Žudikas
(The Killer)

Jei tai būtų tradicinis Holivudo veiksmo trileris, kokių jau sukurta begalė, greta žavaus filmo protagonisto su dizainerių sukurtais drabužiais išvystume krūvą gražių moterų, prabangius automobilius, o jo kelionę lydėtų kvapą gniaužiančios gaudynės ir kovų scenos. Tačiau čia į namų kino ekranus (Venecijos kino festivalyje pristatytas filmas šiuo metu prieinamas per „Netflix“ platformą) įžengia režisierius Davidas Fincheris ir viską apverčia aukštyn kojom – iš įprasto trilerio apie samdomus žudikus telieka žanre įsišaknijęs keršto tropas ir tamsa.

„Žudikas“ sukurtas prancūzų rašytojo Alexiso Nolent’o ir grafiko Luco Jacamono komiksų tuo pačiu pavadinimu motyvais. Filmą sudaro šeši skyriai, kurių kiekvienas vyksta vis naujoje vietoje, ir trumpas epilogas. Pirmą kartą bevardį žudiką sutinkame Paryžiuje, besidairantį pro pastato kitapus gatvės langus. Maža aliuzija į Hitchcocko „Langą į kiemą“ ir, žinoma, neišvengiamos asociacijos su Melville’o „Samurajumi“. Tačiau, nors sinefiliškų užuominų „Žudike“ yra ir daugiau, panašumai su klasikiniais žanriniais kūriniais netrukus baigiasi. „Žudiko“ protagonistas – žmogus be veido (net jei jo vaidmenį atlieka fantastiškas Michaelas Fassbenderis). Jis nesimpatiškas, nykus, neįsimintinas. Sunku jį romantizuoti ar demonizuoti, nes jis – tiesiog labai pragmatiškas. O pragmatizmas ekrane neįdomu, ir Fincheris tai žino. Galbūt net kiek šaržuoja savo personažą (filme nestinga subtilaus humoro, tad tokia režisieriaus intencija nestebintų) – žudikas valgo greito maisto užeigose, rengiasi kaip vokiečių turistas (nes niekas nenori turėti su jais jokių reikalų), jo darbo įrankiai atkeliauja ne iš slaptų laboratorijų, bet iš „Amazon“, jis vairuoja nebrangius automobilius ir skraido ekonomine klase.

Kiekvienas, matęs Fincherio filmų, žino, kad režisierių labiausiai domina žmoguje tūnanti tamsa. Todėl pagrindiniu jo naujo filmo personažu tapęs minioje išnykstantis samdomas žudikas atrodo pasirinktas dėsningai. Kaip ir tai, kad nuo pirmų kadrų viskas, ką matome, yra žudiko perspektyva. Tam pasitarnauja vaizdas, dinamiškėjantis filmo protagonistui susijaudinus ar jaučiant įtampą, ir garsas – diegetinis, greitai, be subtilaus nutildymo persijungiantis į aplinkos triukšmą ir iš ausinukų sklindančią muziką. Pirmajame skyriuje, žudikui besiruošiant įvykdyti užduotį, išgirstame jo mintis apie darbo metodologiją (kone vadovėliškai tikslią) ir požiūrį į pasaulį. Monotoniškai kaip mantra skamba ir kelios svarbiausios žudiko darbo taisyklės – nebūk empatiškas, neimprovizuok, nepaversk darbo asmenišku. Ir... „The Smiths“. Pastarųjų dainos taip ir lieka atviru klausimu, – ar jos tik priemonė sureguliuoti pernelyg užkilusį pulsą, ar žmogiškumo, kažkur giliai žudike tūnančio liūdesio atspindys?

„Žudikas“ nebando apsimesti žanro standartu – tekstas čia gerokai svarbesnis už veiksmą (iš tiesų veiksmo scenų dvi valandas trunkančiame filme tėra tik viena, nors ir choreografiškai puiki). Trūksta net ir dialogų, nors užstalės scena su tik trumpam pasirodančia Tilda Swinton sunkiai pamirštama. Filmo naratyvą į priekį veda vidinis žudiko monologas. Galbūt asmeninės detalės iš žudiko gyvenimo jo personažui būtų suteikusios daugiau gylio, tačiau filmo kūrėjai savo personažą atskiria ir nuo jų. Vis dėlto to, ką pateikia, kažkodėl užtenka, kad žiūrovas norėtų sekti paskui vardus pase (kiekvienas jų – amerikietiškų TV serialų personažo) vis keičiantį žudiką ir žiūrėti jam per petį.

Fincheris puikiai žinomas dėl savo (dažnai perdėto) perfekcionizmo ir reiklumo, pirmiausia pačiam sau, kaip galintis perfilmuoti sceną begalę kartų. Monotoniškas tų pačių veiklų kartojimas būdingas ne tik režisieriui, bet ir pagrindiniam filmo veikėjui. Žudiko darbo monotoniją Fincheris leidžia patirti vos prasidėjus filmui – slenkant dienoms ir laukiant lemiamos minutės. Žudikas daro jogos pratimus ir treniruojasi net tada, kai miega – taip jaučiasi ne tik savo kūno, bet ir aplinkybių šeimininku. Kiekvienas tolimesnis skyrius žudiką nukelia vis į kitą valstiją, tačiau, nors detalės ir skiriasi, skyrius vienija bendri motyvai (kurių dėl siužeto intrigos išduoti nereikia). Cikliškas istorijos kartojimasis skirtas ne tik žiūrovui, panardintam į pasikartojimus, bet ir pačiam vidinį balansą praradusiam žudikui. Vykdydamas savo mažą vendetą žudikas vis iš naujo kartoja savo taisykles. Tačiau su kiekvienu jo veiksmu vis labiau aiškėja, kad jo susikurtas tikėjimų konstruktas tėra saviapgaulė, o į struktūruotą žudiko pasaulį po truputį ima ateiti jausmai (ypač tie, kuriems jis priešinasi). Todėl stebint Fassbenderio žudiko kelionę vis dažniau kyla klausimas, ar tai tikrai kerštas dėl kito žmogaus, ar tiesiog siekis po nesėkmės atgauti vidinę kontrolę?

„Žudiko“ plakato užrašas „Execution is everything“ („Atlikimas yra viskas“) skamba kaip dar vienas juokelis, tinkantis ne tik filmo protagonistui, bet ir kūrybinei komandai. „Žudiko“ stiprybė yra ne naratyvas (nes siužeto vingių filmui pagailėta), o preciziškas techninis jo įgyvendinimas – montažo režisieriaus, operatoriaus, garso režisieriaus, scenografo darbas. Ir, žinoma, Michaelo Fassbenderio – aktoriaus, turinčio „išvežti“ visą filmą, – vaidyba. Jo personažas yra „joks“ (ir tai taip pat nauja samdomus žudikus romantizuoti linkusiame komerciniame kine) – emocijų nekelianti juoda dėmė – ir visgi savo buvimu jis užpildo kiekvieną filmo minutę. Manau, kad „Žudikas“ nuvils Fincherio gerbėjus, kurie tikėjosi ankstesnius jo kūrinius primenančio filmo. Ir vis dėlto monotonijos persmelkta režisieriaus vizija įtraukia kaip meditacija.