu žaisminga fantasmagoriška erdvė. Lidijos figūra atgauna mastą, jos asmenybė vėl išsiplečia, išdidėja, tik jau kitoniškoje realybėje. O ir pati Lidija dabar primena ne tiek dirigentę, kiek erdvėlaivio pilotę, pasiryžusią išskristi iš kultūros.