Visos Bo baimės
(Beau Is Afraid)

Kaip jau išduoda juostos pavadinimas, baimės tyrinėjimui čia tenka svarbiausias vaidmuo. Filme psichologiškai narpliojamos įvairios baimės formos: agorafobija, sociofobija, baimė, kad tavo slapčiausias mintis sužinos kiti, ar net baimė seksualiai susimauti. Keliami ir toksiškos motinos meilės bei savikontrolės ir sveiko proto praradimo klausimai. Tai leidžia filmą susieti su siaubo kino žanru, kurį iki šiol kūrė Asteris – prisiminkime ankstesnes režisieriaus juostas „Paveldėtas“ („Hereditary“, 2018) ir „Saulės kultas“ („Midsommar“, 2019). Siaubo kino įspūdį sustiprina ir šio filmo elementai, pavyzdžiui, įtampą nuolat pabrėžianti muzika ar kai kurių veikėjų naratyvinės funkcijos. Štai vienas iš antraplanių veikėjų Džeivas (Denis Ménochet), kurį kamuoja potrauminis sindromas, atkartoja įprastą monstro veikimą – vejasi pagrindinį filmo veikėją Bo (Joaquin Phoenix) ir bando jį nudobti lyg miške už kerplėšos užkliuvusią auką.

Tačiau klaidinga būtų teigti, kad „Visos Bo baimės“ yra tik vienas iš siaubo kino žanro filmų. Į akis kaip tik krinta temų ir žanrų įvairovė. Nuo ankstesniųjų šis režisieriaus filmas skiriasi akivaizdžia satyrine nuostata. Čia pašiepiama vis didėjanti visuomenės medikalizacija ar žiniasklaidos palaikoma smurto isterija. Viena iš veikėjų ryja piliules lyg saldainius, o pats Bo gyvena zombių apokalipsę primenančioje gatvėje. Režisierius netiesiogiai pasišaipo net iš filme „Paveldėtas“ naudoto motyvo – nukirstos mergaitės galvos, tapusios daugelio memų taikiniu. Sutraiškytą Bo motinos galvą nuolat mini kai kurie filmo veikėjai, o jos nebuvimas vaizduojamas vienoje naratyviškai svarbioje scenoje, kai Bo atsistoja prie atviro mamos karsto.

Juostoje varijuojama ir kelio filmų motyvais. Bo yra vyriškumo krizę patiriantis keistuolis, pasileidęs į ilgą ir ne visai aiškią kelionę namo. Neatsitiktinai filmo pradžioje psichologas klausia Bo – ar sugrįžtų prie šulinio, kurio vandeniu kartą jau apsinuodijo? Šis kelionės motyvas tiesiogiai apmąstomas metakomentarą formuluojančioje filmo scenoje, kurioje Bo susitapatina su teatro scenoje rodomu spektakliu. Iš spektaklio tampa aišku, kad gyvenimas yra kelionė. Baisi, gąsdinanti ir visus iškrušanti kelionė. Pasibaigianti greičiausiai absurdiška mirtimi.

Prie idėjų kratinio režisierius prideda jau ne kartą naudotą melodraminį pasakojimo būdą. Melodrama iki šiol neretai siejama su „moterišku“ kinu, demonstruojančiu privatumo ar emocijų perteklių. Įprasta manyti, kad melodrama pasakoja apie šeimos reikalus. Tačiau, kaip parodė literatūros tyrinėtojas Peteris Brooksas, melodramą galima vertinti kaip tikrovės vaizdavimo režimą, susiformavusį vis didėjančios Vakarų pasaulio desakralizacijos kontekste. Brooksas siūlo „moralinės paslėpties“ (moral occult) kategoriją, apibrėžiančią šventumo likučius, pastebimus melodramos žanro kūriniuose. Paprastai kalbant, pastaruosiuose aptinkamas pseudometafizinį kosminių jėgų susidūrimą aktualizuojantis sluoksnis, kurį atpažinti leidžia hiperbolizuotas ir pernelyg emocionalus veikėjų elgesys ar žodžiai, taip pat mirties ir neišvengiamos lemties temos. Pavyzdžiui, scenoje, kai melodraminio kūrinio veikėja (-as) sužino, kas yra tikrasis jos (-o) tėvas, atkartojama dieviškosios epifanijos logika. Gyvenimas tarsi negrįžtamai pasikeičia ir pasaulis jau niekada nebus toks pat. Būtent „moralinė paslėptis“ matoma Asterio kūriniuose, kuriuose rodomi šeimyniniai rūpesčiai. Filme „Paveldėtas“ pasakojama apie šeimą, kurią persekioja neaiški mistinė galia, o „Saulės kultas“ prasideda nuo šeimos savižudybės, įtraukiančios pagrindinius veikėjus į religinį kultą. Iš pirmo žvilgsnio abu filmai pasakoja apie šeimos tarpusavio santykius, tačiau pamatinis lygmuo byloja apie „moralinę paslėptį“ – apie kiekvienos šeimos epicentre esančią psichologinę traumą ir blogį, kurį daro mylimi žmonės.

Šį „moralinės paslėpties“ veikimą režisierius atkartoja jau trečią kartą. Filme „Visos Bo baimės“ apstu paslapčių, kurios sietinos su kvazireliginiais klausimais. Kas gi nutiko pagrindinio veikėjo tėvui? Ką vaikystėje tokio blogo padarė Bo motina? Kodėl jis sapnuoja nuolat pasikartojantį košmarą? Ir kas gi yra tas sapne regimas vaikas? Visos šios mįslės sprendžiamos minėtų satyros, kelio filmų ir siaubo kino žanrų kontekste. Čia ir tampa visiškai akivaizdu, kad tai nėra sunkiai perprantamas ar labai sudėtingas filmas. Anaiptol, viskas rodoma ganėtinai tiesmukai. Nenoriu paneigti filmo „neįprastumo“ – vietomis jis verčia žiūrovą galvoti, ką gi, po velnių, jis mato ekrane. Tačiau, išnarpliojus naudojamus pasakojimo mechanizmus, viskas kuo aiškiausiai sugula į savo vietas.

„Visos Bo baimės“ yra gana įdomus kinematografinis eksperimentas. Tačiau jame apsiribojama tik formaliais estetiniais pabandymais – žanrų, temų ir vaizdinių maišymu. Tai nėra transgresyvus ar avangardinis kūrinys, o tik gerai sukurptas keistokas filmas. Kaip tik tai yra filmo pliusas ir minusas.